Lietuvoje Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena minima kasmet gegužės mėnesio trečiąjį sekmadienį. Šis minėjimas buvo įkurtas dar tarpukario Lietuvoje ir pirmą kartą švęstas 1935 m.
2026 metais ši diena yra minima gegužės 17 d.
„1944 m. vokiečiai po pralaimėjimo Baltarusijoje buvo priversti trauktis iš Lietuvos. Liepą jie paliko Vilnių, rugpjūtį – Kauną. 1945 m. sausio 28 d. SSRS užėmė Klaipėdą ir įsitvirtino visoje Lietuvos teritorijoje – prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kuri tęsėsi 45 metus. Lietuvoje buvo atkurta sovietinė politinė sistema, buvusi iki karo.
1944 m. tūkstančiai Lietuvos vyrų pasitraukė į miškus ir ten kūrė partizanų būrius. Prasidėjo dešimtmetį trukęs Lietuvos partizaninis karas su SSRS. Tėvynę šiame kare gynė savanoriška kariuomenė – partizanai. Jie buvo organizuoti, dėvėjo uniformas, turėjo karinius laipsnius, skiriamuosius ženklus, atvirai nešiodavosi ginklus, laikėsi karo įstatymų ir papročių.
Svarbiausias partizanų tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Jie taip pat siekė sukliudyti kolūkių kūrimą, sovietų valdžios rinkimus, kolonistų iš SSRS įkurdinimą.
Dauguma gyventojų palaikė partizanus ir kuo galėdami jiems padėjo, o sovietų kolaborantus laikė išdavikais, okupantų parankiniais.
Žmonės partizanus vadino miškiniais, miško broliais, kovotojais už Lietuvos laisvę. Kiekvienas partizanas turėjo priimti priesaiką ir jos šventai laikytis“ (Vaclovas SLIVINSKAS „PARTIZANINIS JUDĖJIMAS VIDURIO LIETUVOJE“)
Šis Lietuvos partizaninis karas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) buvo didžiausias antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Europoje. Jam vadovavo ir jo prezidentu tapo generolas Jonas Žemaitis – Vytautas, suimtas ir sušaudytas 1954 m.
Už LIETUVOS nepriklausomybę galvas paguldė oficialiais duomenimis apie 20 tūkstančių, bet manoma, kad žuvo 23 tūkstančiai Lietuvos garbingiausių ir drąsiausių jaunų vyrų bei moterų…
Tūkstančiai buvo suimti, nuteisti arba ištremti į Sibirą. Jie būtų įveikę okupantų nepaliaujamas atakas, jeigu ne sovietų saugumas, sėkmingai infiltravęs agentus, kurie, apsivilkę apgaule, irgi „tapo miško broliais“. Todėl sekė išdavystė po išdavystės; vadai buvo nužudyti. Iš miško brolių negyvų kūnų buvo tyčiojamasi iki okupantų ir jiems prijaučiančių Lietuvos stribų žemiausio lygio.
Mūsų Tėvynėje tikrąja žodžio prasme virė pragaras, o jo siaubui apibūdinti, neįmanoma rasti atitinkamų žodžių mūsų kalboje…
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) sukūrė precedentą ir pirmą kartą sovietų represijas Lietuvoje prilygino genocidui: juk buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį, – ką jie ir padarė – nusikalstant žmoniškumui. (EŽTT byloje Drėlingas prieš Lietuvą Nr. 28859/16)
Žmonių pasakojimai apie to laikotarpio priešų žiaurumus dar gyvi lūpose ir atmintyje; tegul jaunimas nenumoja į tai ranka. Tegul juos užrašo ir tegul mielai klausosi senolių pasakojimų, – tada net patys nepastebės, kaip ūgtels supratimu, kaip užlies drąsa ir pagarba miško broliams, kaip jiems pradės skaudėti dėl Tėvynės likimo: širdyje pamažu pradės busti tautinė savimonė, o tai vadinama – savigarbos ir atsakomybės už Tėvynę pradu.
Mūsų Tėvų ūkį supo trys miškai. Per vieną mišką ėjo beveik pusės kilometro Tėvelių supiltas tvirtas, į kaimo vieškelį vedęs, kelias.
Keturiolikmetė sesuo Onutė slaugė močiutę gretimame kaime, kol teta Kazimiera su vyru grįš iš giminių. Grįžo vidurnaktį, ir Onutė primygtinai užsispyrė eiti namop, gi netoli, gal tik du kilometrai… Kaimo vaikams naktis būdavo kaip gera sesė – jos nebijodavo.
Tetai nepavykus įtikinti, kad nesaugu, Onutė išėjo ir pasileido bėgti tekina, bet kažkas buvo ne taip, kaip anksčiau – ore tvyrojo neįprastas nerimastis, širdis daužėsi kūju – greičiau, greičiau – namop!
Įžengus į miško keliuką kojos visai sustingo, bėgimas liovėsi, o širdis apmirė… Keliuko abiejuose grioviuose kyšojo šautuvų buožės iki pat tolumoje boluojančių namų, o miško broliai, gulėdami kniūbsčia, rūkė machorką. Jai artėjant, visi nuleisdavo galvas. Sesė, sustingusi kaip judanti statula, ėjo lėtai, ir tą minutę jos širdis pamatė, kaip atrodo amžinybė…
Namus pasiekė nei gyva, nei mirusi, o Tėvukams ilgai to nepasakojo. Matyt, miško broliai buvo gavę žinių, kad naktį atidardės sovietų pakalikai išvežti mūsų Tėvelių šeimos į Sibirą. Tokie bandymai būdavo dažni, bet Tėvukai su penkiomis dukrelėmis suspėdavo pasislėpti savo rankomis išsikastuose bunkeriuose miškuose.
Tėveliai iš visų jėgų padėdavo miško broliams: šelpdavo kepta duona, pieno produktais, mėsa, kiaušiniais ir drabužiais. Jie ateidavo naktimis, o dienomis atsliūkindavo stribai: įremdavo Tėvukams šautuvo vamzdžius į krūtinę ir kvosdavo, ar nebuvo apsilankę banditai, o paskui viską susigriebdavo, kas valgoma. Tėvai nuo dukrų, kiek įmanydami, viską slėpė; ir kvotimus, ir partizanų šelpimą.
Matyt, Onutės buvo kažkokia dalia, kaip liaudis sako. Sovietai skelbė, kad partizanai jau visi išžudyti, – kraugeriai buvo atlikę savo kruviną darbą, tad Tėvukas ramia širdimi išsiuntė penkiolikmetę Onutę sugrėbti ir išdžiovinti šieną didžiulio miško proskynoje, Gvaldų kaime, labai toli nuo namų. Tokie būdavo kolchozų triukai – pievų arti namų neduodavo. Kad kolūkiečiai įvargtų, juos siųsdavo toli, toli, o prie jų namų šienaudavo kiti.
Saulė kaitino kaip pašėlusi, o jaunos, dar visai vaikiškos, rankos grėbė neužmatomus plotus ir visokius šabakštynus tempė į pakūges. Kai viskas buvo baigta, Onutė prisėdo užkąsti. Bet nepraėjo nė pusvalandis, kai virš galvos pakibo juodas debesis, o šienas net šiugždėjo – buvo spėjęs taip gerai išdžiūti. Penkiolikmetė griebė už šakės, už grėblio ir galvotrūkščiais puolė prie darbo.
Staiga iš miško tankmės išlindo gražaus ir tvirto stoto jaunas vyras (kiti du ginkluoti liko miške) ir tylėdamas, nepakėlęs akių, iš jos paėmė šakę.
Atrodė, kad tas didžiulio juodo debesies maišas tuoj, tuoj plyš, jiems plušant vienu įkvėpimu, – net jokių minčių nebeliko; jis šake nešė didžiules šieno kupetas ir dėjo į kūgį, o ji grėbė tai, kas liko. Abu labai skubėjo.
Ir suspėjo. Visas suplukęs padavė jai šakę, įdėmiai pažiūrėjo į akis ir tarė:
– Mergaite, tu manęs nematei, ir aš tavęs nemačiau.
Tai pasakęs, nėrė į tankmę ir dingo. Prapliupo lyti…
O sesutė visa permirkusi grįžo į namus ir šįkart Tėvukams ilgai apie tai nieko nepasakojo.
Tai tik mažos nuotrupos iš sesutės netikėto susidūrimo su partizanais, bet labai iškalbingos – jie buvo tikri vyrai lietuviai, ne parsidavėliai, ne budeliai. Jie savo krauju gelbėjo Lietuvą, savo Tėvynę, nuo komunistinės okupacijos, nuo trėmimų, begaliniu noru degdami susigrąžinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Jei kam jie pasirodė siaubūnai, ten buvo ne jie, o sovietų pakalikai, tikrieji banditai, kraujo ištroškę įsiskverbėliai, žvėriškumu siekę sutepti brolių garbę.
Kai stebiu savo Tautos žmones, pradedu suprasti, kodėl mes tokie mažakalbiai. To mus išmokė nuožmi praeitis, – net labiausiai atsidavusiu kaimynu negalėjom pasitikėti: juk išduos, tad užčiauptos lūpos, kaip tvirčiausios sklendės, saugojo kiekvieno doro lietuvio namus: to buvo mokomi ir vaikai.
Garbinga Tauta išauginusi tiek daug Tėvynės gynėjų – partizanų! Garbinga šeima juos atidavusi Tėvynei ginti ir už ją mirti…
Ačiū Jums visiems, brangieji. Jūsų sūnūs ir dukterys pažino Viešpaties Jėzaus Kristaus širdį, kurs yra pasakęs: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ (Jono ev. 15,13).
Autorė yra mokytoja, „Tautos forumo“ atstovė, persekiota už valstybinės lietuvių kalbos gynimą.
„Autorė yra mokytoja, „Tautos forumo“ atstovė, persekiota už valstybinės lietuvių kalbos gynimą.”
Ir vėl „Tautos forumas” pristato visuomenei savo kančios pavyzdį. „Gynimas” tai matyt veiklos modelis, o „persekiojamoji” tai matyt pagr. rolė? „Forumininkai”, pasidarykite šiokią tokią analizę, pasižiūrėkite objektyviai, gal kaip nors suprasite kodėl tauta niekur neina su jumis. Tauta nenori vienytis apie kančią ir nevilitį, tautai reikia konstruktyvumo, vienybės ir įkvėpimo.
Laisvės kovotojų partizanų atminimas turėtų rodyti garbės pavyzdį, įkvėpti tautai drąsos ir ryžto.
Pasakojime apie praeities laisvės kovas, pamirštas šių dienų karas ir neįvardinamas, tas pats kaip ir tada, priešas. Tekste nėra žodžio „rusai”, „rusija” ar „ruski mir”. Pamiršote pasakyti iš kurios pusės šiandien eina grėsmė, totaliai korumpavusi jus skriaudžiančią vietinę valdininkiją, taip pat valstybę ir visuomenę , taip pat mūsų „sąjungininkus” Europoje – iš ten pat, kaip ir tada.
Nuostabus ir įkvepiantis pasidalinimas. Ačiū jums, už jį ir jūsų meilę Tėvynei Alina!