Almantas Stankūnas yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narys
Neapykanta, be politinės išminties, yra baisus dalykas, nes gali nuvesti ir į nesąmoningų (o kartais ir sąmoningų) Lietuvos priešų sąjungininkų gretas.
Gaila, kad daug kas nesupranta to ir kad taip neapykanta rodos dėl teisingo dalyko diskredituoja bet kurią gerą idėją, kurią gina tokios neapykantos apimtas žmogus.
Štai vienas iš didžiųjų marširuotojų nutarė gėdingo Anūko pabėgimo į atostogas proga, sustiprinti savo kritiką valdantiesiems pasityčiodamas iš Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos.
Komentaras už kurį ploja Kremlius – juk prisimename, kaip bolševikai tyčiojosi iš Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos ir daug menkos politinės nuovokos žmonių priėmė šį šmeižtą. Tuo tarpu buvo akivaizdu, kad valstybės vadovų pasitraukimas, kai TSRS okupavo Lietuvą, buvo galimybė išlaikyti valstybės legitimumą ir tęsti kovą dėl valstybės diplomatinėmis priemonėmis.
Dekanozovas tiesiog pasiuto sužinojęs, kad A. Smetona pasitraukė.
Algimantui dar truputį reikėtų pasistengti ir a.a. Paleckis, Cvirka ir kt. jau priimtų jį kompaniją, kuri važiavo atvežti į Lietuvą Stalino saulės.
Nesirengiau šio atvejo plačiai skleisti. Rengiausi apsiriboti trumpu komentaru po Algimanto įrašu.
Autoriaus atsakas buvo klasikiniu ad-hominem, tik nuleistu iki darželinuko lygio, stiliumi (žr. diskusijos kopiją komentare po įrašu). Atitinkamai įvertinus jo komentarą, sekantis veiksmas buvo mano komentaro ištrynimas ir blokavimas.
Bolševikai irgi panašiai elgėsi, kai neturėjo šansų kovoti argumentais.
Čia vertėtų prisiminti, kad tie kurie, kovodami su savo nekenčiama ideologija, išjungia politinę išmintį ir įjungia gyvulišką neapykantą, tampa išvirkštine tos ideologijos puse ir paradoksaliu būdu supanašėja su drakonu prieš kurį kovoja.
P.S. Algimantą teks sekti iš atsarginio profilio ir, neturint galimybės komentuoti tik po jo įrašais, gali tekti komentuoti platesnei auditorijai. Nieko nepadarysi – pats prisiprašė.
Narciziškumas yra šio laikmečio skiriamasis ženklas, jis pasireiškia visose srityse ir įvairiapusiškai. Politikoje narciziškumas mutavo į savo nuomonės įsimylėjimą. Kažkada buvo karalius Saulė. Dabar kiekvienas yra „Saulė”, savo nuomonės formuotojas, pasiruošęs įrodyti savo „tiesą” netgi jei po to liks išdeginta dykynė.
Nieko asmeniško, tiesiog apie vyraujančią tendenciją masinėse informavimo priemonėse.