Žinoma žurnalistė Laima Lavaste pasidalijo savo įspūdžiais apie tai, kad Knygų mugėje atsisakoma pristatyti jos parengtą pokalbiuose su G. Nausėda knygą „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“.
Negali būti! Gal žurnalistė kažko nesuprato, o po to iš musės nulipdė dramblį? Tačiau nėra ko nesuprasti, kai knygų prekybos platforma knygos.lt išspausdino šios knygos viršelį, perbrauktą raudonu brūkšniu su užrašu NEREKOMENDUOJAMA, kas turėtų būti suprantama kaip akivaizdus draudimas kalbėti apie LR prezidentą be dirbtinai forsuojamo pykčio, ypač jeigu drauge nėra keliama užduotis pažeminti Lietuvą.
Kaip kitaip tai pavadinti, jei ne ypatingo intensyvumo užteršto politinėmis nuosėdomis kriminalinio pobūdžio siurrealizmu? Alisos stebuklų šalyje naujas leidimas su siaubo inkrustacijomis, ar ne? Tačiau nieko ypatingo čia nėra, kaip atrodo, bet koks kriminalinis nusikaltimas įgyja siurrealistinio nutikimo atspalvį, kai jis imamas staiga toleruoti ar net yra dirbtinai skatinamas, kai lavonas, tarkime, paliekamas vartaliotis gatvėse kaip natūralus šio kraštovaizdžio artefaktas.
Kažkas atsitiko mūsų galvoms, jeigu nepastebime, kad vienos ideologinės gaujos, abstrakčiai vadinamos leftistais, Lietuvoje pastaruoju metu pasivadinusios kultūrininkais, o esmės požiūriu dabar tiksliausiai vadintinos antilietuvizmo sambūriu, veikla vis labiau įgyja kriminalinės gaujos veiklos pobūdį. Žinia, to Lietuvoje, kai aplinkos konjunktūrinio sutirštėjimo miglos tampa panašios į krekenas, nepastebi net teisėsauga, taigi mums kol kas nelieka nieko kito kaip skrupulingai saugoti atmintį apie gaujos nusikaltimus ir neprarasti vilties, kad dar turėsime progų atsiteisti.
Po L. Lavastė tekstu Pozicija.org skaitytojas, pasivadinęs Paul Casimir (Paulius Kazimieraitis ar Kazimieras Povilaitis?), komentarų rubrikoje paliko maždaug tokį įrašą, kad to bestuburio Nausėdos nėra ko gailėtis, drauge primindamas, jog labai panašų Knygų mugės rengėjų ostrakizmą patyrė ir Arvydas Juozaitis.
Aš taip pat manau, kad prezidentas Nausėda visą tą laiką buvo pernelyg „minkštas“: tai nebuvo kažkokia jo taktika, „gudrus planas“, taip tikriausiai išėjo savaime, tačiau mano pleškanti nuojauta kužda, kad jeigu prezidentas būtų buvęs „kietesnis“ nei dabar yra, jį jie jau būtų nužudę ir pakasę minkštoje Lietuvos žemelėje. O jeigu dar nepatikėjote tokios įvykių versijos galimybe, prisiminkite bent tai – su kokiu galiausiai gyvulišku įniršiu J. E. buvo puolamas „konservatorių“ valdomame Seime, kaip nesilaikydami jokių taisyklių, klastodami įrodymus, užingridai bandė išstumti jį iš posto, kai jau išties nedaug betrūko iki to, jog ta pati Šimonytė, Gentvilas ir panašūs personažai nelyg žiurkės būtų sušokusios ant prezidento veido, o po to perkandusios jam ir gerklę. Jau tada mums reikėjo būriuotis aplink Seimą su būgnais, gal tokiu būdu būtume išvaikę šmėklas ir užkirtę kelią šiandieninėms nesąmonėms, a?
Ar jūs sakote, kad kada nors vis dėlto laimės meilė?
Kaip atrodo bent man, meilė čia yra niekuo dėta, o į neapykantą privalome atsakyti ne mažesnio intensyvumo neapykantos pliūpsniu, drauge neužmiršdami, kad įstatymo laikymosi reikalavimų niekas neatšaukė net ir tokiu atveju. Meilės skonį pažinsime vėliau.
Kaip atrodo bent man, pagreitintai žengiame Lietuvos išniekinimo keliu, kai Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo procedūros garbė yra atimama iš Prezidentūros ir suteikiama iš esmės tokiam Gelūnui, dabar jau geriausiai žinomam kaip žmogui, kuris paniekino Lietuvos garbę ir iššvaistė moralinio kapitalo vertę turintį Tėvynės turtą, lengva ranka perleisdamas Vilniaus kultūros ir sporto rūmus, tiesa sakant, nežinia kam, tikriausiai tai pačia konjunktūrinei gaujai (daugeliui bendrapiliečių dabar jau rūpi ir tai, ar saugūs yra jo vadovaujamo dailės muziejaus fondai).
Kaip žinome, yra tokia „laisvų rankų“ įranga, tačiau Gelūnas, kaip atrodo, savo veikloje naudojasi dar ir „nešvarių rankų“ įranga bei magija.
Pastaruoju metu kilo skandalas dėl hibridinės nuotraukos, kai Žemaitaitis buvo nufotografuotas šalia neaiškaus žmogėno, kažkokio Šūdmaišio.
Ar Žemaitaitis dabar patirs kažkokius reputacijos nuostolius, man mažai rūpi, tačiau personažui Šūdmaišiui kaip tikriniam daiktavardžiui esame dėkingi dėl to, kad jis priminė ir padeda susigrąžinti į žodyną bendrinį daiktavardį „šūdmaišis“ kaip tinkamiausią žodį nusakyti tiems knygos.lt ir Knygų mugės anoniminiam veikėjams, kurie įpainiojo tautiečius į nešvankias moralines dilemas ir falsifikacijas. Jeigu norite atsakyti aiškiai ir lakoniškai, kas dėl to kaltas, galite atsakyti vienu žodžiu – šudmaišiai.
Kodėl tai vadinu falsifikacija? Nesunku įsivaizduoti, kad knygos.lt yra privati bendrovė, o Knygų mugės rengėjai savo ruožtu gali būti vienijami vienos partijos doktrinos, būti labai sektantiškų pažiūrų žmonėmis, kai niekas jiems tokiais ar kitokiais būti nedraudžia. Tačiau apgaulė prasideda jau dėlto, kad jie operuoja beveik visą pasaulio intelektinės veiklos įvairovę talpinančiu žodžiu „knyga“, drauge po tokiu universalistinę reikšmę turinčiu simboliu ir universalistinės veiklos regimybe pakišdami savo labai siauras pažiūras, moralinį apsigimimą arba net dar labiau nuodingą vaisių… Paprasčiau kalbant, žmonės turi šventą teisę vertinti prezidentą Nausėdą skirtingai, tačiau ne šūdmaišių reikalas – turi teisę ar neturi LR prezidentas dalyvauti nacionalinio masto kultūros renginiuose?
Kaip matome, šūdmaišiai pasaulio įvairovę atspindi labai iškreiptu pavidalu, taigi ir jų supratimas apie teisingumą taip pat yra visiškai atvirkščias arba net išvirkščias.
Štai Žalimas tvirtina, kad jo šmeižikiškas kreipimasis į Europos Sąjungos parlamentines komisijas, Seimo, rengusio Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, įskundimas nėra joks skundas ar nebaigtų diskusijų pernelyg ankstyvas paviešinimas išorėje, nes esą Lietuva yra ta pati ES, taigi neva todėl neteisingas yra įsivaizdavimas, kad jis savo bendraminčiais kreipėsi į kažkokią aukštesnę instanciją su skundu, kai tai yra reikalų aptarimas tarpusavyje. Žinoma, tokie postringavimai yra pigi demagogija. Be jokios abejonės „Žalimo skundas“ yra sovietinių laikų skundo pavyzdinė kalkė, kai sovietinėje imperijoje dažnai žmonės iš provincijos skųsdavosi Kremliui, ieškodami aukštesniojo teisingumo. Kita vertus, neįsivaizduoju, kaip būtų galima kreiptis dėl žodžio laisvės apgynimo į ES komisijas, kuriose dominuoja truputėlį kitokie ar net diametraliai priešingi interesai, kur galiausiai niekas niekados nėra nė mirktelėjęs dėl to, kad toje pačioje ES yra žiauriai persekiojami Bibliją cituojantys žmonės. Taigi, manding, žodžiai „žodžio laisvė“ skunde yra vartojami kaip falsifikacija, mažai ką bendro turinti su tikrąją tų žodžių reikšme. Skųstis dėl žodžio laisvės tikrąja tų žodžių reikšme ribojimo ES komisijoms yra kažkas panašaus kaip anais laikais skųstis Maskvai, jog Lietuvoje kažkas trukdo pradėti kovą dėl šios šalies nepriklausomybės atkūrimo…
Taigi, jūsų, mieli bičiuliai, neapykanta dar gali pasitarnauti Tėvynės labui kaip atsakas Lietuvos niekintojams, todėl neskubėkite numirti, išprotėti ar prasigerti.
P. S.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimas šiais metais vyks Filharmonijoje ir apdovanojimus nominantams iš rankų į rankas įteiks ankstesnių metų laureatai, taigi ne tiesiogiai Gelūnas su savo legendinės lengvos rankos paspaudimu naujiesiems laureatams. Tačiau nesunku suprasti, kad kviestieji asmenys, praeitų metų laureatai šioje žiauriai suklastotoje procedūroje taps Gelūno „ranka“, robotiniu įtaisu, pakeičiančiu LR prezidento nebuvimą. Nedidelė garbė, ar ne?
Mano nuomone, Nacionalinės kultūros premijų komisijos sprendimas neskirti premijos architektūros srityje kelia didelių klausimų, kaip ir kitos komisijos- Vyriausybės kultūros premijų skyrimo komisijos, mano nuomone, kontraversiškas sprendimas rekomentuoti skirti premiją, kuris galimai ,kas gali paneigti, gali skatinti architektūrinio paveldo darkymo šalininkus? Žinoma, tai tik mano nuomonė.
Taikliai. Kaip ir vusada
Jei jau jaukus kultūrininkų ratelis eliminuoja valstybės galvą iš premijų įteikimo tai galėtų ir pinigėlius tam susimesti, prie ko čia valstybės iždas, ar čia galioja Vespasiano priežodis apie pinigus?
Viena ranka rašo ,kita ,sėdėdamas fotelyje verandoje mėto neapykantos kirvį į prie medinio stulpo prisegtus kultūrininkų,politikų atvaizdus.
Žalimas ir Ko. ne tik apdergė namus. Dar svarbiau, kad jie įžūliai melavo ir siekė apgauti tuos užsieniečius apie padėtį Lietuvoje, ir ne iš gerosios pusės.
Pernelyg daug man garbės, gerb. Edvardai. Rašykit dar daugiau.
PS Paul Casimir „Marcinkus”
Garbės jums tikrai ne per daug už tokią kilnią veiklą.
„Arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus(1922-2006),JAV lietuvis,Vatikano banko vadovas(1971–1989)pravarde „gorila” dėl savo tvirto kūno sudėjimo buvo neoficialus popiežiaus asmens sargybinis.Apsaugojo popiežių Paulių VI nuo užpuolimo peiliu 1970 metais Maniloje.
Arkivyskupas Paulius Marcinkus, buvo kylantis talentas Romos katalikų bažnyčioje, jam nusimatė kardinolo laipsnis, tačiau jo sąsajos su dviem tarptautiniais bankų skandalais, į kuriuos įsivėlė mafija, ir dviejų dalyvių smurtinė mirtis šią mintį išsklaidė.Apkaltintas finansiniais nusikaltimais,bet kaip skelbiama,dėl diplomatinio imuniteto katinimai jam buvo nutraukti.”
@Kur jau
Jei jau apie pasivadinimus, tai mano mėgstamiausias iš šios svetainės lankytojų yra Etnolingvistė Helovinskienė. Dar kažkokia kita lingvistka (?) pasitaiko. Šmaikščiai neišpasakytai.
Visada atidžiai perskaitau Jūsų komentarus. Gero savaitgalio!
Ne čia pataikiau, rašiau Paul Casimir
eik jau eik, tauškale
filosofas tauškia iš tiesų daug ir tokius blėnius, kad net gėda… Kas eilutė – netiesa arba iškraipytas faktas… O Pocizijai be pozicijos tinka
Vyckasui. Teko girdėji, kad mikrocefalija – žiaurus dalykas.
gal tau mAkrocefalija…?
Gerb. Vyckasai, tau reikėtų labai pasitempti – tavo kolegos Gojus, Prašalietis, Jules, Stiklo Valytuvas, Mr. 1992 ir kt. ženkliai kokybiškesnius komentarus rašo. Gal nebegerk Radleriukų, išger nors bent jau 36 laipsnių, gal kažką protingesnio parašysi, o dabar kaip balta varna Pozikėje atrodai.