Per ilgametę bendrystę, dalindamiesi mūsų protėvių paveldu su kažkada netekusiais savo gyvenamosios teritorijos imigrantais, turėjome galimybę įsitikinti, kaip jie moka džiaugtis savo tautiečių gebėjimais ir laimėjimais. Tikriausiai dėl tokio etninio bendrumo ryšių gerai klostosi jų turtinė padėtis ir meniniai pasiekimai.
Ar mes pasimokėme tautinio vieningumo iš greta esančių pavyzdžių? Ar ne perteklinės mūsų pastangos niekinti bendrapiliečius? Juk išdavikiška juodinti savo tautą ir valstybę, kaip pastaruoju laikotarpiu už Tėvynės ribų pasielgė būrelis europarlamentarų, išreikšdami poziciją prasilenkiančią su protingumo kriterijais ir akivaizdžiai skirtą siauriems savo grupiniams interesams tenkinti.
Nesiimsiu piešti vidutinio lietuvio psichologinio portreto, nes vidutinis lietuvis realiai neegzistuoja. Gyvena konkretūs žmonės, turintys ir dorybių, ir ydų, kurias bendruomenėje galima ir skatinti, ir slopinti. Apie tai, kaip skatinti geros moralės pradus valstybės valdysenoje, manau, verta pasvarstyti.
Ilgus šimtmečius nedoro žmonių elgesio paskatas slopino Dievo rykštės baimė ir bendruomeninis pasmerkimas. Sudievinus pinigus ir jų gausą sutelkus mažumos rankose, kuri natūraliai negali turėti visuminio intelektinio potencialo, žmonių bendrabūvio darnai palaikyti reikalingi gerai apgalvoti reguliaciniai svertai.
Pagal dabartinį sąlyginai primityvų visuomenės savivaldos modelį (vieni – visažinė valdžia, kiti – eiliniai riboti piliečiai) gal ir utopiškai atrodo, jog įstatymu galima ką nors pakeisti.
Kasdien matant, kaip valstybės galias „suprivatizavusios“ interesų grupės, veikiančios institucijų vardu, sistemingai kėsinasi į pilietinės daugumos interesus, dažnam nusvyra rankos.
Patikėkit, tiksliu konstituciniu modeliavimu ir atsakomybės už teisinį nihilizmą teisingu taikymu valstybėje galima pasiekti stebėtinų rezultatų. Tokia valstybingumo praktika, kai teisėtumo priežiūrą vykdo ne visa bendruomenė, kuriai būdingas viešumas, o siaurai specializuoti instituciniai subjektai, veikiantys įsislaptinimo principu, tikėtis teisingumo beviltiška.
Įstatyminis reguliavimas, kai viešąjį interesą ir konstitucinę santvarką neturi teisės ginti kiekvienas konstitucinis subjektas, akivaizdžiai nenormalus. Viduramžiškų tradicijų pavyzdžiu susiklosčiusi valstybingumo praktika, kai vieni piliečiai įstatymu laikomi svarbesni ir vertesni už kitus, atsisakant atskirties tik pagal funkcinį pasidalinimą darbais ir pasiektus rezultatus, negali būti priimta be priešpriešos.
Dėl to svarbi priemonė visuomenės susipriešinimui mažinti – gerą moralę atitinkantis teisinis (pirmiausia – konstitucinis) reguliavimas, kurio visaverčiai negali pakeisti nei švietimas, nei moralizavimas žiniasklaidos priemonėse.
Žmogus, kaip kiekvienas primatas, nejausdamas baimės atsakyti už netinkamo elgesio padarinius, linkęs tenkinti savo įgeidžius.
Jonas Ivoška yra advokatas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Dešinieji Sąjūdžio aktyvistai buvo įsitikinę , kad po 50 metų komunizmo statybos, kurią lietuviai matė iš vidaus, nuo stalininio iki brežnevinio tarpsnių, iškęs visus sunkumus, kad tik laikai negrįžtų. Tačiau demokratija privertė svajotojus išsiblaivyti. 1992 metų Seimo rinkimai parodė, kad daugumai paprastų lietuvių brežneviniai laikai, su jų deficitais, bet ir su užtikrinto(!) rytojaus garantijomis(!!), buvo priimtesni už prasidėjusias ūkio reformas, be rytojaus garantijų. Lietuvą išgelbėjo Brazausko komunistai, kurie suvertė atsakomybę už komunistinės tvarkos griovimą landsbergistams, bet patys visiškai nenorėjo Brežnevo laikų grįžimo. Privatizacija jiems rūpėjo ne mažiau kaip dešiniesiems, tačiau be atsakomybės už privatizacijos rezultatus. Atsakomybės visiškai išvengti nepavyko, bet kaltesni tautos(liaudies) akyse liko landsbergistai. O patys lietuviai užsiėmė nusivylusių patriotų pozicijas, ir tose tranšėjose įsitvirtinę laikosi iki šiol.
Mėgsti tiesą plakt su deziuku, tiesa? Dabar dauguma taip elgiasi, bet žinok, kad dalinė tiesa runkeliokams ir mokslo pirmūnams pavojingesnė nei grynasis melas. Abiejose pusėse buvo bolševikų partijos aktyvistų ir karjeristų bet kokia kaina. Taip, kaip per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo konclageriai buvo abiejose pusėse. Vienų fotkės ir kino įrašai rodomi, o kitos ne – va tokia tai ta dalinė tiesa, ar supratai. Niurnbergo sprendimų kopijos irgi prastuomenei nerodomos. Gal žinai kodėl? Nerodomos verdiktų patvirtintos kopijos. Abiejose pusėse buvo darbo stovyklos, abiejose lietuvių partijose buvo bolševikų.
Jei nebus tinkamo ugdymo,- nieko nebus!
Susipriešinimas iš tada kai viena (didesnioji) tautiečių dalis tikėjosi tikrai sugeduosios paveldėtos komunistinės tvarkos pataisymo , o kita, mažesnioji, gavusi valdžią, pradėjo tvarką ne gerinti , bet draskyti ir griauti ir privatizuoti mūsų gražią tarybų Lietuvą , su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. Ir pasigirdo nusivylusių patriotų klyksmai. „Ne tokios Lietuvos tikėjomės” ir ” Ne taip reikėjo daryti”
ogi sako (kai kas) – reinkarnacijos nėr!
Bet štai skaitau reinkarnavusio Burokevičiaus kliedesius – ir tai geriausas įrodymas REINKARNACIJA YRA.