Linas Karpavičius. Iliuzinė ekonomika

Man teko gyventi įvairių ekonomikų laikais. Pamenu, kaip tėvai kalbėjosi ir juokėsi iš pažado, kad 1980-aisiais bus sukurtas komunizmas ir viskas bus nemokama. Atsimenu vadinamąją planinę ekonomiką, vėliau kažkaip įstrigome brandžiajame socializme, kuris padovanojo sąstingį, dar vėliau laukinis kapitalizmas, ekonominės 1998-ųjų ir 2009-ųjų krizės ir galiausiai tvari ekonomika ir vadinamasis ekonomikos klestėjimas. Sena lietuvių svajonė, kuria politikai ilgai maitino – pasiekti švedišką gerovę – išsipildė. Lietuva dar niekada taip gerai negyveno, pasakė kortų namelio jaunesniojo pečkurio vyresnysis padėjėjas.

O iš tikrųjų tai tik iliuzinė, arba „fake“, ekonomika, kurią dar galima pavadinti siurrealistiniu teatru: jame visi aktoriai turi rimtus vaidmenis ir iš paskutiniųjų bando juos vaidinti.

Būtent mes ir gyvename netikros, arba tiksliau iškreiptos, ekonomikos sąlygomis. Ir bėda ne ta, kad ji tokia. Bėda ta, kad mes esame panardinti į tam tikrą iliuziją, kurioje patys visomis pastangomis siekiame išlikti. Ir dėl to kalti esame ir mes, ir mūsų noras gyventi ne pagal galimybes. O tai įgyvendinti padėjo netikri („feikiniai“) pinigai.

Lietuva tarpukariu turėjo ekonomiką, kurią pavyko sukurti visos tautos darbu. Lietuvos litas buvo susietas su aukso standartu ir tokiomis sąlygomis sukurti iliuzinę ekonomiką, kokią turime dabar, buvo tiesiog neįmanoma, nes tarp debeto ir kredito žiojėjanti skylė pasimatytų iš karto. Tai liudija ir Lietuvos valstybės aukso atsargos, kurios nuolat didėjo ir 1940 metais viršijo 10 tonų (kitų šaltinių duomenimis, 9,6 tonos).

https://www.investicinisauksas.lt/…/lietuvos-aukso…/

1991 metais Lietuvai pavyko susigrąžinti 5,6 tonos (kitų šaltinių duomenimis, 5,8 tonos), ir per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos aukso atsargos nepadidėjo. Tai pirmas argumentas, įrodantis, kad gyvename „fake“ ekonomikos sąlygomis. Šalis, pasiekusi vadinamąjį klestėjimą, nepadidina aukso atsargų? Už tai pesticidų prifarširuotų apelsinų galime valgyti iki soties. Taip sukuriama klestinčios ekonomikos iliuzija. Ekonomikos stiprumas matuojamas tik vartojimo matais, todėl bet koks šiandienio ir sovietinio ekonominio realizmo palyginimas yra sveikinamas ir tautos mėgstamas. Kiek kainavo dešra, alus ir komunalinės paslaugos tada ir dabar, turi įrodyti pažangą ir progresą. Ir įrodyti progresą per sušlamštos dešros kilogramo ir kainos santykį su vidutine alga, manau gerai sekasi.

Iliuzinės ekonomikos pradžia

1972 metais JAV dolerį „atrišus“ nuo aukso standarto būtent doleris ir tapo netikru piniginiu vienetu. Kaip rašiau anksčiau, iliuzinei ekonomikai sukurti jo atsiradimas yra būtina sąlyga. Kodėl doleris, atsietas nuo aukso standarto, nepatyrė astronominės infliacijos? Tam yra kelios priežastys.

Pirma priežastis. Rodos, 1973 metais Henris Kisindžeris (senasis gerasis Henris, kurį vieni laiko genijumi, kiti velniu, bet dabar ne apie tai) nuvyksta į Saudo Arabiją ir sutaria, kad:

1) nafta nuo šiol bus parduodama tik už dolerius ir ne kitaip,

2) naftos dolerius pardavėjai laikys JAV bankuose,

3) naftos doleriai negali būti investuojami Vakarų pasaulyje 25 metus (1998 metais terminas išseko ir šeichų pinigai plūstelėjo į Vakarų ekonomikas).

Antra priežastis. Kartu prie atsiskaitymo doleriais pereina ir OPEC (naftą eksportuojančių šalių susivienijimas), kuris laikosi tokios pačios pozicijos – nafta tik už dolerius, nes viską lemia Saudo Arabijos karališkosios šeimos autoritetas arabų pasaulyje.

Trečia priežastis. Dolerio reikšmė pasaulyje išauga. Ilgainiui už dolerius parduodama ne tik nafta, bet ir visos kitos žaliavos ir prekės. Realiai doleris tampa pasauline valiuta, kuri noriai priimama bet kuriame pasaulio taške. Tokiu atveju dolerio emisija yra padengiama visu pasaulio turtu. Dolerį galima spausdinti ir leisti beveik neribotais kiekiais.

Ketvirta priežastis. Tokia padėtis patinka Kinijai, su kuria senasis gerasis Henris jau seniai sutaręs didinti šios šalies ekonominius pajėgumus Vakarų ekonomikų sąskaita. Kinija kartu su Didžiąja Britanija ir Japonija yra viena svarbiausių JAV iždo obligacijų pirkėjų, o tai taip pat palaiko esamą finansinę sistemą, kurios egzistavimas ir yra būtina sąlyga sukurti iliuzinę ekonomiką.

Visos pasaulio valstybės jau kuris laikas nebegyvena pagal savo išgales ir išleidžia daugiau nei surenka, tad jos yra priklausomos nuo galimybės pasiskolinti tarptautinėse rinkose. Žinau, kad paprastam žmogui tai sunku aprėpti ir suvesti priežasties ir pasekmės ryšius, bet rizikuosiu ir tęsiu toliau.

Kur jos skolinasi? O skolinasi jos iš įvairių bankų, investicinių fondų, tarptautinių organizacijų, TVF, PB, ECB ir t. t. O šios iš kur ima pinigus? Visi galai vienaip ar kitaip veda į Federalinį rezervų banką. Dabar nesigilinsime į tikslų pinigų kelią, bet visai neseniai FED jau pradėjo skolinti ne tik JAV vyriausybei, bet ir vienai privačiai bendrovei. Pinigų tikrai nepritrūks. Gyvename kaip „Sekundės“ banko reklamoje: „Reikia pinigų? Pinigų yra.“ Ne gyvenimas, bet sapnas. Tik pabudimas bus sunkus.

Kaip veikia iliuzinė ekonomika

Galėčiau jus paskandinti skaičiuose ir diagramose, bet to nedarysiu. Žinau, kad pasitelkiant statistiką galima įrodyti net priešingus teiginius. Niekas taip gerai nepasiduoda manipuliacijai kaip skaičiai. Todėl mėtytis lentelėmis, kurių visų išraiška yra vertinama netikrais pinigais, nėra teisinga.

Vis dėlto keletą skaičių rizikuoju pateikti. Šių metų šalies biudžeto išlaidos – 20,6 mlrd. eurų, realios pajamos 14,5 mlrd. Gražu? Dar 2,5 duos Europos Sąjunga, kitus teks skolintis. Kur jūs matote sveiką ekonomiką? Net 6 milijardais „nesueina“ valstybėje „galai“. Aš matau merdintį kūną, kuriam prijungti keli gyvybę palaikantys dirbtiniai organai. Vienas „organas“ – ES pinigai, antras – rinkose skolinti pinigai. Ankstesniais metais ne geriau:

2020-aisiais surinkta 8,6 mlrd. (su ES pagalba 11), išleista 15,5;

2021-aisiais – 10,7 (13) mlrd., išleista 14,7;

2022-aisiais – 12,8 (15) mlrd., išleista 17,2;

2023-aisiais – 12,4 (15,5) mlrd., išleista 18,6.

Tai oficialūs Lietuvos biudžeto duomenys. Bet koks UAB ar šeimos ūkis jau būtų seniai bankrutavęs ir išvaržytas.

Iš 20,6 milijardo išlaidų net 5,7 milijardo eurų (didžiausia išlaidų dalis) – socialiniai asignavimai (pensijos neįeina). Mes esame išlaikytinių, ligonių, pašalpinių ir elgetų šalis. Asignavimai būtini, jei žmonėms sunku, bet kyla klausimas: kodėl žmonėms sunku? Kodėl žmonės negali dirbti ir užsidirbti? Kodėl vadinamosios sveikos ekonomikos šalyje tiek daug pinigų reikia skirti žmonių šalpai ir paprasčiausiam išgyvenimui? Pagaliau kodėl džiaugiamasi, kad klestinčios ekonomikos šalyje lyg grybai po lietaus dygsta Maisto banko atiduotuvės? Jomis ne tik džiaugiamasi, bet ir didžiuojamasi!

Noriu pabrėžti, kad tai ne ekonomisto, bet stebėtojo išvados. Tai, ką matau, pastebiu, fiksuoju, darau matematines bei logines išvadas ir guldau į tekstą.

Kur dar europinė parama, kuri taip pat padeda sukurti ir palaikyti nuomonę apie stiprią ekonomiką. Ir viskas tik tam, kad nepabustume iš malonaus sapno, o kai pabusime, mums neužteks jėgų grįžti į realybę. Tada padarysime bet ką, kad tik dar kiek pratęstume buvimą iliuzija paremtoje tikrovėje, ir išsirinksime tuos, kurie prižadės tai tęsti. Mūsų visuomenę (ir ne tik mūsų) prilyginčiau narkomanui, kuris sąmonės krašteliu suvokia, kad rieda į bedugnę, bet neturi jėgų sustoti.

Lietuvėlė, kaip ir dešimtys kitų valstybių, yra „pasodinta“ ant pinigų „adatos“. Jūs galite net nepastebėti ekonomikos žlugimo, kol „adata“ nenutrūkstama srovele pumpuoja pinigus į šalies ekonomiką. Į šį žaidimą įsijautę valdantieji net bijo pagalvoti apie šios bambagyslės nutraukimą. Svarbiausia tiksliai vykdyti visas iš aukščiau nuleistas užduotis, ir pinigai toliau tekės.

Mūsų iliuzinė ekonomika sukurta skolos pagrindu.

Jei vieną dieną pinigai nustotų plaukę, jūs aiškiai pamatytumėte apverktiną Lietuvos ekonomikos padėtį. Į biudžetą surenkamų pajamų nebeužtektų ir valstybė nebegalėtų funkcionuoti. Vadinasi, sustotų atlyginimų išmokėjimas biudžetinių įstaigų darbuotojams, ir ore pakibtų visos kitos valstybės išlaidos. Ir kalėdinės eglės nebeliktų, nes nebūtų už ką.

Bet Lietuva dar taip gerai niekada negyveno! Parduotuvės pilnos prekių, grožio salonuose eilės, kelionių lėktuvai sausakimši, kur bepasisuksi kurortuose aidi lietuviški žodžiai „davai“, „karoče“, „pa liubomu“ ir tas, kuris nusako rusiško laivo kryptį, piliečių sąskaitos braška nuo skaičių po kablelio… Sukurta maloni iliuzija, kad gyvename išsivysčiusioje šalyje, kurioje dalis žmonių sėdi ant biudžeto dotacijų, kita dalis ant išmokų ir tik trečia dalis aria. Taip išgirtosios bazinės pajamos dar labiau padidins nenorinčių niekuo užsiimti žmonių skaičių.

Lietuviškų ir europietiškų prekių parduotuvių lentynose nuosekliai mažėja. Kad europietis nepajustų riedėjimo į bedugnę ir katastrofiško prekių trūkumo, paleidžiama pigių kiniškų prekių migla, kuria paslepiamas tiesiog beprotiškas prekių deficitas, rodantis, kad Europos ekonomika rieda į bedugnę. Kinijai net leidžiama nepaisyti gamtosaugos reikalavimų, nors Vakarų ekonomikoms jie tampa nepakeliami. Net karas Ukrainoje tam tarnauja. Kinijos ekonomika buvo ant krizės slenksčio, ir galėjo išlįsti yla iš maišo, kai dėl bankrutuojančių kinų gamyklų sustotų prekių srautas į Vakarų šalis: tada atsivertų apgailėtina Europos ekonomikos padėtis ir visiems viskas taptų aišku, bet… Bet įvestos sankcijos Rusijai išgelbėjo buksuojančią Kinijos ekonomiką. Kinija dabar iš Rusijos perka energetinius resursus su 30 procentų nuolaida, ir turime situaciją, kai karas Ukrainoje gelbėja Kinijos ekonomiką ir pačią Naująją pasaulio tvarką.

Jei kas nors šiandien išdrįstų įvesti auksu padengtus pinigus, valstybė ir jos piliečiai patirtų šoką. Mes nebemokėtume gyventi pagal aukso standartą. Norint uždirbti tokius pinigus tektų ne tik dirbti, bet apsimokėtų juos taupyti ir taip lengvai jų neišleistume, nes auksu padengtus pinigus verta kaupti ir tokių pinigų žmonės lengvai netaškytų. Kas geriau – nuvykti į Egiptą ar kaupti nuosavo verslo atidarymui? Šių, netikrų, pinigų net taupyti neapsimoka. Nebent laidotuvėms.

Nebeliktų jokių fondų, VšĮ ir NVO, kurios išsilaiko iš š… malimo, nes gauna finansavimą „feikiniais“ pinigais, kurių netrūksta ir niekada netrūks. Joms niekas neduotų normalių pinigų, kurie būtų „pririšti“ prie aukso standarto, nes pinigų neužtektų ir visos šios siurbėlės turėtų eiti dirbti darbą, kuris sukuria realią pridėtinę vertę.

O dabar nenutrūkstamu srautu tekantys pinigai sukuria ekonominės gerovės ir stabilumo iliuziją, kuri, atrodo, niekada nesibaigs. Negana to, tūlas pilietis dar padaro klaidingą išvadą, kad tai todėl, kad šalies ekonomika kaip niekada stipri. Užtenka ponui tarptautiniam skolintojui pasakyti, kad jo planai pasikeitė – ir gražus šventinis balionas subliukš, o šventė baigsis.

Vienas solidus finansinis laikraštis (FT) neseniai paskelbė, kad Zimbabvė įveda auksu dengtą piniginį vienetą. Pažiūrėsim, kas iš to išeis. Jie nežino, į ką įsivėlė. Bet vidaus rinkoje turėtų prasidėti seniai matyti procesai.

Tačiau žmogus turi jutimą. Kad kažkas ne taip, pirmiausia ima jausti kokie 5–15 procentų populiacijos. Jie pradeda mušti „būgnus“. Vieni juokiasi, kiti seka juos ir informaciją dedasi į galvą. Dar kiti, supratę, kad gali greitai pakvipti „keptu“, konvertuoja „feikinių“ pinigų santaupas į žemę ir auksą. Aukso kaina muša rekordus. Bet ir tai dar ne lūžio metas. Lūžio metas ateis tada, kai pamatysime sujudimą dėl sidabro kainos. Kadangi sidabras yra sąlyginai pigi investicija ir sidabro Trojos unciją galima nusipirkti už 30 eurų, į sidabrą gali investuoti bet kas – nuo namų šeimininkės iki taksisto. Pastarasis sidabro kainos kilimas rodo, kad sujudimas vyksta. Dar 2022 metais sidabro Trojos uncija biržoje kainavo 18 JAV dolerių, šiandien – 28 JAV doleriai. Prasidėjo? Spręskite patys.

Guodžia tik tai, kad ne mes vieni gyvename ekonomikoje, kurioje dirbtinai sukurta euforijos būsena. Visa Vakarų civilizacija panardinta į transą. Išlepimas toks didelis, priprasta prie gerų ir realiai neuždirbtų gyvenimo sąlygų, kad šiandien žmones galima būtų valdyti vien per komunalines paslaugas. Visuomenė paruošta eiti paskui tuos, kurie pažadės patogumą ir saugumą. Mieste atjungus šilto vandens ir interneto tiekimą, žmogus klusniai eis ten, kur tai jam bus pažadėta. Nors pažadėtoji vieta gali būti ir už spygliuotos vielos, ir apjuosta sargybos bokšteliais.

Gąsdinu? Suprantama, kad nei spygliuotos vielos, nei sargybos bokštelių jau nereikės. Tam reikalui yra stebėjimo kameros ir dronai.

Baigiant esminis klausimas, kurį dar anksčiau kėlė du garsūs asmenys – Leninas ir Radžis: ką daryti? Ogi nieko. Mes riedame sąstatu, kurio stabdžiai nebeveikia. Ir visas pasaulis rieda kartu su mumis.