Algimantas Rusteika. Kartais įsivaizduoju, kad viską suprantu. Nors dar nieko nesuprantu
Ankstyvoj paauglystėj, kaip ir visi normalūs, gyvenau Amerikoj, prerijose ir trobelėj prie Didžiųjų ežerų. Per pamokas ant sugeriamojo popieriaus paišydavau raumeningus, su ietimis, strėlėm ir plunksnomis savo draugus. Prieš kovą jie giedodavo Karo giesmę, prie mirtį giedodavo Mirties giesmę. Ir aš juos suprasdavau.
Daina išeina iš širdies, vaikus susodindavo šalia. Sunkiam pasauly po sunkaus gyvenimo susitikę tie, kurių nebėra, bučiuodavosi, ir akys jiems nušvisdavo, ir sugrubusiom rankom jie ėmė duoną, valgė paprastus valgius ir keldavo taurę. Ir ilgai ilgai visi dainuodavo, o mes sėdėdavom ant kelių, ir kambarys pasidarydavo didelis ir ateidavo iki dabar.
Taip ir neišmokau dainuoti. Ar giedoti, kaip jie giedodavo vienišoj, raudonų plytų, radvilų pradėtoj bambyzų bažnyčioj prie ežero, apsuptoj klevų. Dabar dainuoti išmoko, bet tų, kas dainuoja nušvitusiom akim, yra vienetai, ir to išmokyti negalima. Ir nereikia, nes daina ateina iš gyvenimo meilės, ji yra arba ne.
Jos dainuoja pavasariais. Vaikas užtikau bobutę, kuri mane užaugino, už malkinės, besišildančią prieš atgimstančią saulę – ji sėdėjo užsimerkus, atlošus galvą ir tyliai dainavo sau savo vaikystės dainą, kurios žodžių nesupratau. Sustingau ir lėtai lėtai atbulas pasitraukiau.
Jau suaugęs, labai protingas ir didelis, užėjęs už namo pamačiau babytę, jos motiną, ji lygiai taip pat sėdėjo prieš gegužės saulę ir užsimerkusi dainavo – garsiai, nutęsdama balses, tokiu balsu, kokio niekada negirdėjau. Pastebėjo mane akies krašteliu, šyptelėjo, užsimerkė ir dainavo toliau.
Jos po to greitai išėjo, tai buvo jų giesmė. Ne kalbos su mumis, kurie supratom, nors nieko nesupratom, nei maldos, darbas ar skaitymai, o daina.
Dabar kažkaip pastebiu, kad kai vairuoju vienas, noriu dainuot senas dainas, kurių net žodžių nežinau. Kartais jau ir uždainuoju ir įsivaizduoju, kad viską suprantu. Nors dar nieko nesuprantu.
