Viskas ir prie koronaviruso krizės yra politika. Tik sumažėjo partinių didikų kovų laukas, susiaurėjo reitingus lemianti prolematika, vertinimo kriterijai tapo daug lengviau atpažįstami, o rezultatai – paprasčiau prognozuojami.
Valstiečių likimas dabar tiesiogiai priklauso nuo vienintelio kriterijaus – koronaviruso krizės suvaldymo. Politinių žaidimėlių laikas, viešos gerumo pozos ir permainų imitavimai baigėsi. Arba susitvarkai su situacija ir turi vilčių per rinkimus, arba nesusitvarkai ir būsi palaidotas.
Situacija valstiečiams palanki – galimi greiti ir ryžtingi sprendimai, tuojau pat matomi rezultatai, esi dėmesio centre. Atsakai už viską, sėkmės atveju laimi viską – ir atvirkščiai. Esi priverstas verstis per galvą, kad tik būtų geriau ir nebūtų blogiau. Situacija palanki ir visuomenei, nes valdančiųjų išlikimo ir asmeninių karjerų interesai tampa absoliučiai priklausomais nuo padėties valstybėje.
Nepalankus valstiečiams faktorius – priešiška sisteminė žiniasklaida, vidiniai išdavikai, pusiau kenkėjiški, neišravėti buvusios prezidentės sodinukai daugelyje lemiamų postų. Ir praktiškai nieko neveikiantis bei tuo oponentams pravartus prezidentas.
Konservatorių ir jų globalistinių, korporacijų numylėtų satelitų interesas kardinaliai priešingas. Arba valstiečiai nesusitvarko su krize ir turi vilčių per rinkimus, arba susitvarko – ir būsi palaidotas amžiams.
Todėl šitiems dabar kuo valstybėje blogiau – tuo geriau. Situacija nepalanki, nes jie nieko nesprendžia ir negali turėti jokių nuopelnų. Juolab, kad ir pasiūlyti ką nors konkretaus profesionalūs patriotai ir iki šiol nesugebėjo ir, matyt, jau niekada nebesugebės.
Todėl lieka vienintelė viltis – nepaliaujamas lojimas. Intrigėlės ir dvaro perversmų projektėliai, visuomenės nepasitenkinimo kurstymas ir pagalių į ratus kaišiojimas bet kokia kaina, ką gerai parodė balsavimas Seime dėl medikų atlyginimų.
Konservatoriams palankus faktorius – savas visuomeninis manipuliuotojas ir privati klikasklaida. Nepalankus – šioje dvispalvėje, primityviai paprastoje dvikovoje vis mažėjanti galimybė apdumti akis kasdien blaivėjančiai visuomenei.
Buvo galima bent apsimestinai – argi pirmas Lietuvoj kartas – deklaruoti bendrą visų politinių jėgų darbą, inicijuoti partijų susitarimą ir Valstybės gynimo tarybą krizei įveikti, viešai paspausti rankas oponentams, ko visuomenė sunkiu momentu visada laukia ir tikisi iš politikų.
Tai nereikštų nei kritikos, nei politinės kovos atsisakymo, tačiau suteiktų realių galimybių rudenį. Ideali pozicija – už nieką neatsakai, tačiau viskas, kas gerai, padaryta mums padedant, o viskas, kas blogai – nepaisant mūsų nuostabių pasiūlymų.
Tačiau nuo daugiametės priešų paieškos pamišusi konservatorių ir jų satelitų viršūnėlė, susidūrusi su tikru priešu šalies viduje, pasirinko politinę savižudybę.
Visuotinio pavojaus akivaizdoje kaukės visada nukrenta. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kas koronaviruso – koronavirusui, o kas konservatorių – konservatoriams. Išoperavus kompromatų valdytojų ir politinių paranojikų auglį valstybės organizmas imtų sparčiai sveikti.
