Pradžia Dienoraštis

Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

Redakcija
-
31
Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

21-10-19 LŽTO išvados ir pareiškimas dėl mokslo ideologizavimo.

Spalio pradžioje Vilniaus universitetas (VU) priėmė ideologinį apsisprendimą ir paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose rekomenduojama akademinės bendruomenės nariams bendraujant žodžiu ir raštu vengti nuorodų į asmens lytį.

Jose skelbiama, kad pašnekovo/pašnekovės lytis turi būti nenurodoma, o lyčių/giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinamos, praleidžiant giminę žyminčias galūnes ir kt. „Gairėse“ teigiama, kad asmenų spėjimas apie tik dvi esančias vyro ar moteris lytis, gali būti klaidingas.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos spalio 19 d. išplatino pareiškimą, kuriame skelbiama, kad VU priimdamas ideologinį apsisprendimą ir įsipareigojimą lyčiai jautriai kalbai bei siekdamas iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją, nenurodo, kokiai būtent ideologijai ir jos atmainai šis apsisprendimas atstovauja – marksistiniam-lenininiam, maoistiniam komunizmui, eurokomunizmui, liberalkomunistiniam leftizmui ir kt.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, paskelbusi „Gaires“ Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

„Gairėse“ neva remtasi VU Statuto ir VU Akademinės etikos kodekso nuostatomis, tačiau šiuose teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba nuorodų į asmens lytį eliminavimą. Priešingai, Statute nurodoma, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, kad Universitetas užtikrina akademinės kultūros tęstinumą ir per šimtmečius išsaugotų tradicijų plėtotę. VU Etikos kodeksas taip pat deklaruoja tradicijų bei vertybių perdavimą ateities kartoms.

Pareiškime pažymima, kad „Gaires“ parengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys, tarp kurių nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto. Tikėtina, kad „Gairės“ buvo rengiamos kartu su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“. Šis įstaiga 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę, arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Šios įstaigos darbuotojų profesinė kvalifikacija taip pat kelia pagrįstas abejones psichologijos ir medicinos požiūriu. Be to minėta įstaigos veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių. Taigi būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.

„Gairės“ prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų autonomiją, nes pastaroji turi būti derinama su atskaitomybe visuomenei. Pažymima, kad ideologinis apisprendimas ardyti ankstesnius santykius, komunikacijoje vengti nuorodų į lytį ir kt., nėra vien VU vidaus reikalas, nes jame studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.

Pareiškimo autoriai daro išvadą, kad „Gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Bet svarbiausia ne šios grupelės žmonių noras pasipelnyti iš niekinės veiklos, o tai, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose.

Pareiškimo autoriai pabrėžia, kad minėtas VU ideologinis apsisprendimas yra akivaizdi agresija prieš Konstituciją, o svarbiausia – prieš pačią žmogaus gyvybę, jos ateitį, nes gyvybė kyla iš lyčių skirtumo (iš priešybių vienybės). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau ,,Gairės“ yra atviras mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus, nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus. „Gairių“ nuostatos reiškia spaudimą visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą. Tai yra destruktyvi tarptautinių kultūrmarksistų įkvėpta akcija.

Žmogaus teisių organizacijos siūlo Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant „Gaires“ atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Jos taip pat kviečia Universiteto vadovybę paviešinti „Gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir jų gautą užmokestį už „Gairių“ parengimą , o Lietuvos akademinę bendruomenę ragina priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę, nes nėra jokių iliuzijų, kad „Gairės“ tėra nereikšmingas išpuolis prieš vienos aukštosios mokyklos (VU) akademinę bendruomenę. Priešingai, tai nuoseklus ideologinis mėginimas šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Pareiškimą rengė Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija o jam pritarė Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai”, „Rengimo šeimai”, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai.

Pareiškimui taip pat pritaria mokslininkai habil. dr., prof. Bronius Genzelis, prof. Alvydas Pauliukevičius, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Artūras Judžentis, dr., prof. Saulius Arlauskas, habil. dr., prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Jonas Jasaitis, habil. dr., prof. Aloyzas Sakalas, habil. dr., prof. Arvydas Janulaitis, habil. dr., prof. Kęstutis Jarašiūnas, dr. Aldonas Pupkis, dr. Jūratė Laučiūtė, Albertas Žostautas,  dr. Daiva Jakubonienė, habil. dr.,prof. Vygantas Paulauskas, habil. dr., prof. Algirdas Jurgaitis, habil. dr., prof. Ferdinandas Vaitiekūnas,dr,. Margarita Lėckienė, dr. Krescencijus Stoškus, habil. dr., prof. Laima Kalėdienė, habil. dr., prof. Alvydas Butkus, rašytoja Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė, dr. Gražina Akelaitienė, kun. Robertas Grigas, habil. dr., prof. Marijona Barkauskaitė, habil. dr., prof. Donatas Stakišaitis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, habil. dr., prof.Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr., prof. Dalius Serafinas, buvęs tremtinys, Antanas Jankus, habil.dr., prof.Vytautas Daujotis, publicistas Vladas Turčinavičius, leidėjas Linas V. Medelis, LMA akademikas, prof. Gediminas Motuza, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Eugenijus Manstavičius, dr. Jonas Paršeliūnas, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Mackevičius,LMA akademikas, habil.dr.,prof. Gytis Juška, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Grigas, LMA akademikas, habil.dr., prof. Kęstutis Sasnauskas, habil.dr., prof. Henrikas Petras Vaitkevičius, habil.dr., prof. Šarūnas Raudys, VU mokslo darbuotojas Marius Gaubas, VU matematikos informatikos mokslų daktaras Linas Litvinas, VU biochemijos mokslų daktaras Marius Dagys, poetas Rimvydas Stankevičius, žurnalistė Danutė Jakubėnienė, matematikos ir informatikos mokslų daktaras Andrius Vytautas Misiukas Misiūnas, matematikos habil.dr., prof. Mindaugas Petras Bloznelis. dailininkas, grafikas Arvydas Každailis, etnologas, moklsų daktaras, LEU prof. Libertas Klimka, inžinierius (Bostonas) Aidas Kupčinskas, TV žurnalistė ir režisierė Birutė Bražinskaitė, inžinierė Klementina Milda Skeirytė, dailininkė Ona Rūta Tamuliūnienė, TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, inžinierė Ivenija Jakštaitė, dailininkas Jonas Varnas, žurnalistė Dalia Ona Larsen, habil. dr, prof. Leonas Ašmantas, kalbininkas, habil.dr., prof Kazimieras Župerka, istorikas dr.,  prof. Juozas Skirius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, statistikė Ieva Šiaudinytė-Baužienė,VU leidyklos administratorė Aliona Markauskienė, dainininkas Juozas Vytautas Baužys, technikos mokslų dr. Konstantinas Sasnauskas, advokatas Jonas Ivoška, filosofė doc, dr. Lilijana Astra, filologas doc.,dr. Darius Alekna, archeologas doc., dr. Algimantas Merkevičius, biofizikė ir mokslų istorikė dr. Laima Petrauskienė, dailės istorikė, dr.Birutė Rūta Vitkauskienė, inž. Vitalija Ramanauskienė, socialinių mokslų dr. doc. Irena Kubilienė, humanitarinių mokslų dr. Nijolė Lietuvninkaitė, dr.Daiva Narbutienė, anglų k.ir literatūros mokytoja Vida Augutienė, chemijos mokslų dr., prof. Jadvyga Regina Kerienė,  LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas, teisės filosofas ir teisės sociologas dr.  prof. Vytautas Šlapkauskas, biochemikas Sigitas Palikša, istorijos mokslų dr.Tomas Baranauskas, technikos mokslų dr. Antanas Dumčius, istorijos mokslų dr. Darius Vilimas, socialinių mokslų dr. Angelė Danutė Čepėnaitė, fizikos mokslų dr. Robertas Maldžius, ekonomikos mokslų dr. Audra Šimėnienė.

Pritariančiųjų sąrašas nuolat pildomas ir skelbiamas (žemiau).

Visas pareiškimo tekstas žemiau (taip pat ČIA).

 

 

 

 

Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Redakcija
-
4

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.

Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Redakcija
-
0
Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.

Panika  aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.

Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.

Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

Pareiškime reikalaujama:

  1. Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
  2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
  3. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
  4. Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
  5. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
  6. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.

Visą pareiškimą skaitykite žemiau.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Seimo Aplinkos komitetui
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Seimo Ekonomikos komitetui
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei
Finansų ministerijai
Generalinei Prokuratūrai
Vilniaus m savivaldybei
Lietuvos savivaldybių asociacijai
Žiniasklaidai
Visuomenei

PAREIŠKIMAS

2021 m. spalio 6 d.

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.

Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.

Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:

a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;

b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;

c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.

Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.

Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.

Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.

2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.

3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:

a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.

b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.

c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.

d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.

e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:

i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).

ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.

iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.

iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.

5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).

6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.

Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.

2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.

3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.

4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.

5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.

6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).

7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.

8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.

Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.

Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Pareiškimas dėl kilusios grėsmės demokratijai ir Lietuvos valstybingumui

Redakcija
-
2

Šiandien Nacionalinis susivienijimas pateikė reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentui:

1.  Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį.Taip pat atsižvelgiant, kad daugiau kaip penktadalis šalies piliečių gyvena skurde, o mokesčių mokėtojų lėšų stinga švietimui ir sveikatos apsaugai bei senjorų pensijoms didinti,  atmesti prievolę Lietuvos piliečiams šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu, inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme.

6. Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras. Minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių.

Visas pareiškimo tekstas žemiau:

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Žiniasklaidai ir visuomenei

2021m. rugsėjo 7 d.

Lietuva išgyvena didžiausią per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį pilietinio susipriešinimo ir aštriausių socialinių įtampų laikotarpį. Valdančioji koalicija ir jos suformuota nekompetentingiausia iš visų buvusių per tris dešimtmečius Vyriausybė neįstengia spręsti susikaupusių šalyje problemų. Nesprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo ir tautos išlikimo klausimai. Vis nauji neapgalvoti ir beatodairiški valdžios veiksmai (Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė, „galimybių pasas“) duoda pagrindą manyti, kad yra sąmoningai didinama įtampa visuomenėje siekiant nukreipti dėmesį nuo valdantiesiems svarbesnių ir visuomenei neviešinamų tikslų.

Sunkiai suprantama, kodėl po rugpjūčio 10 dienos mitingo valdžia nesiėmė būtinų priemonių riaušėms išvengti, o priešingai, pažeidžiant Susirinkimų įstatymą (4 str. 3 dalis), provokavo susirinkusius, leisdama žmonių miniai pavojingai priartėti prie Seimo pastato ir įsiaudrinti, iš anksto neužkardant vėliau kilusių riaušių.

Taip pat nepaaiškinamas valdžios siekis sąmoningai didinti įtampą tarp žmonių atmetant prigimtinę šeimą ginančių visuomenės grupių ir organizacijų siūlymą susilaikyti nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo ar homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo, kai prie Lietuvos Baltarusijos valstybės sienos yra sutelkta (specialiai suvežta ir parengta) tūkstančių nelegalių migrantų minia, kurios permetimui į Lietuvą yra suplanuota ir gerai parengta didelio masto Baltarusijos hibridinio karo operacija.  Esant pavojams valstybei ir neregėto masto visuomenės susipriešinimui absoliučiai nesuprantamas valdančiųjų mėginimas šiuo metu atšaukti galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį šios aikštės valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas.

Nesuprantama, kodėl pasienyje prieš prasidedant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“, valdančiųjų atstovai (Seimo žmogaus teisių komitetas) visomis išgalėmis eskalavo vietines „pratybas“ gyventojams kiršinti – neokomunistinei genderizmo ideologijai propaguoti skirtą LGBT paradą Kaune, arba kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama jokio teisinio pagrindo, neleido Lietuvos šeimų sąjūdžiui (LŠS) rugsėjo 10-ąją rengti jos planuojamą mitingą.

Nacionalinis suvienijimas atkreipia dėmesį į šiuo metu ydingą teismų elgesį ginant konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo ir susirinkimų laisves. Antai, Kauno m. savivaldybei neleidus LGBT paradą rengti tam nepritaikytoje Laisvės alėjoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), nepaisydamas visų perspėjimų apie galimas riaušes, įpareigojo Kauno m. savivaldybę suderinti LGBT eitynių vietą ir laiką būtent Laisvės alėjoje, pažymėdamas, kad <… teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje ir, kaip ir saviraiškos laisvė, yra viena iš tokios visuomenės pamatų, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai>[[1]].Tokiam sprendimui priimti teismui iš esmės pakako dviejų dienų.

Tačiau, kai analogišką Vilniaus m. savivaldybės draudimą rugsėjo 10 d. mitingui LŠS apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), pastarasis nusprendė, jog savivaldybės administracijos sprendimas atšaukti rugsėjo 10 d. duotą sutikimą yra paremtas VSD informacija apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kokios tos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai teismas, priimdamas sprendimą negalėjo žinoti, nes nustatė VSD ne mažiau kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į LŠS skundą pateikti bei „išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktos medžiagos išslaptinimo arba pateikti ją teismui neišslaptintą“. Trečiuoju asmeniu byloje VAT įtraukė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatą (VPK), kuris savo ruožtu, per 14 dienų turės pateikti atsiliepimą bei „visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą“. Tokiu būdu ginčo sprendimas nukeliamas mažiausiai pusei mėnesio.

Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad teismai nebesilaiko konstitucinio piliečių nediskriminavimo dėl įsitikinimų ar pažiūrų principo – skundą dėl LGBT eitynių LVAT išnagrinėjo per dvi dienas iki LGBT eitynių organizavimo pradžios ir įpareigojo Kauno m. savivaldybę nedelsiant (per 1 dieną) eitynes suderinti, nes „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje“. LŠS skundą teismas pradės nagrinėti ne anksčiau kaip po 14 dienų, t.y. po to, kai Vilniaus apskrities VPK ir VSD pateiks teismui atsiliepimus bei įrodymus apie galimas grėsmes viešajai tvarkai, kitaip tariant, skundą teismas pradės nagrinėti  galimai ne rugsėjo mėnesį, o daug vėliau, kai mitingui suderinti skirtas laikas bus seniai praėjęs, nors ir šiuo atveju galioja LVAT išvada, kad „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje <…>, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai“. Taigi teismai akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį piliečių lygybės principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str.).

Pažymėtina ir tai, kad VSD perspėjimai Vilniaus m. savivaldybei nėra teisinis pagrindas rugsėjo 10 d. mitingui drausti, juolab teismams tokie perspėjimai be jokių įrodymų negali būti pagrindas atidėlioti susirinkimų organizatorių skundų svarstymą ir taip varžyti  konstitucinę piliečių susirinkimų laisvę, nes  Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, jog teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą [[2]].  EŽTT dėl savavališko ir diskriminacinio pobūdžio valstybės institucijų teisės siūlyti viešų renginių vietą, laiką ar pobūdį yra nurodęs, kad <…bendras demonstracijų draudimas gali būti pateisinamas tik tuomet, kai egzistuoja realus pavojus, kad jie gali sukelti neramumus, kuriems neįmanoma užkirsti kelio kitomis, mažiau griežtomis priemonėmis…>. EŽTT pažymėjo, kad <…viešų susirinkimų, skirtų tam tikrai nuomonei ar pažiūroms išreikšti, laikas gali būti labai svarbus jų politinei ar socialinei reikšmei. Jei viešas susirinkimas buvo surengtas po to, kai tam tikra socialinė problema prarado savo aktualumą ar svarbą  konkrečioje socialinėje ar politinėje diskusijoje, susirinkimo įtaka gali būti rimtai sumenkinta>. [ [3]]. Akivaizdu, kad tiek Vilniaus m. savivaldybės veiksmai, tiek teismo LŠS skundo nagrinėjimo procesinis vilkinimas vertintini kaip sąmoningas trukdymas LŠS rugsėjo 10 d. organizuojamam  mitingui surengti ir tokiomis priemonėmis riboti konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo bei susirinkimų laisves.

Nacionalinis suvienijimas neabejoja, jog tariamai neracionalūs valdžios sprendimai valdant pandemijos krizę, sąmoningas jos elgesys per valstybinę sienąį Lietuvą suleidžiant (nestabdant) daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų bei pasirengimas įsileisti jų dešimtis kartų daugiau (apie 40 tūkstančių) atitinkamai priimant būtinus teisės aktus (SADM 2021 08 26 įsakymas Nr. A1-627, padedantis ES valstybėms narėms užtikrinti humanitarinį asmenų perkėlimą)  ir sudarant tam būtinas materialines sąlygas (Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskelbtas beveik 40 tūkst. vietų apgyvendinimo konteinerių miestelio „pirkimas“ už beveik 600 mln. Eurų nelegalams), taip pat dirbtinis konfliktų eskalavimas su Kinija bei kaimynine Baltarusija, naikinant pastarosios valstybingumo likučius, rodo, jog  valdžia, ignoruodama gyvybinius visuomenės poreikius ir slopindama viešąją nuomonę, laipsniškai įgyvendina  ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamą Lietuvos ištautintimo ir išvalstybinimo „programą“, kurios užsakovai nėra ir negali būti Lietuvos visuomenė ir jos piliečiai.

Akivaizdus valdančiųjų nenoras bent minimaliai įsiklausyti į nacionalinius interesus ginančių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, taip pat politinių jėgų (tarp jų partijos Nacionalinis susivienijimas) reikalavimus bei rekomendacijas, kaip ir Vilniaus savivaldybės sprendimas atšaukti leidimą rengti rugsėjo 10-ąją LŠS planuojamą mitingą, turi būti vertinamas kaip  pavojingas ir nusikalstamas įtampos visuomenėje didinimas. Nuolatinis ir sistemingas viešosios nuomonės ignoravimas ir piliečių žeminimas įgyja vis daugiau sąmoningo provokavimo bruožų ir liudija valdžios siekį, iki kraštutinumo supriešinus visuomenę ir destabilizavus padėtį valstybėje, sukurti pagrindą radikaliai suvaržyti piliečių konstitucines teises ir laisves (tikėtina, įvesti nepaprastąją padėtį).

Be to, yra pagrindas manyti, jog įtampa visuomenėje nuolat auga dėl valdančiųjų negebėjimo atsispirti  agresyvioms Lietuvos valstybės destabilizavimu suinteresuotoms užsienio jėgoms, toleruojant pastarųjų spaudimą. Taip leidžia manyti viešoje erdvėje ir protesto akcijose, vis aktyviau pradėję reikštis antivalstybiškai nusiteikę asmenys bei VSD ataskaitose minimi antivalstybiniai visuomeniniai judėjimai, kurie jau visiškai nesislapstydami šliejasi prie LŠS organizuojamo mitingo (A. Paleckis ir kt.) ir atvirai ragina žmones keisti politinę santvarką Lietuvoje, išstoti iš ES bei NATO.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal šalies Konstituciją turi dideles galias užsienio politikos srityje (pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus ir kt.), valstybės vidaus politikos srityje (yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, Konstitucijoje  numatytais atvejais gali paleisti Seimą ir kt.), taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas (teisėjų bei teisų pirmininkų kandidatūrų teikimas, skyrimas ir kt.), todėl Prezidentas turi pakankamai galių dabartinei situacijai stabilizuoti ir ją kardinaliai pakeisti.

Mūsų valstybė atsidūrė prie egzistencinio išlikimo slenksčio, už kurio tėra žingsnis iki visiško nepriklausomybės praradimo. Tereikia leisti, kad visuomenėje ir toliau didėtų susipriešinimas, toleruoti nevaldomą žmonių tarpusavio neapykantą, galop virsiančią gyventojų neramumais, kuriems sutramdyti bus pateisinama pavartota grubi vidaus ar net išorės fizinė prievarta. Šioje situacijoje Nacionalinis susivienijimas turi pagrindą manyti, kad dėl valdančiųjų neveiklumo, nemokšiškumo ar net sąmoningais veiksmais  yra kuriamos sąlygos jeigu ne naujai šalies okupacijai, tai neabejotinam Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo neutralizavimui. Todėl Prezidentas negali išlikti neutralus nepriklausomos Lietuvos valstybės ardymo stebėtojas ir jam tenka išskirtinė atsakomybė už susidariusią padėtį šalyje.

Atsižvelgdami į tai, reikalaujame Lietuvos Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis galiomis ir nedelsiant bei ryžtingai sustabdyti tolesnį Lietuvos valstybės griovimą:

1.Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją – Lietuvos žmonės negali tapti pavojingų užsienio politikos žaidimų įkaitais. Vyriausybė sistemingai blogina santykius su Baltarusija, Kinija ir kitomis šalimis, neturėdama jokių galios svertų pasiekti išsikeltų tikslų, priešingai, esant daugybei pačios Lietuvos silpnųjų vietų dvišaliuose santykiuose (atvira siena su Baltarusija, piliečių pensijos investuotos Kinijoje). Užsienio politika turi remtis realia galia, įgyvendinamais tikslais ir tinkamu pasirengimu, kitaip net ir teisingų vertybių gynimas virsta beprasmiu kenkimu Lietuvos nacionaliniams interesams. Būtina nušalinti ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir kultūrinį bei kalbinį veidą paverčiant lietuvius asimiliuojama tautine mažuma jų pačių šalyje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip penktadalis mūsų šalies piliečių gyvena skurde, kad mokesčių mokėtojų lėšų stinga šalies švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms bei senjorų pensijoms didinti, ryžtingai atmesti prievolę Lietuvos piliečiams savo darbu ir mokesčiais šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Nors esamas teisinis reguliavimas Prezidentui nesuteikia teisės keisti Nacionalinio transliuotojo (LRT) vadovybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu ir realiai nebeatstovauja visuomenei (LRT laidose nebėra visuomenės nuomonių įvairovės), inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, įgalinant visuomenės dalyvavimą juose, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą, t.y. demonopolizuoti LRT suteikiant galimybes steigti alternatyvias šalies bei regionų TV stotis ar studijas.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme sprendžiant svarbiausius  Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str.).

6.  Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras, užtikrinantis šios ideologijos tikslus aptarnaujančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą, žlugdantis patriotinių visuomeninių judėjimų veiklą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimą, nes šios tarybos nuostatai ir veikla prieštarauja Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. CM/REC (2007)14 dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje bei jo aiškinamajam memorandumui [[4]], t.y. minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis (jas sudaro ½ valdžios atstovų) ir nebeatstovauja Lietuvos visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, nes to šiandien reikalauja gyvybiniai valstybės interesai. Pasinaudojant Islandijoje ir kitose demokratinėse šalyse kilusių krizių suvaldymo pavyzdžiais, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių. Neabejojame, kad tik visų piliečių pasitikėjimą turinti Nacionalinė asamblėja gali pateikti geriausius siūlymus susidariusiai valstybės krizės įveikti.

Kviečiame visus piliečius drąsiai įvardinti valdžios daromas klaidas, kartu atsargiai vertinti atskirų asmenų ir visuomenės grupių kurstomus neramumus, išsaugoti rimtį ir susitelkimą, nepasiduoti galimai suplanuotoms provokacijoms mitingų ir kitų viešųjų surinkimų metu. Šiomis dienomis šalies ateitį lems kiekvieno mūsų pilietinė pareiga – ji lems ateitį mūsų  vaikų ir ateinančių kartų, kurios niekada neatleis už asmeninį egoizmą ar vienadienius troškimus – būtent dėl jų šiandien paaukoti Lietuvos nepriklausomą valstybę yra pasirengę kai kurie visuomenės veikėjai ir valdžioje esantys nebrandūs politikai. Bet prieš 30 metų apgynę iškovotą laisvę, bendromis jėgomis apginsime ją ir šiomis sunkiomis Lietuvai dienomis, saugodami čia gyvenančių tautų draugystę ir saugodami vieni kitus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

[1] https://www.lvat.lt/naujienos/lvat-ipareigojo-kauno-savivaldybe-suderinti-rugsejo-4-osios-eityniu-marsruta-kaune/934

[2]  EŽTT sprendimas Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę“ byloje Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben“ du 21 juin 1988, série Ano  139). 

[3]   EŽTT 2017 m. vasario 7 d. sprendimas byloje (pareiškimo Nr. 57818/09, 51169/10, 4618/11, svarbos lygis – 2).

[4]https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/10286_rekomendacijos_nvo.pdf

Nacionalinis susivienijimas. Papildomi siūlymai dėl Baltarusijos agresijos ir nelegalių migrantų krizės

Redakcija
-
0

2021 m. liepos 8 d. pareiškime dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu ir dirbtinai sukeltos nelegalių migrantų krizės Nacionalinis suvienijimas išsakė savo požiūrį, kad nelegalių migrantų siuntimas į Lietuvą yra Baltarusijos valdžios organizuota neterminuota prieš Lietuvą nukreipta akcija, todėl ji vertintina kaip sąmoningai tos šalies specialiųjų tarnybų rankomis vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija. Pareiškime siūlyta pripažinti, kad ši operacija yra atsakas ir kerštas už Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio atstovų aktyvų įsitraukimą, mėginant pašalinti autoritarinį Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, ir tiesioginį prieš jo valdymą nukreiptų opozicijos protesto akcijų, skambiai pavadintų demokratine revoliucija, rėmimą.

Rugpjūčio 2 d. Nacionalinis susivienijimas valdžiai ir visuomenei pateikė dešimties žingsnių planą nelegalių migrantų krizei išspręsti. Jame siūlyta atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog vyksta ne natūrali migracija, o Baltarusijos hibridinio karo veiksmai prieš Lietuvą, todėl siūlyta nelegalius migrantus įvardyti pažeidėjais, netaikant jiems jokių prieglobsčių prašytojams ar ekonominiams migrantams taikomų tarptautinės teisės normų. Taip pat pateikti kiti siūlymai.

Konstatuotina, kad iš dalies jie buvo išgirsti. Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi daryti tai, ką jau seniai siūlė daryti Nacionalinis susivienijimas, ir tai jau pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. Jie ypač svarbūs tuo požiūriu, kad sugriautas sąmoningai Lietuvoje plačiai skleidžiamas antivalstybinis propagandinis mitas, jog masinis sienos pažeidėjų ir tariamų migrantų antplūdis esąs kažkokia neišvengiama istorinė ,,globalizacijos tendencija“ ar neįveikiamas gamtos stichinis reiškinys. Ilgai kartoti atsikalbinėjimai, kad „stabdyti migrantų neįmanoma“, pasirodė esą brangiai Lietuvai ir jos žmonėms kainavusi ir dar kainuosianti melaginga propagandinė demagogija, skirta klaidinti ir apgaulingai raminti dėl migrantų invazijos padarinių susirūpinusiems ir pagrįstai ligšioliniu valdžios neveiklumu besipiktinantiems piliečiams. Kartu pažymėtina, kad būtina atlikti išsamų tyrimą ir atvirai paaiškinti šalies piliečiams, kokie vidaus ir išorės veiksniai bei priežastys lėmė valdžios vengimą ir delsimą iš karto ryžtingai stabdyti sienos pažeidėjų srautą.

Pripažintina, kad valstybės vadovai, supratę masinių valstybės sienos pažeidinėjimų sukurtos padėties rimtumą, susitikime su Lietuvoje viešėjusia Europos Komisijos (EK) atstove Ylva Johansson patvirtino tą patį, jog masiškai siųsdama per Lietuvos valstybės sieną nelegalus migrantus Baltarusija vykdo hibridinį karą prieš Lietuvą, šitaip keršydama Lietuvai už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad pripažinus, jog prieš Lietuvą yra vykdoma hibridinio karo agresija, bus pagaliau pripažintas ir akivaizdus faktas, kad į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną siunčiami nelegalūs migrantai yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo dalis ir jo priemonė, t. y. tariami migrantai yra šio hibridinio karo dalyviai, be kurių Baltarusijos vadovas sumanyto karo būtų neįstengęs netgi pradėti.

Reikalavimą apsispręsti, kokia yra Lietuvos užsienio politikos paradigma vertinant susidariusią padėtį – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė – nuolat kelia ir šalies politologai, nes tai yra principinis reikalas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat viešai pareikalavo aiškumo įvardijant, su kuo mūsų šalis turi reikalą – „su migrantais ar diversantais“.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad dabartinėje krizės akivaizdoje dviprasmiškas padėties vertinimas valstybei yra ypač pavojingas, nes galimai priešiškoms jėgoms tarnaujantys asmenys šį valdžios neapibrėžtumą naudoja įtampai visuomenėje eskaluoti ir nepasitikėjimui valstybės institucijomis didinti. Antai, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius žiniasklaidoje paskelbė savo abejotinus įspūdžius apie valstybės sieną kertančią pažeidėją moterį, rankoje laikančią lašelinę, tariamai skirtą sergančiam vaikui. Pasieniečiai išsiaiškino, jog tai buvo gudri apgaulė. Ir nors minėta moteris su vaiku buvo įleista į šalį, V. Valentinavičius savo publikacijoje portale lrt.lt pasėjo abejones dėl pasienio pareigūnų elgesio atgrasant nelegalius migrantus, neva jam kelia abejones, ar apskritai pasienyje taikomos atgrasymo priemonės pažeidėjams yra teisėtos pagal tarptautinę teisę.

Šioje situacijoje panašus asmenų elgesys absoliučiai netoleruotinas, ypač, kai pasienio pareigūnai negailėdami jėgų ir asmeninio laiko tarnybai, tuo nuskriausdami savo šeimas, deda visas pastangas nelegalių migrantų invazijai sustabdyti. Minėti asmenys vienareikšmiškai turi būti vertinami kaip žmonių priešpriešos kurstytojai ir šalies vidaus įtampos eskaluotojai.

Todėl atsižvelgdamas į pilietines inciatyvas padėti valstybės institucijoms hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę suvaldant masiškai siunčiamus nelegalius migrantus per Lietuvos valstybė sieną, Nacionalinis susivienijimas papildomai siūlo:

  • Nelegaliai per Lietuvos valstybės sieną mėginančius į Lietuvos teritoriją patekti asmenis, sutikusius tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengiančius legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, nelaikyti migrantais ar prieglobsčio prašytojais. Iš šių asmenų prieglobsčio prašymai negali būti priimami.
  • Papildyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 292 straipsnį bausmėmis dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir užsieniečių neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo. Esant paskelbtai ekstremaliai situacijai būtina panaikinti jame numatomą išimtį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei užsienietis, kirtęs valstybė sieną, įrodo turįs tikslą patekti į trečiąsias šalis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik nėščioms moterims ir motinoms su vaikais, kurios būtų grąžinamos į paskutinę jų buvimo šalį.
  • Esant ekstremaliai situacijai Lietuvos valstybės pasienyje nušalinti nuo pareigų Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių už nepasitikėjimo pasienio tarnybų pareigūnais kurstymą ir įtampos visuomenėje eskalavimą.

Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Alina Laučienė: Šis kraštas – Dievo duota vieta gyventi lietuvių tautai (baigiamoji kalba teisme – pabaiga)

Redakcija
-
0
Alina Laučienė: Šis kraštas – Dievo duota vieta gyventi lietuvių tautai (baigiamoji kalba teisme – pabaiga)

 

Tęsinys (IV dalis). Pirma dalis – čia, II – čia, III – čia,IV – čia

Naujas išpuolis prieš valstybinę lietuvių kalbą

Grįžtant prie lietuvių kalbos mokymo iš viso to seka, kad lietuvių kalbos mokymasis ir jos vartojimas faktiškai tebėra grindžiamas savanoriškumo principu. Visi matome, kaip valdžia sąmoningai vengia reikalauti, kad kitataučiai deramai mokėtų lietuvių kalbą ir mūsų šalyje būtų laimingi, orūs, kartu su mumis draugiškai gyvenantys žmonės. Esame visi liudininkai, kad yra jėga stumiamas supratimas, jog lietuvių kalbos mokymasis ir jos vartojimas faktiškai turi būti laikomas privačiu asmens reikalu, o demokratinėse Vakarų šalyse tai laikoma ne privačiu, bet valstybės lygmens ir svarbos klausimu.

Maža to, Valdemaras Tomaševskis kadaise sau leido ciniškai pareikšti, kad lenkų vaikai niekada nesugebėsiantys lietuvių kalbos išmokti taip, kaip ją moką lietuviai, nors visose pasaulio šalyse puikus valstybinės kalbos mokėjimas yra laikomas kiekvienam kitataučiui pasiekiamu tikslu ir įgyvendinamu uždaviniu.
Asmeniškai pažįstu daug tokių lenkų vaikų ir jaunuolių, kurie puikiai kalba lietuviškai, tad kaip gali šis ponas leisti sau šitaip niekinti savo tautos vaikus, tarsi šioje srityje jie būtų neįgalūs?

Kaip įsitikinome, Lietuvos valstybei per sunku padaryti tai, kam ryžosi kur kas blogesnę demografinę ir kalbinę padėtį turinčios Latvija ir Estija – jos jau įvedė visuotinį mokymą valstybine kalba.

Atkaklus lietuvių valdžios nenoras pagaliau išspręsti lietuvių kalbos valstybinio statuso įtvirtinimo problemą savaime skatina kitataučių požiūrį, kad lietuvių kalba iš esmės yra viena iš daugelio Lietuvoje esančių tautinių mažumų šnekta, kurios ne tik neprivalu mokytis, bet kurią galima atvirai niekinti, ją žeminti ir iš jos šaipytis, ypač antilietuviškiems, šovinistiškai nusiteikusiems gyventojų sluoksniams.

Niekinantis požiūris į lietuvių kalbą savaime kuria terpę traktuoti pačius lietuvius ne kaip ilgaamžę istoriją turinčią visavertę politinę tautą, bet kaip neišsivysčiusią čiabuvių tautelę, kuri tiesiog privalanti taikytis prie didžiųjų, pirmiausia rusų ir lenkų, tautų atstovų poreikių ir jų įnorių. Įdomu, ką darytų minėtų tautų valdžia, jeigu jų taip pat elgtųsi jų šalyse gyvenantys lietuviai? Laikui bėgant atrandami vis nauji faktai. Kai kurie pasaulio istorikai, archeologai ir genetikai teigia, jok mūsų tautai aštuoni ar net dešimt tūkstančių metų!

Turint tokį kitataučių mokyklų tinklą laikoma savaime suprantamu dalyku, kad net po trisdešimt penkerių Nepriklausomybės metų, kitataučių gausiai apgyvendintose vietovėse yra keliami reikalavimai įvesti oficialią daugiakalbystę ir raštvedybą ne tik lietuvių kalba. Apmaudi tiesa tokia, kad tai jau pradėta daryti: 93 Seimo nariai, visi tuo metu buvę Seimo salėje, vienbalsiai pakėlė rankas, kad nuo 2026 m. gegužės 1 d. visi administraciniai paslaugų raštai Lietuvoje būtų skelbiami lietuvių ir anglų kalbomis, arba kuria nors kita ES valstybės narės kalba.

Juk net plika akimi matyti, jog vadovaujamasi prielaida, kad net po dešimtmečio tose vietovėse bus daug žmonių, nemokančių vietinės lietuvių kalbos, kurių patogumui, kaip nutarė Vilniaus apskrities teismo viešieji pareigūnai, lietuviai savo Tėvynėje privalą mokėti vietinių gyventojų kalbą, o vietiniai gyventojai, ne autochtonai, neprivalą mokėti valstybinės lietuvių kalbos.

O juk šiems teismo pareigūnams atlyginimus moka visos Lietuvos mokesčių mokėtojai už tai, kad šie dirbtų Lietuvos gerovei ir jos naudai, bet ne kitataučiams, kurie turi savo valstybes. Tai kas čia įvyko? O įvyko neįtikėtinas Lietuvos Konstitucijos pamatinių nuostatų ir faktinis lietuvių kalbos valstybinio statuso akiplėšiškas ir įžūlus pažeidimas, už kurį reikia nedelsiant bausti tuos pažeidėjus. O pasekmės baisios: kalbinė ekspansija neišvengiamai perauga į kultūrinę ir istorinę agresiją prieš lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.

Justinas Marcinkevičius rašė: „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje. Sakau: esi man, kaip žibintas pasaulio tamsoje.“

Esu gyvas ir suprantu savo tapatybę, kai kalbu sava kalba, nes tai yra Dievo įdėta mano DNR, nes šia mano tapatybe prisisunkusi kiekviena ląstelė, motinos lopšinių ir dainų įdainuota, tad kas gali išdrįsti ją iš manęs atimti ar ją pakeisti kita mano žemėje? Bet kokia tauta pradeda mirti, kai savo kalbą iškraipo svetimybėmis, jos išsižada ir jos nebegina.

O tautos kalba yra ne tik tautos, bet ir valstybės egzistavimo pagrindas.

Ta pačia kalba kalbanti bendruomenė gali suprasti, kur yra jos apgyvendintų žemių ribos. Tai suprantančios tautos neleidžia rašyti vietovardžių pavadinimų kitomis kalbomis būtent todėl, kad svetima kalba užrašyti vietovardžiai žymi kitataučiais apgyvendintų žemių ribas. Gal nustebsite, bet tokie užrašai parodo, kas yra šių žemių savininkai.

Aš ginu daugiau negu lietuvių kalbą.

Rašydama straipsnį turėjau omenyje mūsų Konstitucijos pirmo skirsnio 3 straipsnį, kuris įgalioja kiekvieną, be išimties, pilietį priešintis tokiems ir panašiems veiksmams. O straipsnis skamba taip: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Remiantis šiuo straipsniu, man kyla klausimas, kodėl Teismo ekspertės Herasimenkienė ir Kietytė teigia, jog aš turinti ilgalaikę nuostatą žeminti ir niekinti kitataučius, kas yra visiška netiesa, – tad belieka klausti stovint čia, Teismo salėje, ar blogai, kad Lietuvos piliečiai piktinasi Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimais ir reikalauja, kad kitataučiai laikytųsi Lietuvos įstatymų ir mokytųsi lietuvių kalbos? Juk trečiasis straipsnis suteikia teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką. Ar blogai, kad pilietis yra aktyvus žmogus ir elgiasi pagal Konstituciją?

Visiems turi būti akivaizdu, kad šalyje vartojama valstybinė kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir nuolatos girdimas priminimas, kas yra tos šalies suverenas.
Kiekviena tauta yra kaip didžiulė šeima, kurioje visada atsiras svečiui vietos, bet jei šeima darni, o šeimos galva tvirta, svečiui niekada nebus leidžiama užimti jo vietos, nes čia yra tik tos šeimos valdos.

Žiauri tikrovė yra tokia: siaurindami savo kalbos vartojimą, jos vaidmenį ir jos tvirtą valstybinį statusą iš tiesų prarandame savo žemę, istoriją, tapatumą ir galiausiai prarasime savo laisvę.

Mes sparčiai ritamės į Vinco Kudirkos taip tiksliai aprašytą XIX amžiaus lietuvio būvį ir statusą, kai gėdijomės savo kalbos, bijojome viešai ja kalbėti, prisitaikėme prie kitataučių ponų ir juokingai švebeldžiavome rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, kol nesusigrąžinome ir nepradėjome gerbti savo gimtosios kalbos. Bet iki tol neiškildavo mintis, jog esame atskira ir savita tauta, galinti laisvai gyventi savo pačių susikurtoje ir valdomoje valstybėje.

Ir koks džiaugsmas! Mums pavyko atkurti ir sukurti savo Tautos valstybę. Pavyko tapti tikrai laisvais žmonėmis, mums pavyko prikelti savo sparčiai nykstančią kalbą, kurią išsaugojo knygnešiai. O ta valstybė oficialiai įkurta 1253 metais!

Deja, mano byla rodo, kokiu mastu šių dienų Lietuvos valstybė nuvertino ir prarado tuos didžiuosius mūsų senelių ir prosenelių iškovojimus.

Todėl čia, Teismo salėje, aš stoviu kaip lietuvė moteris ir kukli mokytoja, bet nesijaučiu niekuo kalta ir juo labiau menka, nes suprantu, kas daro mane teisią, stiprią ir orią. Aš ginu kur kas daugiau negu lietuvių kalbą – ginu Tautos ir asmeninę laisvę, kurios pagrindas yra teisė ir galimybė kalbėti lietuvių kalba savo pačios šalyje tada, kada noriu ir su kuo noriu, nesitaikstant prie atėjūnų ir netenkinant jų kaprizų bei įgeidžių, juo labiau reikalavimų žemintis – kalbėti savo šalyje jų kalba.

Kas sovietiniais laikais tenkino mūsų lietuviukų, jaunų kareivėlių, ką tik išvarytų į rusų sovietinę armiją, norus? Niekas. Per savaitę jie turėjo išmokti gerai kalbėti rusiškai.

Žmogaus laisvė ir orumas turi būti kaip liepsnojantis ir niekada neužgęstantis deglas, kurį nešame visą savo gyvenimą, todėl jokios valdžios ar tuo labiau pavieniai žmonės, ar kitataučiai šitos laisvės iš mūsų negali atimti. Tai yra dalykai, kurių joks žmogus neįstengia atimti prieš žmogaus valią, ir žinote, kodėl? Nes kalba ir vieta kiekvienai tautai gyventi yra Dievo duota, kad tauta Jį garbintų. Skaitykime Apaštalų darbus 17, 26. Taigi, jeigu Dievas davė, būtina ją prižiūrėti visais atžvilgiais.

Iš manęs šis Teismas jų irgi neatims, kad ir koks būtų jo sprendimas. Man garbė būti pripažintai kalta, nes žinau, kad padariau viską, kas mano kuklioms jėgoms įmanoma, gindama savo Tautos kalbą, savo Tautos garbę laisvę ir gyvybę.

Tačiau… tikiu, kad šis Teismas nevirs aklu Temidės įrankiu ir mano byla bus išspręsta Tautos laisvės, Teismo teisingumo, pagarbos ir orumo žmogui bei ramaus ir gražaus gyvenimo dvasia.

O gyvenimas trumpas, ir jį kiekvienam būtina nugyventi žmoniškai pagal Dievo širdį ir Jo įvestas taisykles, nepriklausomai nuo to, ar mes tikime, ar netikime Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją.

Todėl sakau: tegul Aukštybių Dievas padeda Lietuvai, mano brangiajai Tėvynei, išlikti laisvai, oriai ir per amžius nepriklausomai. Tegul Jis padeda šiame krašte visiems gyvenantiems suvokti, kad čia yra ne teritorija, kad čia yra LIETUVA – čiabuvių lietuvių žemė, kurią tūkstančių tūkstančius metų kūrė lietuvių tauta kalbėdama lietuviškai.

Mūsų kalba yra karalienė – su valstybinės kalbos statuso karūna, ir jokia valdžia tegul nedrįsta kėsintis tą karūną nuimti nuo lietuvių Tautos galvos. Mes, lietuviai, gyvendami kitose šalyse, nesikėsiname į mus svetingai priėmusių tautų garbę, kultūrą, istoriją, kalbą ir nekeliame jokių reikalavimų dėl savo bendrijos.

Viso to meldžiu Dievą savo Lietuvai, nes, kaip visi lietuviai, aš kitos gimtinės, kitos Tėvynės ir kitos Lietuvos valstybės – neturiu. Ji yra čia – ir tik čia, todėl kviečiu visus dorus lietuvius ir čia gyvenančius mūsų draugus kitataučius ją labai saugoti, gerbti ir puoselėti, kad visiems čia gyvenantiems būtų saugu ir gera.

Žinau, kad išeidama į amžinybę, ramia sąžine galėsiu pasakyti: „Dieve Tėve, aš padariau viską, ką savo kukliomis jėgomis galėjau padaryti dėl Tavęs ir dėl savo Tėvynės, kurią man davei“.

Tuo ir baigiu savo kalbą.

Nuo Valdovo teismo, raganų laužų iki Konstitucijos – renginiai, skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės paminklams

Redakcija
-
0
Nuo Valdovo teismo, raganų laužų iki Konstitucijos – renginiai, skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės paminklams

Kokias ir kieno teises garantavo senosios Lietuvos teisė, kaip keitėsi teisingumo samprata, kur ir kodėl vyko raganų medžioklė, kaip buvo sprendžiami bajorų ginčai ir kokį vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atliko mediacija – svarstydami šiuos klausimus istorikai pradėjo kelionę per Lietuvos miestus ir kviečia visuomenę į renginių ciklą, skirtą vienam ryškiausių Renesanso epochos Europos teisės fenomenui – Lietuvos Statutams.

Diskusija „Teisingumo stulpai“, dr. Darius Vilimas

Valdovų rūmų muziejaus parengtas pokalbių-diskusijų ciklas „Teisingumo stulpai: prakalbinti senosios Lietuvos teisės paminklai“ prasidėjo Plungėje ir tęsis Rokiškyje, Pasvalyje, Klaipėdoje ir Birštone. Plačiajai visuomenei skirtuose renginiuose organizatoriai kviečia leistis į teisės paminklų pažinimo kelionę ir kartu su teisės istorijos tyrinėtojais susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisine mintimi, teisėkūros procesu, teismų veikimo praktika, išgirsti apie naujausius Lietuvos teisės paminklų tyrimus ir mokslininkų atradimus bei patirti, kad senosios Lietuvos valstybės sukurta brandi teisės sistema buvo jos visuomenės modernėjimo ir europėjimo liudijimas.

Projektu siekiama priminti ir įprasminti Antrojo Lietuvos Statuto, tapusio pamatiniu teisės dokumentu ukrainietiškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, priėmimo 460 metų sukaktį. Projekto dalyviai – žinomi Lietuvos Statutų ir XVI–XVIII a. teismų veiklos tyrinėtojai – pasirinko patrauklaus pasakojimo formą, renginių klausytojams pateikdami vaizdingų teisės normų įgyvendinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavyzdžių, lygindami teisę anais laikais ir dabar, pasakodami neįtikėtinas istorijas iš raganų teismų bylų ar Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesijų protokolų. Per trumpą diskusijai skirtą laiką klausytojams nubrėžiamos tolesnio pažinimo gairės, raginama domėtis Lietuvos teisės istorija, teisėkūra ir jos šaltiniais.

Diskusijos dalyviai Žemaičių dailės muziejuje Plungėje

Per pirmąjį Lietuvos Statutų pristatymą Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, dalyvavo doc. dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas), dr. Darius Vilimas (Lietuvos istorijos institutas), Lirija Steponavičienė (Valdovų rūmų muziejus), dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Valdovų rūmų muziejus). Žemaičių dailės muziejaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė teigė, kad į pristatymą pakvietė ir moksleivių, nes iliustruoti vaizdais pasakojimai, komentarai – geriausias būdas pažinti ir įsiminti temą: „Mūsų muziejus yra vieta, kurioje nuolat kalbame apie mūsų bendruomenės, regiono ir valstybės atmintį, o tokie projektai, kaip šis, skirtas seniesiems Lietuvos valstybės teisės šaltiniams pažinti, skatina mus suvokti save kaip Europos geopolitikos ir kultūrinės erdvės dalyvius. Ypač tai svarbu jaunajai kartai, kurios tapatybė formuojasi. Žinoti valstybingumo ir demokratijos šaknis, suvokti teisės kilmę bei jos ir pareigos ryšį, gebėti vertinti skirtingas epochas yra geriausias būdas moksleiviams mokytis patiems atsakingai kurti savo šalies ateitį.“

Diskusija „Teisingumo stulpai“ Plungėje, dalyvius pristato dr. Jolanta Skurdauskienė

Projektą įgyvendina Valdovų rūmų muziejus ir partneriai – Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Kauno švietimo inovacijų centras ir regionų muziejai. Artimiausi renginiai vyks balandžio 24 d. 12.00 val. Rokiškio krašto muziejuje, balandžio 28 d. 13.00 val. Pasvalio krašto muziejuje. Pasvalyje diskusiją lydės ir Lietuvos istorijos instituto stendinės parodos, skirtos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai, atidarymas. Gegužės 7 d. 17.00 val. istorikai ir muziejininkai kviečia lankytojus į Klaipėdą, Pilies muziejaus konferencijų salę, kur diskusijoje ypatingas dėmesys bus skiriamas Žemaitijos privilegijų ir kitų teisės šaltinių tyrimams. Ciklą užbaigs birželio 16 d. 17.00 val. Birštono kurhauze rengiama diskusija „Nuo Lietuvos Statuto iki Gegužės 3-iosios konstitucijos: teisės ir teisingumo sampratos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Dr. Eugenijus Saviščevas pasakoja apie Žemaitijoje galiojusius teisės aktus

Projekto iniciatorė Valdovų rūmų muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė sako, kad kiekvienas regione vykstantis renginys* yra galimybė giliau pažinti ne tik visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinę kultūrą, bet ir konkretaus krašto ar miesto istoriją, o diskusijų prelegentai yra pasirengę supažindinti su plačiajai visuomenei iki šiol mažiau žinomais senosios Lietuvos teisininkais, Statutų kūrėjais ir rengėjais, iškiliais advokatais, jų darbais ir indėliu į Lietuvos kultūros raidą, o kartu atsakyti į klausimus, kada Lietuvoje pasibaigė raganų teismų epocha ir kokias teises bei laisves garantavo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.

Diskusijose-pokalbiuose dalyvauja istorikai dr. Robertas Jurgaitis, dr. Adam Stankevič, dr. Darius Vilimas, Simona Glazauskaitė, Inga Ilarienė (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas), dr. Vydas Dolinskas, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Lirija Steponavičienė (Valdovų rūmų muziejus).

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Lietuvos aukštosios mokyklos ir orveliška leftizmo (kairiųjų) ideologija: visuomenė, neginanti savo kalbos, neišvengiamai praranda gebėjimą mąstyti savarankiškai

Redakcija
-
1
Lietuvos aukštosios mokyklos ir orveliška leftizmo (kairiųjų) ideologija: visuomenė, neginanti savo kalbos, neišvengiamai praranda gebėjimą mąstyti savarankiškai

Jonas Nedzveckas

Prieš porą mėnesių Šiaulių romų integracijos centro vadovę Konsuelą Mačiulevičiūtę papiktino Kaune jau septynerius metus veikianti augalų parduotuvė su pavadinimu „Čigono daržas“.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šiame pavadinime įžvelgė diskriminaciją ir pareiškė, kad jis esą stigmatizuojantis ir turėtų būti keičiamas. Tačiau Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovas Audrius Valotka paaiškino, kad tokie žodžiai kaip „čigonas“ ar „negras“ lietuvių kalboje savaime nėra draudžiami.

Tokio paaiškinimo pakako, kad kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė pareikalautų VKI vadovo pasiaiškinimo – ji sudarė komisiją A. Valotkos pasisakymams įvertinti. Skubėdamas ministrei iš paskos, premjerės Ingos Ruginienės patarėjas Ignas Algirdas Dobrovolskas paragino VKI vadovą atsistatydinti!

Žodžiai „čigonas“ ar „negras“ yra istoriškai susiformavę

Į šią valdininkų fiestą aštriai sureagavo Tautos forumas (TF), įžvelgęs jų veiksmuose neslepiamą ketinimą nušalinti principingumu pagarsėjusį VKI vadovą. Beje, bandymai jį pašalinti vyko ir anksčiau – to siekė buvęs kultūros ministras Simonas Kairys bei tuometinė premjerė Ingrida Šimonytė. Šiems bandymams nepavykus, iniciatyvos ėmėsi dabartinė valdžia – premjerė Inga Ruginienė ir kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė.

Dėl to Tautos forumas pareikalavo kultūros ministrės V. Aleknavičienės liautis persekioti VKI vadovą, o Seimą – pažaboti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kuri, peržengdama savo įgaliojimus, mėgina primesti visuomenei ideologizuotą kalbos reguliavimą.

TF vertinimu, valdininkai jau nebeslepia savo ketinimų politiškai pertvarkyti valstybinę lietuvių kalbą pagal kairiųjų ideologijos nustatytus šablonus, ignoruodami konstitucinę saviraiškos laisvę ir faktiškai įtvirtindami cenzūrą.

TF stojo ginti valstybinę lietuvių kalbą, pažymėdamas, jog žodžiai „čigonas“ ar „negras“ yra istoriškai susiformavę, įtvirtinti lietuvių kalbos žodynuose ir savaime negali būti laikomi pažeidimu, jei nėra vartojami siekiant įžeisti. Bandymai juos išstumti, dangstantis tariamu jautrumu ir politiniu korektiškumu, vienareikšmiškai laikytini ideologiniu spaudimu.

Tautos forumo surengta akcija prie Vyriausybės VKI vadovui ginti. 2026 m. balandžio 22 d.

Dėl to TF paskelbė balandžio 22 d. Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje rengiantis akciją VKI vadovui palaikyti. Visuomenė buvo raginama priešintis ir aiškiai pasakyti valdžiai: „Liaukitės persekioti lietuvių kalbos gynėjus! Šalin rankas nuo A. Valotkos ir lietuvių kalbos!“ (Akcija įvyko).

Kvietimai į mintingą buvo išsiųsti Lietuvos švietimo bendruomenei, politinėms partijoms ir valdžios institucijoms. Į kvietimą neįprastai jautriai sureagavo Lietuvos muzikos teatro akademijos (LMTA) tarptautinių ryšių skyriaus vedėja Rima Rimšaitė. Ji puolė kategoriškai ginti lietuvių kalbos „prievartautojus“, pareikšdama, kad lietuvių kalbos „niekas realiai nepuola“. Esą lietuviai visais laikais sugebėjo išsaugoti savo kalbą – per istorinius lūžius, okupacijas ir spaudimą, retoriškai pareikšdama, jog lietuvių kalba yra viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

LMTA randa vietą leftizmo ideologija

Laiške Tautos forumui LMTA tarnautoja išdėstė savo planus ir tarptautinius projektus, kuriuos kartu su partneriais Indijoje, Lovely Professional University Sanskrito fakultetu šiais ir kitais metais ji ketina rengti – juose esą bus vykdomos sanskrito ir lietuvių kalbos ryšių paieškos. Ji išklojo apie savo planus Japonijoje, kur Tokijuje ketinanti bendrame lietuvių ir japonų kultūros projekte pristatyti lietuvių kultūrą. Anot jos, tokiame renginyje skambės sutartinės, vyks paskaitos apie muziką, improvizaciniai muzikos ir šokio pasirodymai, įtraukiantys lietuvių ir japonų menininkus. Dar pridūrė, kad kitais metais Vilniuje kartu su Orchestre de Paris ji planuojanti surengti jungtinio choro rezidenciją, kurioje skambės Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos kompozitorių kūriniai, o programą vainikuos bendras orkestro ir choro koncertas sostinėje.

Matyt, pamaniusi, jog savo lietuvių kalbos „žiniomis“ apstulbino laiško skaitytojus, R. Rimšaitė išliejo pasipiktinimą VKI vadovu, esą skandalisto pono A. Valotkos, samprotaujančio apie „negrus“ ir „čigonus“, ginti tikrai neis. Ši mintis, matyt, pirmiausia buvo skirta LMTA kolegoms, kad šie susilaikytų nuo dalyvavimo TF rengiamoje akcijoje.

Tikroji aistringo R. Rimšaitės atsakymo į TF kvietimą motyvacija nėra žinoma. Tačiau neabejotina, kad jos samprotavimai apie lietuvių kalbos populiarinimą orkestro garsais ar improvizaciniais muzikos bei šokio pasirodymais yra vertas atskiro kalbininkų dėmesio. Vis dėlto šios LMTA tarnautojos nenuosekli kalba ir padrika argumentacija verčia suabejoti jos kompetencija.

Neginčytina yra nauda skleisti žinią apie lietuvių kultūrą panašiais projektais. Tačiau toks kultūros populiarinimas niekaip neatskleidžia realios valstybinės lietuvių kalbos būklės. Okupacijos laikais reklamuojant LSSR laimėjimus „broliškų SSRS tautų šeimoje“, į Vakarų šalis taip pat buvo išleidžiami kruopščiai atsijoti nuo nepatikimųjų kai kurie kultūrininkai, pvz. etnografiniai meno kolektyvai. Tuo metu propaganda taip pat kartojo, kad lietuvių kalba išgyvena savo aukso amžių, nors po Taškento konferencijos „didžiojo Lenino“ kalba buvo tiesiog brukama absoliučiai visose gyvenimo srityse, o jos vartojimas augo kaip ant mielių.

Deja, R. Rimšaitė nepastebi, jog šie liūdni laikai lietuvių kalbai sugrįžo. Ji nepastebi (arba yra abejinga), kad vykdant kalbos politiką lietuvių kalba verčiama neperspektyvia, nes jos tyrėjai yra skatinami netgi lituanistikos srities mokslo darbus skelbti angliškai – kaip kadaise buvo skelbiami rusiškai. Teigdama, kad „lietuvių kalbos niekas nepuola“, R. Rumšaitė nė nesuvokia (arba nenori suprasti), kad dirbtinai skatinamas ir remiamas „tarptautiškumas“ tėra šiek tiek atnaujinta ir pritaikyta šių dienų realijoms seniai pažįstama strategija paversti lietuvių kalbą „aborigenų“ buitine virtuvine šnekta ir pasiekti, kad ji lėtai sunyktų kaip „neperspektyvi“ nebebūdama aukštosios kultūros kalba.

„Internacionalistė“ provokatoriumi vadina VKI vadovą

Pavadindama A. Valotką provokatoriumi, LMTA tarnautoja prarado elementariausio padorumo ribas, savo elgesiu paliudydama, kokia gaji ir kaip lengvai reprodukuojasi nelaisvos tautos žmogaus sąmonė.

Tautos forumo surengta akcija prie Vyriausybės VKI vadovui ginti. 2026 m. balandžio 22 d.

Problema ta, kad panašūs asmenys net nesuvokia, ką reiškia faktas, jog Lietuva iki šiol išlaikė LSSR laikų kitakalbių mokyklų tinklą. Kaip šis faktas turėtų būti vertinamas valstybinio lietuvių kalbos statuso kontekste? Apmaudu, kad R. Rumšaitei nėra žinoma, jog Estija ir Latvija ryžtingai perėjo prie mokymo valstybinėmis kalbomis.

Akivaizdu, kad gyvendama alternatyvioje tikrovėje ji net nepastebi, kad Lietuvos sostinė vos per kelerius metus vėl tapo iš esmės nelietuvišku miestu – gatvėse vėl skamba sovietmetį primenantys ir lietuviams pažįstami raginimai „kalbėti tikrų žmonių kalba“.

T. Rumšaitė, tikriausiai pati nesuvokdama, lyg tikra okupantų išugdyta „internacionalistė“, provokatoriumi vadina VKI vadovą, tarsi tai būtų „buržuazinis nacionalistas“, teisėtai persekiojamas už tai, kad liaudžiai primena būtinybę pereiti prie mokymo nacionalistų valstybine kalba, kad jis išdrįsta nebijoti ir netylėti, kai Pietryčių Lietuvos vietovėse neteisėtai kabinant lenteles lenkų kalba, yra laužomas Valstybinės kalbos įstatymas.

R. Rimšaitės laiške atsiskleidžiantis mąstymo būdas ir vertybinės nuostatos yra dar vienas pavyzdys ir įrodymas, kaip atvirai nepuolama lietuvių kalba iš tikrųjų nuosekliai ir nepastebimai sugrįžta į LSSR laikų būklę.

Bet grįžkime prie dviejų žodžių, kurie tapo dingstimi tęsti A. Valotkos puolimą. Neabejotina, kad R. Rimšaitė nežino, jog egzistuoja esminis skirtumas tarp žodžio „negras“ vartojimo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje. JAV šis žodis neatsiejamas nuo vergijos, segregacijos ir diskriminacijos istorijos, todėl šiandien daugeliu atvejų tokio žodžio sąmoningai vengiama.

Tuo tarpu Lietuva tokios rasinės vergovės patirties neturėjo, nors išgyveno kitokias priespaudos formas – okupacijas, tremtis ir represijas. Todėl skirtingų istorinių patirčių formuotų kalbinių normų perkėlimas iš JAV į Europą yra nepamatuotas bandymas mechaniškai perkelti ir taikyti mums svetimos patirties ir kultūros standartus, neatsižvelgiant nei į vietos istorinį, nei į kultūrinį kontekstą. R. Rimšaitė, jei pasidomėtų, ji sužinotų, jog Vakarų Afrikoje yra valstybės – Nigerio Respublika ir Nigerijos Federacinė Respublika. Taigi jos pasipiktinimas A. Valotka šiuo atveju ne tik nepagrįstas, bet ir neturi jokios reikšmės, nes tuo pavadinimų iš žemėlapio neišbrauksi.

Be to Lietuvos Aukščiausias Teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartyje išaiškino, kad žodis „negras“ lietuvių kalboje neturi menkinančio atspalvio. „Negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu-kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. „Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai. Taigi, lietuvių tautos kultūroje, literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu“, – skelbiama teismo nutartyje.

Tautos forumo surengta akcija prie Vyriausybės VKI vadovui ginti. 2026 m. balandžio 22 d.

Tas pat yra su žodžiu „čigonas“. R. Rimšaitei derėtų neužsisklęsti siauruose kultūriniuose projektuose, nors juos ir vadina tarptautiniais. Gal tai bus naujiena, tačiau balandžio viduryje VKI vadovui palaikymą išreiškė ir Lietuvos žmogaus teisų bei kitos pilietinės organizacijos. Jos domėjosi, kodėl Šiaulių romų integracijos centro vadovės K. Mačiulevičiūtės neįžeidžia Lietuvos vietovardžių pavadinimai, susiję su žodžiu „čigonas“, kurių šalyje daugybė.

Tiek K. Mačiulevičiūtei, tiek R. Rimšaitei pravartu būtų susipažinti su aiškiai dokumentuota Lietuvos čigonų bendruomenės organizacine raida: 1992 m. buvo įsteigta pirmoji visuomeninė organizacija – Lietuvos čigonų bendrija. 1996 m., vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų teisiniu reguliavimu, ši organizacija buvo reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1997 m. Vilniuje įsteigta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“, kurios vadovu buvo Josifas Tyčina (registracijos adresas: Petroškų k. 4A, LT-17118 Šalčininkų r.) Be to yra netgi sukurtas dokumentinis filmas apie čigonų bendruomenės mažumos diskriminaciją Lietuvoje, o nevyriausybinė romų organizacija „Čigonų laužas“ apdovanojo filmą specialiu dėkingumo sertifikatu.

Taigi iš asmens vykdančio akademinę veiklą aukštojoje mokykloje pagrįstai galima tikėtis bent elementarių faktinių žinių. Žmogaus teisų gynėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl ideologinių nuostatų keičiant valstybinės lietuvių kalbos politiką, Lietuvai neišvengiamai teks revizuoti ir pačius ginčijamų žodžio („čigonas“) kilmės šaltinius, dėl kurių šiandien keliama politinė isterija.

Perrašyti isotriją

Vadovaujantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Kultūros ministrės bei minėto premjerės patarėjo I. A. Dobrovolsko logika, visuomenei teks keisti ne tik parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimą, bet ir pervadinti visas Lietuvos gyvenvietes, keičiant jas į romų pavadinimus. Kartu teks keisti esamus žodynus, kvestionuoti istorinius šaltinius, perbraižyti žemėlapius, perrašyti istoriją ir netgi riboti tam tikrų pavadinimų vartojimą oficialiuose valstybės bei savivaldos institucijų dokumentuose. Besivadovaujančiai tokiomis ideologinėmis nuostatomis R. Rimšaitei turbūt derėtų būti nuosekliai ir kartu su bendraminčiai parengti peticiją, kviečiančią visuomenę boikotuoti visus muzikinius, teatrus, kol jų repertuaruose neišnyks reakcingos praeities atgyvena ir neatsiras kūrinys ideologiškai teisingu pavadinimu „Romų baronas“.

Taigi R. Rimšaitei neprošal būtų pasivartyti įvairus žodynus, kad pati įsitikintų, jog A. Valotka leidžia vartoti žodžius „čigonas“ ir „negras“ remdamasis senais rašytiniais šaltiniais ir tvirtais kalbos mokslo ir jos istorijos argumentais. Be to, žodis „čigonas“ yra oficialiai vartojamas daugelyje Europos Sąjungos šalių, ir dėl to Kultūros ministerija nėra pareiškusi jokio oficialaus protesto šioms valstybėms. Aplinkybė, kad A. Valotka tramdo valstybinės lietuvių kalbos darkymo eksperimentus, rodo, kaip mums yra svarbu, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas būtų principingas ir nuoseklus, nepasiduotų ideologiniam spaudimui ir tvirtai stovėtų valstybinės lietuvių kalbos apsaugos sargyboje.

Tautos forumo surengta akcija prie Vyriausybės VKI vadovui ginti. 2026 m. balandžio 22 d.

Naujakalbė ir savinaika

Visgi skaitant R. Rimšaitės laišką kyla pagrįstos abejonės, ar ji yra pajėgi pati tinkamai įvertinti savo žinias apie lietuvių kalbą. Nepasitikėjimą kelia jos laiško tekstas, kuriame apstu angliškų trumpinių, svetimų konstrukcijų bei kitakalbių intarpų – „Google meeting“, „TBD“, „TBC“, įvairių hibridinių pavadinimų su japoniškais ir angliškais elementais. Pvz.,:

Ji nuolat kartoja štampus – „projektai“, „jungtinio choro rezidencija“, demonstratyviai pabrėždama savo veiklos tarptautiškumą, vardindama partnerius bei šalis, siekdama sukurti intelektualumo įspūdį. Tačiau visa tai tėra savotiška dūmų uždanga, maskuojantį savireklamos troškulį, persunktą biurokratiniu žargonu.

Būtent R. Rimšaitės laiške atsiskleidžia tipinė projektinė naujakalbė, kuri darko mūsų gimtąją kalbą ir kurios dėka šiandien akademinėje bendruomenėje gimsta iniciatyvos diegti tarpusavio bendravime tokias dirbtines formas, kaip beasmenė giminė „Žmoga“.

Nužmoginimas

Minėta naujakalbė neabejotinai yra intelektinio neįgalumo ir ideologinio perprogramavimo išraiška, kuri plinta kaip dirbtinai diegiama schema – savotiška instrukcija, kurią būtina kartoti. Ji gimsta ten, kur kalba yra verčiama ne bendravimo, bet ideologinės prievartos ir paklusimo įrankiu. Naujakalbė paprastai pasiduoda agresyviai ideologinei normai ir besąlygiškai jai paklūsta. Pavojinga yra tai, kad šis modelis brukamas visiems, tarsi vienintelė „teisinga“ norma, dažniausiai naudojant institucinę galią, kaip kad šiuo atveju – LMTA tarnautoja daro poveikį pavaldiniams arba jos rengiamų projektų dalyviams.

Biurokratijai nėra svarbu, kad žodžio „negras“ vertinimas susiformavo konkrečioje JAV istorijoje – vergijos, segregacijos ir diskriminacijos fone. Panašių žodžių reikšmių pokyčiai atsiranda ne per vieną dieną ir jie neretai būna kryptingai įdiegiami visuomenės sąmonėje, neturint jokio faktinio pagrindo ir istorinio pateisinimo. Taip natūrali kalbos raida prievarta nutraukiama ir pakeičiama į orvelišką – taip yra vykdomas totalitarinės ideologijos kalbos perkonstravimas. Tokia kalba virsta akla kova su tariamai represyvia arba engėjiška praeitimi.

Jis tampa besąlygišku kultūrinės ir istorinės atminties griovimu. Pvz., Baraco Obamos valdymo laikotarpiu ši kova pavirto didžiausia protestų ir JAV istorinių paminklų vandališko griovimo banga. Šios naujovės netruko persikelti į Europą ir, žinoma, į Lietuvą. Kulminacija tapo 2020 m. įvykiai po įtariamo nusikaltėlio George’o Floydo žūties. Lietuvoje naujuosius vėjus greitai pasigavusi ultra liberalūs judėjimai, vieno kurių lyderės Aušrinės Armonaitės bendraminčiai suklupdė pusšimtį apkvailintų jaunuolių su „Black Lives Matter“ transparantais prie JAV ambasados.

Žmonės klūpi prie ambasados po George’o Floydo mirties.

Taigi šiandien susiduriame ne vien su kalbos kaita, bet ir su bandymais perprogramuoti Lietuvos visuomenę pagal svetimos ideologijos standartus, neatsižvelgiant nei į mūsų šalies istorinę patirtį, nei į mūsų kultūrą.

Lietuvių kalba šiuo atveju yra naudojama kaip totalitarinės kairiųjų (leftistinės) ideologijos įtvirtinimo įrankis. Ją keičiant siekiama, kad kalba nebūtų mūsų tautinės tapatybės pagrindas, kad ji būtų paprasčiausias buitinio bendravimo ir kontrolės mechanizmas.

Dėl to ir sakoma, kad visuomenė, kuri nebenori ginti savo kalbos savarankiškumo, neišvengiamai praras ne tik savo kalbos žodžius, bet ir gebėjimą mąstyti savo galva.

Pastaba: balandžio 22 d. Tautos forumas surengė protesto akciją prie Vyriausybės. Plačiau apie tai respublika.lt

LGGRTC istorikų pareiškimas: Rusijoje šiandien naikinami ne tik paminklai – naikinama teisė prisiminti

Redakcija
-
4
LGGRTC istorikų pareiškimas: Rusijoje šiandien naikinami ne tik paminklai – naikinama teisė prisiminti
Tremtiniai lietuviai Manos upėje. Apie 1953 m. / E. Šulskienės albumo, knygos „Tremtis prie Manos upės“ nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), reaguodamas į 2026 m. balandžio 19 d. Tomske (vakarų Sibiras, Rusijos Federacija) sunaikintą „Gedulo akmenį“, konstatuoja, kad tai ne pavienis atvejis, bet sisteminės ir nuoseklios istorinės atminties naikinimo politikos žingsnis.

2026 m. balandžio 19 d., anksti ryte, Tomsko Memorialinėje aikštėje nebeliko pagrindinio paminklo – „Gedulo akmens“ ir kitų atminties paminklų skirtų stalinizmo laikotarpio politinėms represijoms prieš lietuvius, latvius, estus, kalmukus atminti. Prie minėtos aikštės vis dar stovi buvęs NKVD kalėjimo pastatas, kuriame vis dar veikia vienintelis Rusijoje likęs memorialinis politinių represijų istorijos muziejus. Matyt, laiko klausimas, kada jis bus uždarytas.

Memorialinis akmuo represuotiems latviams, lietuviams ir estams Tomske

Tai ne pavienis incidentas, o platesnės šiuolaikinės rusifikacijos politikos dalis. 1941–1952 m. į Tomsko sritį ištremta ir įkalinta apie 13,8 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių daugiau nei tūkstantis mirė tremtyje. XX a. pabaigoje šiose vietose buvo sukurta dešimtys memorialinių objektų – šiandien jie sistemingai naikinami.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai atkreipia dėmesį, kad tuo pat metu Rusijoje vyksta ir institucinė bei teisinė atminties destrukcija. Rusijos federacijos Aukščiausias teismas 2026 m. balandžio 9 d. 2022 m. Nobelio taikos premijos laureatę vieną seniausių Rusijoje visuomeninę tarptautinę istorinio švietimo, labdaros ir žmogaus teisių gynimo draugiją „Memorial“ paskelbė ekstremistine organizacija, taip kriminalizuodama ilgametę jos veiklą žmogaus teisių srityje. Šiuo teismo sprendimu įteisintas sovietinių represijų tyrimų kriminalizavimo ir persekiojimo naratyvas.

2024 m. Maskvoje uždarytas GULAG‘o (Vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos – represinės priverstinio darbo stovyklų ir kolonijų struktūros sovietų imperijoje) istorijos muziejus, planuojant jį pertvarkyti į muziejų, skirtą nacistų nusikaltimams sovietiniams piliečiams įamžinti. Tai rodo kryptingą siekį pakeisti istorinio pasakojimo akcentus.

2023 m. balandžio 22 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui tapo žinoma apie politinių represijų aukoms skirto memorialo sunaikinimą Permės krašto Kudymkaro miesto rajono Galiašoro trakte. Paminklo tremtiniams lietuviams ir lenkams dingimo faktą nustatė gretimo Velva-Bazos kaimo gyventojai, atvykę sutvarkyti represuotųjų kapinių.

Istorinės atminties puoselėtojai galėjo tik įtarti, kad paminklas buvo sunaikintas dar tų pačių metų kovo mėnesį, bet jau tada buvo tikri, kad tokia „operacija“ buvo atlikta slapta, nes buvo reikalinga sunkioji statybinė technika, kuri vyko ne per Velva-Bazę, o paslėptais aplinkkeliais. Galiašoro atvejis rodo tą pačią tendenciją – kai naikinami ar perinterpretuojami represijų aukų atminimo objektai šios putino režimo smaugiamos valstybės ir to nesuprantančios visuomenės vietovėse.

Dar radikalesnis istorijos perrašymo pavyzdys – propagandinė paroda Katynės žudynių vietoje, kurioje atsakomybė už sovietinį nusikaltimą iškraipoma, o aukų atminimas instrumentalizuojamas. 2026 m. balandžio 10 d. Katynės memorialiniame komplekse (Smolensko sr.) Rusijos karo istorijos draugija, vadovaujama Vladimiro Medinskio, atidarė lauko parodą „Dešimt amžių lenkų rusofobijos“. Paroda perkelta iš Maskvos, kur pirmą kartą pristatyta 2025 m. Paroda Katynėje pristatyta Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio (1949–2010) žūties dieną aviakatastrofoje netoli Smolensko ir tris dienas prieš Katynės aukų atminimo dieną – balandžio 13-ąją.

Primintina, kad Katynė – viena skaudžiausių Lenkijos istorinės atminties vietų. 1940 m. pavasarį čia (taip pat Tverėje ir Charkive) NKVD sušaudė 22 tūkst. Lenkijos karininkų, kareivių, policijos pareigūnų ir civilių.

Šie procesai vyksta kartu su akademinės ir švietimo erdvės suvaržymais. Naujausias pavyzdys – Lietuvoje veikiančio Europos humanitarinio universiteto (European Humanities University) paskelbimas ekstremistine organizacija Baltarusijoje. Tai rodo, kad ne tik atmintis, bet ir žinios tampa režimų taikiniu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vertina šiuos veiksmus kaip nuoseklią restalinizacijos politiką, kurios tikslas – ištrinti totalitarinio režimo nusikaltimų atmintį ir formuoti pseudoistorinį naratyvą, esą Sovietų Sąjungoje politinių represijų nebuvo. Tai pavojinga tendencija, galinti turėti ilgalaikių pasekmių ne tik Rusijos visuomenei, bet ir visos Europos saugumui bei istorinei savivokai.

Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ragina Lietuvos Respublikos Seimą priimti rezoliuciją, kuria:

  • būtų aiškiai įvardyta sisteminė istorijos perrašymo ir represijų neigimo politika Rusijoje ir Baltarusijoje.
  • įtvirtinti valstybės poziciją, kad sovietinių represijų neigimas ir jų relativizavimas yra pavojinga propagandinė praktika;
  • pabrėžti, kad istorinės atminties naikinimas ir jos kriminalizavimas prieštarauja tarptautinės teisės principams ir kelia grėsmę demokratinėms vertybėms;
  • paraginti tarptautinę bendruomenę imtis koordinuotų veiksmų ginant istorinės tiesos ir atminties laisvę.

Kai valstybė pradeda naikinti atmintį, ji pradeda naikinti ir visuomenės gebėjimą suprasti savo praeitį. Kai kriminalizuojami tyrimai, nyksta ne tik istorija – nyksta ir atsakomybės galimybė. Todėl šiandien svarbiausia yra ne tik saugoti atmintį, bet ir ginti pačią teisę ją turėti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimas daromas represuotų Lietuvos gyventojų vardu. Primintina, kad 1941–1952 m. į Tomsko sritį ištremta apie 13,8 tūkst. Lietuvos gyventojų. Didžiausi trėmimai vyko 1941 m. birželio 14–19 d. (1,5 tūkst. tremtinių), 1947 m. gruodį – 1948 m. sausį (3 tūkst.), 1951 m. rudenį (7,1 tūkst.), 1952 m. sausio 23 d. (600 ištremtųjų).

Tremties vietose Tomsko srityje mirė 1108 Lietuvos gyventojai. Taip pat į Tomsko sritį tremti latviai, estai, 1930–1932 m. masiškai vežti kolektyvizacijos metu ištremti asmenys (daugiausia XIX a. pabaigos – XX a. pradžios naujakuriai iš Altajaus krašto). 1933 m. į Tomsko srities Nazino salą (vėliau praminta – kanibalų sala) atvežta 6 tūkst. tremtinių, iš kurių Tomsko memorialinio NKVD kalėjimo muziejaus duomenimis, 4 tūkst. žuvo saloje. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje Tomsko srityje įvairių visuomeninių organizacijų, tarp jų Tomsko srities „Memorialo“, buvusių tremtinių ekspedicijų pastatyta apie 60 įvairaus tipo atminimo ženklų tremtiniams, Didžiojo teroro aukoms atminti.

Tarp jų projekto „Misija Sibiras“ bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos  ambasada Rusijos federacijoje, Tomsko lietuvių bendruomene, Tomsko memorialinio muziejaus NKVD kalėjimo administracija 2016 m. Tomsko mieste pastatytas paminklas Lietuvos tremtiniams ir politiniams kaliniams.

Rusijos valdžios brutalumas, naikinantis atminties paminklus, yra tiek pat žiaurus, kiek ir pačios stalinistinės ir vėlesnės represijos. Artėja diena, kai ir jas patyrusioje Lietuvoje, įvykius liudys tik rezoliucijos ir istorikų darbai. Turime ruoštis saugoti istorinę atmintį naujoje realybėje.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis penki šimtai dvidešimt pirmoji (balandžio 24) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis penki šimtai dvidešimt pirmoji (balandžio 24) diena

Locked N’ Loaded

Antra diena sunkios dienelės FSB’šnikams. Prieš tai sudaužytas jų vadovavimo ir valdymo punktas Donecke (12 nukauti, 15 sužeisti). Šiandien pasirodė informacija apie ukrainiečių smūgį FSB bazei Krymo bottle necke (Schaslivcevo, Henychesko rajonas). Sugriauti ginklinė, į orą pakeltas šaudmenų sandėlis, kiti objektai. Bent 2 FSB’šnikai atšalo negrįžtamai, bent 10 gali atšilti (bet nebūtinai).

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo dviem balistinėmis raketomis Iskander M bei 107 įvairių tipų ilgo nuotolio atakos dronais. Ukrainiečiams pavyko numušti/EW priemonėmis nuo taikinių nukreipti 96 dronus. Sprogimai fiksuoti Dnipro, Odesoje ir kituose regionuose. Ženkliai mažėjant agresoriaus deep strike operacijų intensyvumui tikėtina, kad rusai kaupia dronus ir artimiausiomis dienomis surengs didelio masto kombinuotą smūgį.

Po apsikeitimo karo belaisviais į tėvynę grįžo 193 Ukrainos gynėjai.

Žiūrim ką turim fronte.

Sumy kryptis. Rusai toliau koncentruoja pastangas rytiniame flange. Sugebėję pasigerinti situaciją no man land pačiame pasienyje, giliau prasimušti per ukrainiečių gynybą jie bent kol kas nesugeba.

Kharkivo kryptis. Tęsiasi mūšiai Veterinarne ruože, agresoriaus teigimu Ukrainos pajėgos stiprina Kazacha Loknya gynybą. (Apie situaciją ir galimą rusų VEV rašėme vakarykščiame SITREP).

Luhansko kryptis. Ukrainos Generalinis štabo teigimu, pakeista ukrainiečių 10-ojo korpuso ir 14-os mechanizuotos brigados vadovybė, nes vadovybei teikė realybės neatitinkančius pranešimus, prastai rūpinosi logista.

Kupjansko ir Lymano sektoriuose be pakitimų.

Slovyansk. Mūšių intensyvumas sąlyginai neaukštas, tikėtina tęsiasi abiejų pusių pergrupavimas.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Rusai toliau bando įsitvirtinti rytiniame Konstyantynivkos pakraštyje bei išplėsti pozicijas pietrytinėje miesto dalyje. Taip pat rengia atakas flanguose. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.

Pokrovsk – Iskra. Agresorius išplėtė pozicijas Hrychyne ir veržiasi į Novooleksandrivką.

Zaporizhia kryptis.

Rytinis flangas. Agresorius didina spaudimą sektoriuje, tikėtina siekdamas išvystyti vakarykštę-užvakarykštę sėkmę Zaliznichne-Myrne ruože.

Centriniame ruože ir vakariniame flange be pakitimų.

Pietų kryptis. Be pakitimų.

Rekordinis imigrantų į Europą skaičius

Redakcija
-
1
Rekordinis imigrantų į Europą skaičius

2025 m. ES šalyse gyvenančių imigrantų skaičius pasiekė rekordinius 64 milijonus. Tai rodo duomenys, pateikti trečiadienį RFBerlin Migracijos tyrimų ir analizės centro paskelbtoje ataskaitoje.

64,2 milijono – tai yra maždaug 2,1 milijono daugiau nei praėjusiais metais, ir augimas buvo spartus – 2010 m. šis skaičius siekė 40 milijonų.

Vokietija tebėra ES šalis, kurioje gyvena daugiausia užsienyje gimusių asmenų – beveik 18 milijonų, iš kurių 72 procentai yra darbingo amžiaus. Pastaruoju metu sparčiausias augimas buvo užfiksuotas Ispanijoje, kurioje užsienyje gimusių gyventojų skaičius padidėjo maždaug 700 000 ir pasiekė 9,5 milijono.

„Vokietija išlieka pagrindine migrantų pasirinkama šalimi Europoje tiek absoliučiais skaičiais, tiek tapdami didele dalimi nuo gyventojų skaičiaus“, – teigia vienas iš ataskaitos autorių Tomazas Fratinis (Tommaso Frattini).

Prieglobsčio prašymai taip pat buvo sutelkti tam tikrose šalyse – beveik tris ketvirtadalius visų prašymų gavo Ispanija, Italija, Prancūzija ir Vokietija. Vokietija 2025 m. priėmė daugiausia prieglobsčio prašytojų – 2,7 mln.

Vokietijos gautų prieglobsčio prašymų dalis koncentruojasi ties prašymais iš Afganistano ir Sirijos: šios šalys kartu sudaro apie 42 procentus pateiktų prašymų, o po jų eina Turkija (11 procentų).

Ispanijoje ši koncentracija dar ryškesnė: apie 60 procentų prašymų pateikia venesueliečiai, o Malio gyventojai – dar 11 procentų.

Popiežius: tobulinkite savo šalis

Popiežius Leonas XIV, kuris paprastai labai teigiamai nusiteikęs imigracijos ir daugiakultūriškumo atžvilgiu, keliavo po Afriką. Kalbėdamas Jaundės katalikų universitete Kamerūno sostinėje, jis paragino jaunimą dirbti siekiant tobulinti savo šalis, o ne migruoti kitur ieškant geresnių galimybių.

„Esant suprantamai migracijos tendencijai, kuri gali paskatinti manyti, kad geresnę ateitį lengviau rasti kitur, pirmiausia raginu jus atsiliepti degančiu noru tarnauti savo šaliai ir pritaikyti čia įgytas žinias savo bendrapiliečių labui“, – sakė popiežius.

Leonas XIV taip pat teigė, kad kiekvienos šalies augančios kartos turėtų įsitraukti į visuomenės gyvenimą, atspindėti savo tautų poreikius ir spręsti sistemines problemas namuose.

„Afrika turi būti iš tiesų išlaisvinta iš korupcijos pančių. Jauniems žmonėms šis suvokimas turi įsišaknyti jau mokymosi metais.

Tai išminties ir teisingumo liudytojai, kurių reikia Afrikos žemynui.“

Jis pridūrė, kad per mokymąsi ir dvasinį ugdymą „jūs išmoksite tapti savo šalių ateities kūrėjais ir kurti teisingesnį bei humaniškesnį pasaulį“.

samnytt.se

Didėjant žlugimo rizikai, JAV ekonominis spaudimas Iranui pasiekė didžiausią lygį

Redakcija
-
2
Didėjant žlugimo rizikai, JAV ekonominis spaudimas Iranui pasiekė didžiausią lygį

Miad Maleki apskaičiavo, kad dabartinės sąlygos Iranui kasdien sukelia apie 435 mln. dolerių bendrą ekonominę žalą.

Vvirš tuščios aikštės Teherane, Irane, iškyla reklaminis stendas, kuriame pavaizduotas velionio Irano aukščiausiojo lyderio ajatolos Ali Khamenei, žuvusio per JAV ir Izraelio smūgius, portretas. (Vahido Salemi / AP nuotr.)

JAV ekonominis spaudimas Iranui pasiekė vieną aukščiausių lygių per pastaruosius dešimtmečius, tačiau nenuoseklus sankcijų vykdymas neleido joms pasiekti maksimalaus poveikio, teigia buvęs Iždo departamento sankcijų ekspertas.

Miadas Maleki, atlikęs svarbų vaidmenį Iždo departamento sankcijų kampanijose prieš Iraną ir jo įgaliotinių tinklą, interviu sakė, kad dabartinė situacija atspindi retą ekonominių, politinių ir diplomatinių svertų prieš Teheraną sutapimą.

„Mes niekada neturėjome tokio lygio svertų, kokius turime šiandien santykiuose su Iranu… nuo 1979 metų“, – sakė Maleki.

Jo vertinimas pasirodė po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas ketvirtadienį paskelbė apie didėjantį spaudimą. Socialiniame tinkle „Truth Social“ jis teigė, kad Jungtinės Valstijos „visiškai kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį“ ir kad jis yra „sandariai uždarytas“, kol Iranas nesutiks su susitarimu.

Maleki teigia, kad dabartinis momentas žymi lūžio tašką, nes pirmą kartą per daugelį metų vienu metu taikomos kelios spaudimo priemonės – sankcijos, JAV karinio jūrų laivyno blokada ir griežtesnis jų vykdymas. Skirtingai nei ankstesniais laikotarpiais, strategija dabar tiesiogiai nukreipta į Irano naftos eksportą ir jį aptarnaujančius tinklus, o tai didina greito ekonominio poveikio tikimybę.

Pasak jo, Iranas gali išnaudoti naftos saugyklas vos per dvi ar tris savaites, todėl būtų priverstas mažinti gavybą. Tuo pačiu metu benzino trūkumas gali pasireikšti per panašų laikotarpį dėl didelės priklausomybės nuo importo. Kartu su maždaug 435 mln. dolerių kasdieniais ekonominiais nuostoliais spaudimas gali persikelti į finansų sistemą, apsunkinti atlyginimų mokėjimą ir padidinti naujų neramumų riziką.

Maleki pabrėžė, kad tikrasis svertas yra ilgalaikis ekonominis spaudimas ir nuoseklus jo vykdymas.

Šio spaudimo pagrindas – Irano ekonomika, kuri, anot jo, yra „ant žlugimo slenksčio“, paveikta daugelį metų trukusių sankcijų ir naujausių sutrikimų.

Jis atkreipė dėmesį į triženklę maisto infliaciją, smarkiai nuvertėjusią valiutą ir maždaug 90 proc. sumažėjusią perkamąją galią, taip pat galimus ilgalaikius pajamų iš naftos nuostolius, siekiančius iki 14 mlrd. dolerių per metus.

Maleki, šiuo metu einantis Demokratijų gynimo fondo vyresniojo bendradarbio pareigas, apskaičiavo, kad dabartinės sąlygos Iranui kainuoja „apie 435 mln. dolerių per dieną bendros ekonominės žalos… dėl Hormūzo sąsiaurio blokados“.

Pagrindinis šio spaudimo veiksnys – Hormūzo sąsiauris, ilgą laiką laikytas vienu svarbiausių Irano svertų pasaulinėse energijos rinkose. Tačiau, pasak Maleki, ši dinamika pasikeitė.

„Irano ekonomika labiau nei bet kuri kita priklauso nuo Hormūzo sąsiaurio“, – sakė jis, pavadindamas jo uždarymą „ekonominio savęs sabotažo“ forma.

Nors Azijos šalys, įskaitant Japoniją, Pietų Korėją, Indiją ir Kiniją, labiausiai pajustų sutrikimus, daugelis jų yra sukaupusios atsargų. „Japonijos naftos atsargos yra gana didelės. Tas pats pasakytina ir apie Kiniją“, – teigė Maleki.

Vis dėlto regionas išlieka itin priklausomas nuo šio vandens kelio – apie 75 proc. suskystintų gamtinių dujų tiekimo tokioms šalims kaip Indija, Kinija ir Pietų Korėja vyksta per sąsiaurį.

Tuo tarpu Irano viduje pažeidžiamumas dar didesnis. Nepaisant didelių naftos atsargų, šalis kasdien importuoja nuo 30 iki 60 mln. litrų benzino, kad padengtų iki 35 mln. litrų vidaus deficitą.

„Jei jiems pritrūks benzino… šalyje kils rimta krizė“, – sakė Maleki, primindamas, kad ankstesni trūkumai ir kainų augimas sukėlė plataus masto protestus.

Ekonominį spaudimą dar labiau stiprina JAV karinio jūrų laivyno blokada, nukreipta prieš Irano naftos eksportą – pagrindinį režimo pajamų šaltinį.

Vienas aukšto rango administracijos pareigūnas teigė, kad Iždo departamentas stiprina vykdymą vykdydamas „ekonominio spaudimo“ kampaniją, naudodamas finansines ir jūrines priemones Irano pajamų srautams mažinti.

Pasak pareigūno, strategija orientuota į „sistemingą Irano gebėjimo generuoti, perkelti ir repatrijuoti lėšas silpninimą“, įskaitant jūrų prekybos ribojimą.

Finansinis spaudimas didėja ir tarptautiniu mastu. Pareigūnas nurodė, kad Iždo departamentas perspėjo Kinijos, Honkongo, Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano bankus dėl galimų antrinių sankcijų už bendradarbiavimą su Iranu.

Nuo 2025 metų Iždo departamentas paskelbė sankcijas daugiau nei 1 000 subjektų, siekdamas sutrikdyti Irano naftos prekybą ir finansinius tinklus.

Pareigūnas taip pat įspėjo, kad Iranas susiduria su neatidėliotinais logistiniais apribojimais: pagrindinio eksporto terminalo Chargo saloje saugyklos gali būti užpildytos per kelias dienas, jei eksportas išliks blokuojamas.

„Iždas ir toliau įšaldys lėšas, kurias korumpuota vadovybė pavogė iš Irano žmonių“, – teigė pareigūnas.

Organizacijos „United Against Nuclear Iran“ analizė rodo, kad blokada jau atgraso didelės vertės siuntas, nors kai kurie su Iranu susiję laivai vis dar plaukia regionu.

Ataskaitoje pažymima, kad efektyvumas turėtų būti vertinamas ne pagal bendrą laivų skaičių, o pagal tai, ar sutrikdomas didelės vertės naftos eksportas ir atgrasomos neteisėtos siuntos.

Pranešama, kad mažiausiai 29 laivai buvo priversti apsisukti arba grįžti į uostus.

Blokada, paskelbta balandžio 12 dieną ir vykdoma JAV centrinės vadovybės, siekia nutraukti Irano naftos eksportą, ypač siuntas į Kiniją.

Nors sankcijos daro akivaizdų poveikį, Maleki pabrėžė, kad jų efektyvumą riboja nenuoseklus vykdymas skirtingų JAV administracijų laikotarpiu.

Anot jo, griežtinimo ir švelninimo ciklai leido Teheranui prisitaikyti.

„Dabar situacija skiriasi tuo, kad ilgalaikės sankcijos derinamos su realaus laiko vykdymo priemonėmis, tiesiogiai ribojančiomis Irano naftos eksportą“, – sakė jis.

Siekiant išlaikyti maksimalų spaudimą, būtina nuosekliai taikyti sankcijas, ypač antrines sankcijas užsienio bankams ir įmonėms.

Maleki taip pat sumenkino tikimybę, kad išorinės jėgos galėtų kompensuoti šį spaudimą.

„Negaliu nurodyti jokios kitos šalies, kuri suteiktų Irano režimui gelbėjimosi ratą“, – sakė jis.

Jis pridūrė, kad per artimiausias savaites ar mėnesius Iranas gali susidurti ne tik su benzino trūkumu ir gavybos sutrikimais, bet ir su rimtomis bankų problemomis, kurios apsunkins atlyginimų mokėjimą.

„Iraniečiai vėl gali prarasti kantrybę ir išeiti į gatves. Nėra aišku, ar neapmokamos saugumo pajėgos bus pasirengusios malšinti protestus“, – sakė jis.

foxnews.com

M. Legris stato „Pakitą“ Lietuvos baleto trupei

Redakcija
-
0
M. Legris stato „Pakitą“ Lietuvos baleto trupei

Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) sugrįžta vienas žymiausių Europos choreografų Manuelis Legris – gegužės pabaigoje įvyks jo statomo baleto „Pakita“ premjera.

Baletas „Pakita“ – vienas iš klasikinio baleto repertuaro brangakmenių. Visgi šio kūrinio, pirmą kartą pristatyto 1846 m. Paryžiaus operoje, likimas keistai paradoksalus: nūdienos žiūrovai lengviau atpažįsta divertismentinį Grand pas classique – 1881 m. baletmeisterio Mariuso Petipa pridėtą trečiąjį „Pakitos“ veiksmą, nei pačią „Pakitą“.

Ne išimtis – ir Lietuvos baleto mylėtojai, „Pakitos“ Grand pas classique pastatymą 2021 m. stebėję vasaros festivalyje „LNOBT Open“, o vėliau – ir teatro scenoje.

Atnaujintas baleto libretas

Ruošdamasis premjerai Vilniuje, į tai atkreipė dėmesį būsimosios premjeros choreografas M. Legris, dar 2018 m. iš Vienos valstybinės operos į LNOBT sceną perkėlęs savąjį „Korsarą“. Tačiau „Pakita“ – pirmasis baletas, kurį M. Legris kuria specialiai Lietuvos trupei.

„Baletas „Pakita“ dažnai siejamas su Grand pas classique. Šios dalies sąmoningai beveik nekeičiau – tai pernelyg žinoma ir atpažįstama struktūra, tad bandymas ją perkurti galėtų nustebinti ne pačia geriausia prasme. O visa kita balete – istorija, muzika, sceninis pasaulis – kuriami naujai. Kartu su dramaturgu Jeanu-François Vazelle’iu sukūrėme naują libretą – norėjome „Pakitos“ istoriją paremti tikra istorine aplinka, faktais ir skaičiais“, – neslepia prancūzų choreografas, buvęs ilgametis Paryžiaus nacionalinės operos baleto trupės primarijus.

„Pakitos“ veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus vidurio Sevilijoje. Tuo metu Ispaniją valdė karalienė Izabelė II. Tapti karaliene jai padėjo karaliaus Ferdinando VII, jos tėvo, pakeistas įstatymas. Tačiau tam pasipriešino karaliaus brolis Karolis V, ir Ispanija ilgam skilo į dvi nesutaikomas politines stovyklas: legalistus, palaikančius Izabelę II, ir karlistus, remiančius Karolį V.

Šių stovyklų rezgamų intrigų fone ir vyksta romantiška gražuolės šokėjos Pakitos ir prancūzų pulkininko Liusjeno pažinties istorija, prasidedanti iškilmingame Karalienės Izabelės II vardu pavadinto tilto atidaryme.

Statytojų komandoje – dar du baleto profesionalai

Minėtą tiltą regėsime ir baleto scenografijoje, kurią, kaip ir spektaklio kostiumus, sukūrė prancūzų teatro dailininkas Jeanas-Marcas Puissant’as. Tai – pirmasis jo darbas kartu choreografu M. Legris.

Karjerą pradėjęs kaip profesionalus šokėjas Štutgarto ir Birmingamo baleto trupėse, vėliau J.-M. Puissant’as pasirinko teatro dailininko kūrybos kelią. Menininkas yra tapęs Pasaulio scenografų konkurso finalininku, Benois de la Danse konkurse buvo nominuotas geriausio scenografo kategorijoje.

Atskiro aptarimo verta „Pakitos“ muzika. Pasak premjeros muzikos vadovės ir dirigentės Marios Seletskajos, M. Legris pastatymo muzikinį pagrindą inspiravo 1846 m. „Pakitos“ kompozitoriaus Édouard‘o Deldevezo rankraštis. Visgi atnaujintai dramaturgijai prireikė pertvarkyti ir baleto muzikinę struktūrą.

„Glaudžiai bendradarbiaujant su pianiste Maria Babanina, buvo sukurta nauja fortepijoninė partitūros versija – tokia, kuri patobulina pasakojimo tempą ir paryškina muzikinę progresiją, suteikdama baletui naują pagreitį ir dramaturginį aiškumą. Viso to rezultatas – „Pakitos“ versija, vienu metu ir ištikima savo ištakoms, ir spinduliuojanti šiuolaikiška gyvybe“, – teigia M. Seletskaja, Anglijos nacionalinio baleto muzikos vadovė ir šios trupės simfoninio orkestro vyriausioji dirigentė.

Papildomos muzikinės intrigos būsimai premjerai suteikia ištraukos iš devyniolikto amžiaus baleto kompozitorių repertuaro: tai Cesare’s Pugni, Ludwigo A. Minkaus, Adolphe’o Adamo ir Friedricho Burgmüllerio muzika, kruopščiai supinta į vientisą muzikinį pasakojimą.

Įdomu, kad, kaip ir premjeros dailininkas J.-M. Puissant’as, M. Seletskaja savo karjerą pradėjo šokdama baletą – buvo Berlyno valstybinio baleto, Ciuricho baleto ir Flandrijos karališkojo baleto trupių solistė, tarptautinių Vaganova-Prix ir Helsinkio baleto konkursų laureatė. Tad „Pakitos“ statytojų komandoje – net trys tarptautinės baleto scenos profesionalai.

„Pakitos“ premjerinius spektaklius LNOBT bus galima pamatyti paskutinę pavasario dekadą: nuo gegužės 21 iki 30 dienos. Dar viena šio baleto spektaklių serija numatyta prieškalėdiniu laikotarpiu, gruodžio 11–18 dienomis.

Martyno Aleksos nuotraukos

Masinės migracijos sukelta nusikalstamumo banga jau pasiekia ir mūsų tėvynes. Kaip atgauti imigracijos kontrolę?

Redakcija
-
2
Masinės migracijos sukelta nusikalstamumo banga jau pasiekia ir mūsų tėvynes. Kaip atgauti imigracijos kontrolę?
Asociatyvi Unsplash nuotr.

2026 m. balandžio 14 d. ministras pirmininkas Pedro Sanchez paskelbė, kad Ispanijos ministrų taryba patvirtino karališkąjį dekretą dėl 500 000 nelegalių imigrantų statuso ypatingos legalizacijos, nes, kaip jis rašė, be jų „mūsų gerovė lėtėja, mūsų gebėjimas diegti naujoves silpnėja, o mūsų viešosios paslaugos – sveikatos priežiūra, pensijos, švietimas – dėl to kenčia“. Deja, kai kurios iš šių naujovių pasiekė ir Lenkiją, kur venesuelietis „novatorius“, turintis Ispanijos turistinę vizą, miesto centre esančiame parke bandė išprievartauti ir nužudė 24 metų moterį, prieš tai peiliu išdūręs jai akis, kad ji jo neatpažintų. Tai yra „naujovė“, kurios iki šiol Lenkijoje nebuvo žinoma ir iki šiol nėra vertinama.

Todėl lenkai ir lenkės protestuoja prieš tokių „novatorių“ antplūdį. Deja, jie susiduria su Lenkijos prokuratūros persekiojimais. „Ordo Iuris“ institutas gina teisę atvirai reikšti nuogąstavimus ir perspėjimus dėl masinės migracijos. Be kita ko, mes giname ponia Olią – 21 metų žmoną ir motiną, kuri emocingame mitingo pasisakyme kalbėjo apie savo baimę dėl savo ir vaiko saugumo, susijusią su nekontroliuojama masine imigracija iš šalių, kur „moterys traktuojamos kaip šiukšlės, kur išprievartavimai yra kasdienybė, kur moteris, kuri vakare išeina viena, tiesiog pati prašo būti išprievartauta“.

Į Lenkiją jau atėjo košmaras, žinomas iš daugelio Europos šalių, kur į kalėjimus patekdavo ne nusikaltimus padarę migrantai, o juos kritikuojančios aukos.

Prokuratūra jauną motiną apkaltino viešu kurstymu neapykantai dėl rasinių ir religinių skirtumų, už ką jai gresia 3 metai kalėjimo. Teismas nepasinaudojo galimybe nutraukti bylą ir grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui. Ruošiamės kitam teismo posėdžiui, kuris įvyks dar šį mėnesį. Tačiau iš to matyti, kad į Lenkiją jau atėjo košmaras, žinomas iš daugelio Europos šalių, kur į kalėjimus patekdavo ne nusikaltimus padarę migrantai, o juos kritikuojančios aukos arba tėvai, norintys apginti savo vaikus.

„Ordo Iuris“ institutas gina ryžtingą migracijos politiką Lenkijoje ir skatina suvereniteto judėjimus kitose ES valstybėse atmesti liberalią migracijos politiką.

Todėl nusiuntėme laišką 27 ES valstybių vadovams, kuriame pabrėžiame, kad vienašališkas Ispanijos vyriausybės sprendimas pažeidžia ES sutartis, įskaitant aiškų lojalaus bendradarbiavimo principą ir bendrą migracijos politiką. Taip pat nurodome labai konkrečius veiksmus, kurių reikėtų imtis siekiant apsaugoti mūsų šeimas nuo nepatikrintų atvykėlių antplūdžio.

Dėl vidaus kontrolės trūkumo Ispanijoje legalizuoti migrantai per trumpą laiką gali nekontroliuojamai išsiskirstyti po visą ES.

Ekstremalios kairės Pedro Sánchezo vyriausybės migracijos politika šiandien kelia tiesioginę grėsmę, kad į ES bus įleisti šimtai tūkstančių nelegalių ir nenustatytų tapatybės imigrantų. Kiekvienas iš jų turi gauti iš Ispanijos vyriausybės teisę laisvai judėti visoje Šengeno erdvėje. Teoriškai jų buvimas kitoje Šengeno šalyje negali viršyti 90 dienų, tačiau dėl vidaus kontrolės trūkumo Ispanijoje legalizuoti migrantai per trumpą laiką gali nekontroliuojamai išsiskirstyti po visą ES, pasiekdami iki šiol saugiausias vietas ir ten pasilikdami ilgiau nei tas 90 dienų. Be to, net per 90 dienų galima padaryti daug nusikaltimų ir padaryti daug žalos.

Todėl patariame ES valstybių vyriausybėms imtis konkrečių veiksmų dėl šimtų tūkstančių imigrantų legalizavimo Ispanijoje. Pirma, ES valstybių institucijos turėtų imtis bendrų veiksmų, kad priverstų Pedro Sánchezo vyriausybę atsisakyti šios idėjos. Antra, jei kraštutinės kairės Ispanijos valdžia neatsisakys šio sumanymo, ES valstybės narės turėtų atkurti patikrinimus prie sienos su Ispanija, siekdamos užtikrinti vidaus saugumą.

Ilgalaikė apsauga nuo šių masinių grėsmių būtų ES valstybių narių įgaliojimų migracijos srityje atkūrimas. Kaip tai pasiekti, aptariama ataskaitoje „Atgauti kontrolę. Migracijos politikos renacionalizacija“, parengta „Ordo Iuris“ ir Vengrijos „Mathias Corvinus Collegium“. Jame aptarėme keletą konkrečių teisinių pakeitimų pasiūlymų, kuriais siekiama atkurti ES valstybėms nariams visą kompetenciją migracijos srityje.

Jame smerkiame žalingą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kurio teisėjai dažnai, vietoj to, kad taikytų esamą teisę, kuria naują, uzurpuodami suverenių valstybių kompetencijas ir apsunkindami joms savo sienų apsaugą. Kita ES migracijos katastrofos priežastis yra tarptautinės teisės nepritaikymas prie šiuolaikinių migracijos grėsmių.

Padėtį taip pat apsunkina neaiškumas dėl sienų kontrolės teisėtumo, piktnaudžiavimas prieglobsčio teise, kylantis dėl to, kad nelegaliems imigrantams suteikiama teisė pateikti prašymą, deportacijų iš ES neveiksmingumas ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (Frontex) paralyžiavimas dėl ieškinių ir politinių išpuolių. Taip pat žalinga ir piktnaudžiaujama šeimų sujungimo procedūra, leidžianti migrantams ES valstybių sąskaita atsivežti minias savo giminaičių ir artimųjų.

Galiausiai visiškai skandalingas yra ES institucijų paramos trūkumas kuriant infrastruktūrą, ginančią Sąjungos sienas, ir Briuselio teikiama parama nevyriausybinėms organizacijoms, padedančioms nelegaliems imigrantams pažeisti įstatymus ir kirsti sienas.

Ataskaitoje pateikiama daug konkrečių pasiūlymų, kurie leis nacionalinėms valstybėms atgauti įgaliojimus šioje srityje ir padaryti šią politikos sritį veiksmingesnę. ES valstybės narės turėtų turėti galimybę pasitraukti iš bendros ES migracijos ir prieglobsčio politikos. Nacionaliniai parlamentai krizės situacijose turėtų turėti galimybę laikinai sustabdyti ES teisės aktų taikymą. Taip pat reikėtų sustabdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimų, kurie riboja suverenių valstybių teisę ginti sienas, taikymą arba iš viso pasitraukti iš šios organizacijos.

Taip pat reikia atsisakyti 1967 m. Ženevos konvencijos protokolo, kuris verčia valstybes nagrinėti visus nelegalių imigrantų pateiktus prieglobsčio prašymus. Siekiant sustiprinti nelegalių imigrantų, esančių ES, kontrolę, ataskaitoje rekomenduojama laisvo judėjimo Šengeno erdvėje teisę taikyti tik ES valstybių piliečiams, išskyrus migrantus.

Ataskaitos autoriai taip pat rekomenduoja taikyti griežtas skaidrumo ir atskaitingumo taisykles nevyriausybinėms organizacijoms, gaunančioms ES lėšas, o tai užkirstų kelią slaptam organizacijų, padedančių neteisėtai kirsti ES sienas, finansavimui.

Vakarų Europa jau daugelį metų negali susidoroti su imigrantų sukeliamu nusikalstamumu, kuris radikaliai mažina saugumo jausmą Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Belgijoje ar Nyderlanduose. Daugelį metų lenkai ir kitų Rytų ES šalių piliečiai gyveno palaimingoje saugumo jausmo apsuptyje, manydami, kad pas mus situacija yra geresnė. Deja, masinės migracijos sukelta nusikalstamumo banga jau pradeda pasiekti ir mūsų tėvynes.

Apie tai informuoja Lenkijos Centrinės policijos tyrimo tarnybos ataskaita už 2025 m., kuri rodo, kad nuo 2024 iki 2025 m. už organizuotą nusikalstamumą įtariamų užsieniečių skaičius išaugo net 44 procentais.

Tačiau tikrojo migracijos nusikalstamumo sprogimo iki šiol saugiose ES rytinės dalies valstybėse reikėtų tikėtis, kai įsigalios Migracijos paktas ir ten bus nukreipiami nepageidaujami migrantai iš Vakarų Europos valstybių.

Norėdami lenkams parodyti, kaip atrodo gyvenimas šalyje, kurią sukrečia imigrantų smurtas, mes surengėme interviu su Alice Cordier – Prancūzijos dešiniosios organizacijos „Némésis“ vadove.

Iš jos pasakojimo išryškėja bauginantis vaizdas šalies, kurioje moterys nuolat bijo dėl savo saugumo. Norėdamos išvengti užpuolimų, daugelis moterų atsisako išeiti iš namų, išskyrus atvejus, kai tai yra absoliučiai būtina, arba išeiti iš namų po sutemų. Daugelis jų nusprendžia nešiotis ašarinių dujų balionėlį, nors Prancūzija uždraudė jį turėti viešose vietose.

„Némésis“ lyderė teigia, kad nors Prancūzija oficialiai save laiko žmogaus teisių gynėja, praktikoje žodžio laisvė šioje šalyje yra smarkiai ribojama. Nors Prancūzijoje žinomi su imigrantų smurtu susiję pavojai, o turistams išduodami žemėlapiai, kuriuose pažymėti saugūs ir nesaugūs Paryžiaus rajonai, viešas dėmesio atkreipimas į imigrantų vykdomų seksualinių užpuolimų, seksualinio priekabiavimo ir smurto šeimoje pobūdį sulaukia pasmerkimo kaip „fašistų ir rasistų“ ir stūmimo į viešosios diskusijos paraštes. Alice Cordier pabrėžia, kad daugelyje Prancūzijos universitetų organizacijos, ginančios prancūzus nuo imigrantų smurto, negali rengti susitikimų, tuo tarpu tuose pačiuose universitetuose reguliariai vyksta kraštutinių kairiųjų radikalų susitikimai.

Alice Cordier nurodo, kad jos organizacijos moterys yra bauginamos ir užpuldinėjamos „Antifa“ aktyvistų. Ant jų namų atsiranda užrašai tipo: „Čia gyvena fašistė“. Pašto dėžutės yra niokojamos ir pažymimos šūkiais: „Čia gyvena fašistė iš „Némésis““. „Antifa“ aktyvistai puola „Némésis“ organizacijos aktyvistes ir jas muša. Deja, Prancūzijos viešosios tvarkos tarnybos labai dažnai visai nereaguoja į kairiųjų smurtą, nes kairiųjų aktyvistai turi politikų ir žiniasklaidos paramą, todėl veikia nesibaimindami bausmės. Tai rodo, kad tarp mūsų tautų vidaus priešų yra ne tik kairiųjų organizacijų aktyvistai, bet ir didelė dalis ES valstybių narių valdžios aparatų.

Todėl „Némésis“ moterys, rūpindamosi savo saugumu, paprašė, kad vasario mėnesį Liono universitete surengtoje demonstracijoje prieš radikalios, imigraciją remiančios politikės Rimos Hassano pasirodymą dalyvautų jų kolegos. Tai sukėlė kairiųjų aktyvistų įniršį, kurie užpuolė „Némésis“ aktyvistes lydėjusius vyrus ir vieną iš jų nužudė – 23-ejų Quentiną. Kairiųjų kovotojai, atsakingi už jauno prancūzo mirtį, yra susiję su viena iš Prancūzijos kraštutinių kairiųjų frakcijų, atstovaujančių parlamente.

Alice Cordier liudijimas yra išskirtinė pamoka tiems europiečiams, kurie dar nepažįsta masinės migracijos pasekmių. Jis mums parodo, kokioje realybėje atsidurs mūsų motinos, žmonos, seserys ir dukros, taip pat ir mes patys, jei stosime jų ginti, jei nesipriešinsimės masinei migracijai ir ją remiančiai kairiajai.

Turime veikti greitai ir ryžtingai, kad priverstume valdžią įgyvendinti racionalią migracijos politiką.

Veikdami kartu, mes vis dar galime nukreipti Europą nuo šio greitkelio, vedančio į katastrofą. Tačiau turime veikti greitai ir ryžtingai, kad priverstume valdžią įgyvendinti racionalią migracijos politiką.

Tie iš mūsų, kurie dar gyvena saugioje šalyje, turi suvokti, kad tai gali greitai pasikeisti. Dar visai neseniai Prancūzija, Vokietija, Ispanija ar Švedija taip pat buvo saugios vietos. Masinė migracija radikaliai sumažino šių šalių piliečių saugumo jausmą.

Turime remti tuos, kuriuos valdžia persekioja už viešą pasipriešinimą mums priešiškų atvykėlių primetimui. Neleiskime įtikinti savęs, kad mūsų kova už saugumą ir tvarką, taip pat už mūsų kultūros išsaugojimą, yra „fašizmo ar ksenofobijos“ apraiška.

Apsauga nuo masinės migracijos yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo šiandien susiduria Europa.

„Ordo Iuris“ inf.

Valdas Sutkus. Rusiškas pasaulis. Botoksinė rusų gražuolė prieš Kremliaus ruporus

Redakcija
-
0
Valdas Sutkus. Rusiškas pasaulis. Botoksinė rusų gražuolė prieš Kremliaus ruporus

Instagram mergina anties lūpomis, tokia Viktorija Bonia, kuri iki tol pardavinėjo kosmetiką ir Monako saulėlydžius, savo vaizdo įraše šįkart pasirodė ne su suknele ir blizgučiais, o su vyrišku švarku ir tamsiu vyrišku kaklaraiščiu. Ekrane užrašas „Pakaks“. Šįkart tai buvo ne mados eksperimentas, o politinis pareiškimas. Taip ji metė iššūkį vienam pagrindinių Kremliaus propagandistų V. Solovjovui.

Ankstesniame, balandžio 14 dienos įraše ji kreipėsi į Putiną su pareiškimu, kad Putinas nežino, kokie negeri dalykai dedasi Rusijoje ir kad Putinui niekas apie tai nesako, nes jo visi bijo. Sureagavo ne tik minėtasis V. Solovjovas, bet ir Putino atstovas spaudai D. Peskovas, kuris sena sovietine maniera pakalbėjo, kad valdžia kovoja su „vis dar pasitaikančiais trūkumais“.

Bet kas gi ta Bonia? Tai ne Navalno bendražygė ir ne Chodorkovskio komandos narė. Tai buvusi Rusijos realybės šou „Dom-2“ žvaigždė, Instagram deivė su 13 mln. sekėjų, gyvenanti Monake, uždirbanti iš kremų, kelionių ir „kaip išlikti gražiai po keturiasdešimt“. Ji niekada nebuvo prieš sistemą. Ji buvo sistemos dalis. Ji važinėjo į Maskvą, fotografavosi prie Kremliaus, kalbėjo apie „stiprią Rusiją“. Jos auditorija – ne politiniai protestuotojai, o moterys, kurios nori gyventi gražiai. Būtent tokie žmonės iki šiol buvo Putino tylusis užnugaris.

Išdavystė iš vidaus

Todėl, kai Bonia viešai pasakė Putinui, kad „tarp liaudies ir jūsų – didžiulė siena“, tai nuskambėjo ne kaip opozicijos šūkis, o kaip išdavystė iš vidaus. Ji kalbėjo ne apie Ukrainą ar geopolitiką, ji kalbėjo apie paprastus dalykus, kurie jaudina šalies regionus. Apie potvynį Dagestane, kur žmonės liko be pagalbos, apie Anapos paplūdimius, užterštus mazutu, apie Sibiro ūkininkus, kurių gyvulius skerdžia valdžia. Ir apie tai, kad „Jūsų bijo“, t. y. Putino bijo ne priešai, o savi, bijo blogeriai, artistai, gubernatoriai ir iš baimės prezidentui meluoja.

Vaizdo įrašas per tris dienas surinko daugiau nei 26 milijonus peržiūrų ir daugiau nei milijoną laikų. Tai tiesioginis smūgis į Kremliaus informacinę monopoliją.

Ir tada į sceną išėjo Kremliaus propagandos sunkiasvoris Vladimiras Solovjovas. Jis savo laidoje viešai paklausė Teisingumo ministerijos, kodėl Bonia dar nėra užsienio agentų sąraše. Jo kolegos perėmė estafetę. Kitas Kremliaus propagandistas Milonovas ją išvadino „Dubajaus prostitute“ (дубайской эскортницей), pats Solovjovas anksčiau apibūdino Bonią, kaip „nudrengtą šliundrą“ (потрепанная шалавa).

Savo ruožtu Bonia paskelbė, kad rengia kolektyvinį ieškinį prieš Solovjovą ir Milonovą už sistemingus moteris žeminančius pasisakymus. Ji paragino moteris jungtis ir pažadėjo siekti, kad Solovjovas būtų pašalintas iš federalinio Rusijos TV kanalo.

Iššūkis sistemai, kuri moka tvarkytis su tradiciniais priešais

Tai naujas iššūkis sistemai, kuri moka tvarkytis su tradiciniais priešais. Ji turi kalėjimus, turi užsienio agentų sąrašus, turi OMON. Bet sunku bus tvarkytis su savo pačių pasaulio dalimi. Bonia yra produktas tos pačios putiniškos stabilumo eros. Kai tokia moteris užsiriša vyrišką kaklaraištį ir sako, kad valdžia meluoja, tai reiškia, kad lojalumo sutartis nutrūko. Tiesa, ne dėl ideologijos, o dėl piniginės.

Pastaruoju metu Kremlius smaugia YouTube, lėtina Instagram, blokuoja VPN. Bonios ir panašių į ją verslas miršta, kai jos „istorijos“ nepasiekia žiūrovų. Jos reklamos kontraktai krenta, kai auditorija tirpsta. Ji nepradėjo kovos už demokratiją, ji pradėjo kovą už savo pajamas. Ir tai yra daug pavojingiau. Ideologinį oponentą „rusiško pasaulio“ apologetai gali pavadinti išdaviku. O ką darysi su moterimi, kuri sako, „jūs atimate mano duoną, nors aš jus rėmiau“? Tokios istorijos užkrečia tūkstančius kitų prorusiškų influencerių, kurie vakar fotografavosi su Z raidėmis, o šiandien skaičiuoja, kiek pajamų prarado dėl interneto blokavimų.

Pavojingas precedentas

Bonios atvejis yra pavojingas precedentas. Per pastaruosius penkerius metus Kremlius sąmoningai augino lojalių influencerių armiją. Jiems davė reklamos kontraktus, kvietė į forumus, leido uždirbti iš patriotizmo. Jie nebuvo prašomi mylėti Putiną, jie buvo paprašyti netrukdyti. Ir jie netrukdė. Jie buvo reikalingi Kremliui, nes kūrė pasakojimą, kad gyvenimas Rusijoje yra normalus, kad galima keliauti, pirkti, grožėtis, kad kažkur toli vykstantis karas yra nesvarbus. Dabar ta iliuzija subyrėjo, nes pats Kremlius atima iš jų įrankį, kuriuo jie kūrė tą normalumą.

Kai Bonia sako, kad tarp valdžios ir žmonių yra siena, ji kalba ne kaip disidentė, o kaip verslo vadybininkė, kuri mato, kad klientas nebegirdi pardavėjo. Jos sekėjos yra pavargusios nuo to, kad Instagram kraunasi minutę, kad YouTube video stringa, kad negali sumokėti už prenumeratą. Ir kai jų stabas, kuris visada vengė politikos, staiga sako, kad kaltos ne Vakarų sankcijos, o savi biurokratai, tai tampa tiesa, kurios negali užginčyti joks Solovjovas.

Kolektyvinis ieškinys prieš Solovjovą, aišku, teisine prasme perspektyvų neturi. Tačiau tai yra viešųjų ryšių ginklas. Kiekvienas teismo posėdis, kiekvienas atsisakymas priimti skundą taps nauju turiniu Bonios paskyrai Instagram. Ji jau pavertė Solovjovą savo turinio dalimi. Dar vakar Solovjovas buvo medžiotojas, o šiandien jis yra medžiojamas grobis, nes turi aiškintis, kodėl niekina moteris.

Komentarus po Bonios įrašais rašo Rusijos regionų kirpėjos, kosmetologės, pardavėjos. Jos rašo, kad „pagaliau kažkas tai pasakė“. Jos neskaito Meduzos, jos seka Bonią. Panašu, kad ir pati Bonia, kaip verslininkė, suprato, kad politika gali duoti daugiau peržiūrų nei kremas nuo raukšlių. O Kremlius nepasiruošęs gintis nuo lūpų dažų pardavėjos su kaklaraiščiu.

123...1 974Nuo 1 974 1 puslapis