„Iš tikrųjų jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai“ Imanuelis Kantas (1724–1804).
Nuo senų laikų žmonės kalba, kad taip rašė Prūsijos apšvietos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kuris 1746–1750 m. mokytojavo Jučiuose, nors gimė ir mirė Karaliaučiuje. Jis mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius bei vietos klebono vaikus. Tikėtina, kad Kantų pavardė yra kuršiška, kilusi iš Kantvainių kaimo pavadinimo (dabartinės Priekulės dalis).
Kantų šeimą siejo ryšiai su Klaipėda – čia gyveno net trys Kantų giminės kartos: prosenelis Ričardas Kantas, senelis Hansas Kantas ir tėvas Jonas Georgas Kantas, kurie vertėsi tų laikų populiariu balniaus amatu. Todėl nėra abejonių, kad Imanuelis puikiai mokėjo lietuvių kalbą ir jos mokė kitus.
Yra žinių, kad jo seneliai irgi kalbėjo lietuviškai. Kitaip, lietuvių kilmės pasaulinis filosofas nebūtų galėjęs šitaip gražiai apibūdinti mūsų prigimtosios kalbos, net prieš 300 metų, ir kurią šiandien Gintautas Tvankstas įvardija kaip pasaulio kalbų Motiną.
O Arimantas Juvencijus Raškinis, apie savo mylimąją kalbą kartą rašė šitaip: „Mūsų kalba – tai apibendrintas lietuvio sielos geranoriško, meilingo nusiteikimo veidrodis; lietuvio santykio su visa ko, kas jį supa, chrestomatija.
Kiek daug gerybinių, mažybinių, malonybinių priesagų esame sugalvoję, kad parodytumėme savo prielankų nusiteikimą žmogui, gyviui, kalneliui ar upei…Man iki šiol tebeskamba vaikystėje girdėti mano dėdienės Vangų kaime prie Nemuno sakomi žodžiai apie viską, kas ją supa. O ją supa kelelis, atšlaimėlis, kalnelis, pravaržėlė, upelė…
Gal pasakysite, kad mūsų kalba neturtinga? Atsiverskime anglišką knygą apie mūsų dainas, viską patys suprasime. Štai liaudies dainos priedainis:
Oi sesute, sesutėle, Dear sister, dear sister,
Seseryte, seserėle… Dear sister, dear sister.
O mūsų žodžiai – tai gyvoji mūsų archeologija. Medų, nors ir ne iš medžių, bet ligi šiol kopinėjame. Šaunuolius, nors ir nešaudančius, ir be šarvų, šarvojimo salėse šarvojame, o taurius gėrimus ragaujame, nors ir ne iš tauro ragų, bet vistiek iš taurių… Ech, nuostabi ta mūsų kalba…“
Tikrai nepaprastai graži. Jau užeina tamsusis metas; šiluma traukdamasi gūžiasi nuo rudeniško šaltuko, o kur slėptis mums, kai pradės lyti, lynoti, lašnoti, krapnoti, kapsėti, šliknoti, rasenti, varventi, dulkti, druokti, dujoti, rūkti, smilkti, purkšti, pilti, kliokti, čiožti, pliaupti, žliaugti, telžti, šlioti?
Ką jau darysi, teks įsisupti į mamaitės šiltą skarą, nes speigai su baisingais vėjais atūš, atlėks galvotrūkčiais, trūkčiagalviais, stačiagalviais, strimagalviais, kūliavirsčia, dutkūliais, kūliais, paknopstomis, klupiniu, šokiniu, trinkuliais, aulekomis…
Kaip matome, ne pyragai laukia, oi ne pyragai, nes nuo speigų langai pradės eižėti, daužėti, pleišėti, plyšinėti, skeldėti, skilinėti, skerdėti, sproginėti ir trūkinėti, jei namų šeimininkas tauškalas, o ne namų ūkvedys. O jis toks! Ir visai pelnytai jo pati pradės į tokį vyrelį žvairuoti, šnairuoti, žvairakiuoti, skersakiuoti, kreivakiuoti, baltakiuoti ir net dilbakiuoti! Štai, kaip jam bus blogai!
Taip labai tyliai papeiktas ir visai suglumintas šeimininkas išžirgliuos laukan, o pačiukė žiūrės pasirėmusi pro langą ir matys, kaip jis suners rankas už nugaros ir pradės per kiemą stypinti, stybrinti, stimpinti, styrinti, dybinti, gervinti, žirglinti ir blauzdinti – toks liūdnas, liūdnas…
Ogi, kas čia dabar? Ir vėl tas zaunius, plepys, tauza, ošlys, švokšlys, švotra, švėna, vėgra, terkšlys, tarška, darda, barškalas, čiauškalas, tauškalas, tarškalas, patauška, pačiauška, patarška, papoška kaimynas su draugeliu atkiūtins! Ir ko jiems čia reikės?
Tas kitas tai tikras rėksnys, šaukūnas, šaukalius, gerkliūgas, tvoronas, gargalius, bliuvas, žiovanasris, paleistagerklis ir dar tikras išverstagerklis! Ir pačiukė išpuls laukan tvarkos daryti, kitaip juk nieko nebus!
Tai tik kelios sinonimų grupės, bet kiek daug žodžių nebevartojame, ėmėm ir pamiršom. Sako, per 1000 metų netenkame 20 procentų lietuviškų žodžių. Labai daug.
Ir dar. Daugelyje kalbų viename sakinyje galimas tik vienas neiginys, bet tik ne lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, V. Žalakevičiaus legendinio filmo pavadinimą „Niekas nenorėjo mirti“ anglai verstų „Nobody wanted to die“ (paž. Niekas norėjo mirti), o mes galime prilipdyti daugiau, ir reikšmė liks neiškraipyta: Niekas niekada niekur niekaip nenorėjo mirti! Penki neiginiai viename trumpame sakinyje… – tai bent stipru!
Na, lietuvi, ar nors tūkstantąja dalimi įsitikinai, kad tavo daug tūkstančių metų senumo kalba yra nepaprastai turtinga? Ar bent kiek įsitikinai, kad po savo gomuriu nešioji deimantą? Toliau jį gludink, saugok kaip savo akį ir į nieką niekada niekaip neiškeisk, ir niekam jos nei parduok, nei neatiduok.
Būk tvirtas ir saugok savo prigimtą kalbą, būk jai ištikimas; neiškraipyk, nesuteršk jos žargonybėmis, svetimybėmis ir keiksmažodžiais, – bet visada ją gink, kad ir kas bebūtų.
Juk supranti, kad neįmanoma išsižadėti to, kas tavo gyslomis teka, kas taip arti prie tavo širdies ir kas iš tavęs neišraunama. Mokėti kitas kalbas yra gerai ir būtina, bet ant savosios prigimtosios atsiremi ir joje ilsiesi.
Ir ne tik tai, – LIETUVIŲ KALBA yra VALSTYBINĖ KALBA mūsų šalyje nuo 1992 m. Išmok atmintinai 14 Konstitucijos straipsnį: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ ir draugą išmokyk, o užmiršusiems drąsiai primink – gerą darbą padarysi.
Tad, ką pasakysi?
Gal sutiksi, kad „kiekviena pušis tik savam šilui ošia“, kaip kažkas taikliai pasakė… Tegul ta gražuolė pušis – LIETUVIŲ KALBA – galingai ir ilgai ošia savo šile – savo LIETUVOJE, o tu būk akylas, apdairus, pastabus, žvalgus, įžvalgus, nuožvalgus, nuoregus ir ją, puikiąją, labai labai saugok.
Ačiū už šį jūsų tekstą-nuostabią lietuvių kalbos ir tautiškumo pamoką.
Goglo transliatorius išvertė taip:
Oh sister, sister,
Sister, sister