Advokatas Jonas Ivoška. Kas ir kodėl kuria pseudoteorijas, nukreiptas prieš žmonijos prigimtines vertybes

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnis skelbia: “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.” Ar žmonija bent apgraibomis bando laikytis šio deklaracijos teiginio? Deja, šiandieninė europinės civilizacijos praktika į tai žvelgia gana “skersai”.

Pabandykim pasvarstyti, kas sudaro prielaidas žmonėms gręžtis nuo tiesos. Kodėl gamtamokslinę patirtį ir šimtametes tradicijas įvairios mažumos pradeda vertinti kaip atgyvenas? Kodėl tos mažumos įgauna didelę jėgą?

Nežinau kiek tikslūs duomenys, kad 1% žmonijos valdo apie 50% visų pasaulinių finansinių išteklių, tačiau tokia nehumaniška turtine atskirtimi nėra pagrindo netikėti. Tai reiškia, jog beribis perteklius ir neišbrendamas skurdas yra žmonijos gyvenimo realijos. Žinoma, daug kam suprantama, kad deklaruojama teisinė lygybė jokiu būdu nesukuria galimybių lygybės. Tačiau tai nereiškia, jog pagal sąžiningumo kriterijus kažkas turi išskirtinę teisę „privatizuoti“ galimybes ir užvaldyti didžiąją visuminio produkto dalį, kuris sukurtas visos žmonijos pastangomis.

Apmaudu, kad žmonijos egzistencijai kelianti grėsmę turtinės nelygybės didėjimo tendencija vis ryškėja ir gali pasiekti kritinę ribą, kurios pasekmės nenuspėjamos. Kas nulemia tokias tendencijas?

Pastebėtina, kad informacijai (žinoti kaip) tapus ne kiekvienam prieinama vertybe, kuri savo finansiniu reikšmingumu baigia nukonkuruoti daiktines vertybes, žmonija atsidūrė dalinio turtinio nereguliavimo lauke ir ji, lyg „ežiukas rūke“, klaidžioja nežinomybėje.

Įsivyraujant „dirbtinio intelekto“ naudosenai, valstybių Civiliniuose kodeksuose greta daiktinės teisės turėtų atsirasti ir informacinių vertybių teisė, kuri turėtų sunorminti finansinių išteklių paskirstymą tarp informacinių technologijų tiesioginių kūrėjų ir bendruomeninį intelektą generuojančios visumos.

To nedarant, pavieniai subjektai ar neskaitlingos, bet gerai organizuotos grupelės sutelkia didelius finansinius išteklius ir dėl jų riboto intelektinio pajėgumo, leidžiasi į neapgalvotus eksperimentus, laužydamos tautų bendrabūvio vertybes. Jau šiandien akivaizdu, kad didžiuliai finansiniai ištekliai, atsidūrę įvairių mažumų valdysenoje, stumia beprotiškus visuomenės „perdarymo“ eksperimentus, užuot veikę universaliųjų vertybių saugojimo ir gausinimo linkme.

Dėl to, kol informacinių vertybių duodamos įplaukos nebus naujo teisinio reguliavimo išdavoje atitinkamai paskirstomos visiems bendruomeninio intelektinio produkto kūrėjams, o atiteks pavieniams „gudručiams“, mes, žmonijos dauguma, braidysime po dvokiančias pseudoteorijų „fekalijas“.