2025-05-22, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis

Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

Redakcija
-
31
Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

21-10-19 LŽTO išvados ir pareiškimas dėl mokslo ideologizavimo.

Spalio pradžioje Vilniaus universitetas (VU) priėmė ideologinį apsisprendimą ir paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose rekomenduojama akademinės bendruomenės nariams bendraujant žodžiu ir raštu vengti nuorodų į asmens lytį.

Jose skelbiama, kad pašnekovo/pašnekovės lytis turi būti nenurodoma, o lyčių/giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinamos, praleidžiant giminę žyminčias galūnes ir kt. „Gairėse“ teigiama, kad asmenų spėjimas apie tik dvi esančias vyro ar moteris lytis, gali būti klaidingas.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos spalio 19 d. išplatino pareiškimą, kuriame skelbiama, kad VU priimdamas ideologinį apsisprendimą ir įsipareigojimą lyčiai jautriai kalbai bei siekdamas iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją, nenurodo, kokiai būtent ideologijai ir jos atmainai šis apsisprendimas atstovauja – marksistiniam-lenininiam, maoistiniam komunizmui, eurokomunizmui, liberalkomunistiniam leftizmui ir kt.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, paskelbusi „Gaires“ Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

„Gairėse“ neva remtasi VU Statuto ir VU Akademinės etikos kodekso nuostatomis, tačiau šiuose teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba nuorodų į asmens lytį eliminavimą. Priešingai, Statute nurodoma, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, kad Universitetas užtikrina akademinės kultūros tęstinumą ir per šimtmečius išsaugotų tradicijų plėtotę. VU Etikos kodeksas taip pat deklaruoja tradicijų bei vertybių perdavimą ateities kartoms.

Pareiškime pažymima, kad „Gaires“ parengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys, tarp kurių nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto. Tikėtina, kad „Gairės“ buvo rengiamos kartu su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“. Šis įstaiga 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę, arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Šios įstaigos darbuotojų profesinė kvalifikacija taip pat kelia pagrįstas abejones psichologijos ir medicinos požiūriu. Be to minėta įstaigos veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių. Taigi būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.

„Gairės“ prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų autonomiją, nes pastaroji turi būti derinama su atskaitomybe visuomenei. Pažymima, kad ideologinis apisprendimas ardyti ankstesnius santykius, komunikacijoje vengti nuorodų į lytį ir kt., nėra vien VU vidaus reikalas, nes jame studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.

Pareiškimo autoriai daro išvadą, kad „Gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Bet svarbiausia ne šios grupelės žmonių noras pasipelnyti iš niekinės veiklos, o tai, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose.

Pareiškimo autoriai pabrėžia, kad minėtas VU ideologinis apsisprendimas yra akivaizdi agresija prieš Konstituciją, o svarbiausia – prieš pačią žmogaus gyvybę, jos ateitį, nes gyvybė kyla iš lyčių skirtumo (iš priešybių vienybės). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau ,,Gairės“ yra atviras mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus, nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus. „Gairių“ nuostatos reiškia spaudimą visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą. Tai yra destruktyvi tarptautinių kultūrmarksistų įkvėpta akcija.

Žmogaus teisių organizacijos siūlo Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant „Gaires“ atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Jos taip pat kviečia Universiteto vadovybę paviešinti „Gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir jų gautą užmokestį už „Gairių“ parengimą , o Lietuvos akademinę bendruomenę ragina priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę, nes nėra jokių iliuzijų, kad „Gairės“ tėra nereikšmingas išpuolis prieš vienos aukštosios mokyklos (VU) akademinę bendruomenę. Priešingai, tai nuoseklus ideologinis mėginimas šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Pareiškimą rengė Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija o jam pritarė Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai”, „Rengimo šeimai”, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai.

Pareiškimui taip pat pritaria mokslininkai habil. dr., prof. Bronius Genzelis, prof. Alvydas Pauliukevičius, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Artūras Judžentis, dr., prof. Saulius Arlauskas, habil. dr., prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Jonas Jasaitis, habil. dr., prof. Aloyzas Sakalas, habil. dr., prof. Arvydas Janulaitis, habil. dr., prof. Kęstutis Jarašiūnas, dr. Aldonas Pupkis, dr. Jūratė Laučiūtė, Albertas Žostautas,  dr. Daiva Jakubonienė, habil. dr.,prof. Vygantas Paulauskas, habil. dr., prof. Algirdas Jurgaitis, habil. dr., prof. Ferdinandas Vaitiekūnas,dr,. Margarita Lėckienė, dr. Krescencijus Stoškus, habil. dr., prof. Laima Kalėdienė, habil. dr., prof. Alvydas Butkus, rašytoja Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė, dr. Gražina Akelaitienė, kun. Robertas Grigas, habil. dr., prof. Marijona Barkauskaitė, habil. dr., prof. Donatas Stakišaitis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, habil. dr., prof.Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr., prof. Dalius Serafinas, buvęs tremtinys, Antanas Jankus, habil.dr., prof.Vytautas Daujotis, publicistas Vladas Turčinavičius, leidėjas Linas V. Medelis, LMA akademikas, prof. Gediminas Motuza, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Eugenijus Manstavičius, dr. Jonas Paršeliūnas, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Mackevičius,LMA akademikas, habil.dr.,prof. Gytis Juška, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Grigas, LMA akademikas, habil.dr., prof. Kęstutis Sasnauskas, habil.dr., prof. Henrikas Petras Vaitkevičius, habil.dr., prof. Šarūnas Raudys, VU mokslo darbuotojas Marius Gaubas, VU matematikos informatikos mokslų daktaras Linas Litvinas, VU biochemijos mokslų daktaras Marius Dagys, poetas Rimvydas Stankevičius, žurnalistė Danutė Jakubėnienė, matematikos ir informatikos mokslų daktaras Andrius Vytautas Misiukas Misiūnas, matematikos habil.dr., prof. Mindaugas Petras Bloznelis. dailininkas, grafikas Arvydas Každailis, etnologas, moklsų daktaras, LEU prof. Libertas Klimka, inžinierius (Bostonas) Aidas Kupčinskas, TV žurnalistė ir režisierė Birutė Bražinskaitė, inžinierė Klementina Milda Skeirytė, dailininkė Ona Rūta Tamuliūnienė, TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, inžinierė Ivenija Jakštaitė, dailininkas Jonas Varnas, žurnalistė Dalia Ona Larsen, habil. dr, prof. Leonas Ašmantas, kalbininkas, habil.dr., prof Kazimieras Župerka, istorikas dr.,  prof. Juozas Skirius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, statistikė Ieva Šiaudinytė-Baužienė,VU leidyklos administratorė Aliona Markauskienė, dainininkas Juozas Vytautas Baužys, technikos mokslų dr. Konstantinas Sasnauskas, advokatas Jonas Ivoška, filosofė doc, dr. Lilijana Astra, filologas doc.,dr. Darius Alekna, archeologas doc., dr. Algimantas Merkevičius, biofizikė ir mokslų istorikė dr. Laima Petrauskienė, dailės istorikė, dr.Birutė Rūta Vitkauskienė, inž. Vitalija Ramanauskienė, socialinių mokslų dr. doc. Irena Kubilienė, humanitarinių mokslų dr. Nijolė Lietuvninkaitė, dr.Daiva Narbutienė, anglų k.ir literatūros mokytoja Vida Augutienė, chemijos mokslų dr., prof. Jadvyga Regina Kerienė,  LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas, teisės filosofas ir teisės sociologas dr.  prof. Vytautas Šlapkauskas, biochemikas Sigitas Palikša, istorijos mokslų dr.Tomas Baranauskas, technikos mokslų dr. Antanas Dumčius, istorijos mokslų dr. Darius Vilimas, socialinių mokslų dr. Angelė Danutė Čepėnaitė, fizikos mokslų dr. Robertas Maldžius, ekonomikos mokslų dr. Audra Šimėnienė.

Pritariančiųjų sąrašas nuolat pildomas ir skelbiamas (žemiau).

Visas pareiškimo tekstas žemiau (taip pat ČIA).

 

 

 

 

Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Redakcija
-
4

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.

Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Redakcija
-
0
Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.

Panika  aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.

Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.

Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

Pareiškime reikalaujama:

  1. Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
  2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
  3. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
  4. Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
  5. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
  6. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.

Visą pareiškimą skaitykite žemiau.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Seimo Aplinkos komitetui
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Seimo Ekonomikos komitetui
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei
Finansų ministerijai
Generalinei Prokuratūrai
Vilniaus m savivaldybei
Lietuvos savivaldybių asociacijai
Žiniasklaidai
Visuomenei

PAREIŠKIMAS

2021 m. spalio 6 d.

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.

Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.

Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:

a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;

b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;

c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.

Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.

Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.

Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.

2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.

3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:

a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.

b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.

c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.

d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.

e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:

i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).

ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.

iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.

iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.

5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).

6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.

Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.

2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.

3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.

4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.

5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.

6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).

7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.

8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.

Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.

Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Pareiškimas dėl kilusios grėsmės demokratijai ir Lietuvos valstybingumui

Redakcija
-
2

Šiandien Nacionalinis susivienijimas pateikė reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentui:

1.  Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį.Taip pat atsižvelgiant, kad daugiau kaip penktadalis šalies piliečių gyvena skurde, o mokesčių mokėtojų lėšų stinga švietimui ir sveikatos apsaugai bei senjorų pensijoms didinti,  atmesti prievolę Lietuvos piliečiams šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu, inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme.

6. Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras. Minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių.

Visas pareiškimo tekstas žemiau:

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Žiniasklaidai ir visuomenei

2021m. rugsėjo 7 d.

Lietuva išgyvena didžiausią per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį pilietinio susipriešinimo ir aštriausių socialinių įtampų laikotarpį. Valdančioji koalicija ir jos suformuota nekompetentingiausia iš visų buvusių per tris dešimtmečius Vyriausybė neįstengia spręsti susikaupusių šalyje problemų. Nesprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo ir tautos išlikimo klausimai. Vis nauji neapgalvoti ir beatodairiški valdžios veiksmai (Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė, „galimybių pasas“) duoda pagrindą manyti, kad yra sąmoningai didinama įtampa visuomenėje siekiant nukreipti dėmesį nuo valdantiesiems svarbesnių ir visuomenei neviešinamų tikslų.

Sunkiai suprantama, kodėl po rugpjūčio 10 dienos mitingo valdžia nesiėmė būtinų priemonių riaušėms išvengti, o priešingai, pažeidžiant Susirinkimų įstatymą (4 str. 3 dalis), provokavo susirinkusius, leisdama žmonių miniai pavojingai priartėti prie Seimo pastato ir įsiaudrinti, iš anksto neužkardant vėliau kilusių riaušių.

Taip pat nepaaiškinamas valdžios siekis sąmoningai didinti įtampą tarp žmonių atmetant prigimtinę šeimą ginančių visuomenės grupių ir organizacijų siūlymą susilaikyti nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo ar homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo, kai prie Lietuvos Baltarusijos valstybės sienos yra sutelkta (specialiai suvežta ir parengta) tūkstančių nelegalių migrantų minia, kurios permetimui į Lietuvą yra suplanuota ir gerai parengta didelio masto Baltarusijos hibridinio karo operacija.  Esant pavojams valstybei ir neregėto masto visuomenės susipriešinimui absoliučiai nesuprantamas valdančiųjų mėginimas šiuo metu atšaukti galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį šios aikštės valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas.

Nesuprantama, kodėl pasienyje prieš prasidedant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“, valdančiųjų atstovai (Seimo žmogaus teisių komitetas) visomis išgalėmis eskalavo vietines „pratybas“ gyventojams kiršinti – neokomunistinei genderizmo ideologijai propaguoti skirtą LGBT paradą Kaune, arba kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama jokio teisinio pagrindo, neleido Lietuvos šeimų sąjūdžiui (LŠS) rugsėjo 10-ąją rengti jos planuojamą mitingą.

Nacionalinis suvienijimas atkreipia dėmesį į šiuo metu ydingą teismų elgesį ginant konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo ir susirinkimų laisves. Antai, Kauno m. savivaldybei neleidus LGBT paradą rengti tam nepritaikytoje Laisvės alėjoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), nepaisydamas visų perspėjimų apie galimas riaušes, įpareigojo Kauno m. savivaldybę suderinti LGBT eitynių vietą ir laiką būtent Laisvės alėjoje, pažymėdamas, kad <… teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje ir, kaip ir saviraiškos laisvė, yra viena iš tokios visuomenės pamatų, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai>[[1]].Tokiam sprendimui priimti teismui iš esmės pakako dviejų dienų.

Tačiau, kai analogišką Vilniaus m. savivaldybės draudimą rugsėjo 10 d. mitingui LŠS apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), pastarasis nusprendė, jog savivaldybės administracijos sprendimas atšaukti rugsėjo 10 d. duotą sutikimą yra paremtas VSD informacija apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kokios tos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai teismas, priimdamas sprendimą negalėjo žinoti, nes nustatė VSD ne mažiau kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į LŠS skundą pateikti bei „išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktos medžiagos išslaptinimo arba pateikti ją teismui neišslaptintą“. Trečiuoju asmeniu byloje VAT įtraukė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatą (VPK), kuris savo ruožtu, per 14 dienų turės pateikti atsiliepimą bei „visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą“. Tokiu būdu ginčo sprendimas nukeliamas mažiausiai pusei mėnesio.

Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad teismai nebesilaiko konstitucinio piliečių nediskriminavimo dėl įsitikinimų ar pažiūrų principo – skundą dėl LGBT eitynių LVAT išnagrinėjo per dvi dienas iki LGBT eitynių organizavimo pradžios ir įpareigojo Kauno m. savivaldybę nedelsiant (per 1 dieną) eitynes suderinti, nes „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje“. LŠS skundą teismas pradės nagrinėti ne anksčiau kaip po 14 dienų, t.y. po to, kai Vilniaus apskrities VPK ir VSD pateiks teismui atsiliepimus bei įrodymus apie galimas grėsmes viešajai tvarkai, kitaip tariant, skundą teismas pradės nagrinėti  galimai ne rugsėjo mėnesį, o daug vėliau, kai mitingui suderinti skirtas laikas bus seniai praėjęs, nors ir šiuo atveju galioja LVAT išvada, kad „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje <…>, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai“. Taigi teismai akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį piliečių lygybės principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str.).

Pažymėtina ir tai, kad VSD perspėjimai Vilniaus m. savivaldybei nėra teisinis pagrindas rugsėjo 10 d. mitingui drausti, juolab teismams tokie perspėjimai be jokių įrodymų negali būti pagrindas atidėlioti susirinkimų organizatorių skundų svarstymą ir taip varžyti  konstitucinę piliečių susirinkimų laisvę, nes  Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, jog teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą [[2]].  EŽTT dėl savavališko ir diskriminacinio pobūdžio valstybės institucijų teisės siūlyti viešų renginių vietą, laiką ar pobūdį yra nurodęs, kad <…bendras demonstracijų draudimas gali būti pateisinamas tik tuomet, kai egzistuoja realus pavojus, kad jie gali sukelti neramumus, kuriems neįmanoma užkirsti kelio kitomis, mažiau griežtomis priemonėmis…>. EŽTT pažymėjo, kad <…viešų susirinkimų, skirtų tam tikrai nuomonei ar pažiūroms išreikšti, laikas gali būti labai svarbus jų politinei ar socialinei reikšmei. Jei viešas susirinkimas buvo surengtas po to, kai tam tikra socialinė problema prarado savo aktualumą ar svarbą  konkrečioje socialinėje ar politinėje diskusijoje, susirinkimo įtaka gali būti rimtai sumenkinta>. [ [3]]. Akivaizdu, kad tiek Vilniaus m. savivaldybės veiksmai, tiek teismo LŠS skundo nagrinėjimo procesinis vilkinimas vertintini kaip sąmoningas trukdymas LŠS rugsėjo 10 d. organizuojamam  mitingui surengti ir tokiomis priemonėmis riboti konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo bei susirinkimų laisves.

Nacionalinis suvienijimas neabejoja, jog tariamai neracionalūs valdžios sprendimai valdant pandemijos krizę, sąmoningas jos elgesys per valstybinę sienąį Lietuvą suleidžiant (nestabdant) daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų bei pasirengimas įsileisti jų dešimtis kartų daugiau (apie 40 tūkstančių) atitinkamai priimant būtinus teisės aktus (SADM 2021 08 26 įsakymas Nr. A1-627, padedantis ES valstybėms narėms užtikrinti humanitarinį asmenų perkėlimą)  ir sudarant tam būtinas materialines sąlygas (Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskelbtas beveik 40 tūkst. vietų apgyvendinimo konteinerių miestelio „pirkimas“ už beveik 600 mln. Eurų nelegalams), taip pat dirbtinis konfliktų eskalavimas su Kinija bei kaimynine Baltarusija, naikinant pastarosios valstybingumo likučius, rodo, jog  valdžia, ignoruodama gyvybinius visuomenės poreikius ir slopindama viešąją nuomonę, laipsniškai įgyvendina  ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamą Lietuvos ištautintimo ir išvalstybinimo „programą“, kurios užsakovai nėra ir negali būti Lietuvos visuomenė ir jos piliečiai.

Akivaizdus valdančiųjų nenoras bent minimaliai įsiklausyti į nacionalinius interesus ginančių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, taip pat politinių jėgų (tarp jų partijos Nacionalinis susivienijimas) reikalavimus bei rekomendacijas, kaip ir Vilniaus savivaldybės sprendimas atšaukti leidimą rengti rugsėjo 10-ąją LŠS planuojamą mitingą, turi būti vertinamas kaip  pavojingas ir nusikalstamas įtampos visuomenėje didinimas. Nuolatinis ir sistemingas viešosios nuomonės ignoravimas ir piliečių žeminimas įgyja vis daugiau sąmoningo provokavimo bruožų ir liudija valdžios siekį, iki kraštutinumo supriešinus visuomenę ir destabilizavus padėtį valstybėje, sukurti pagrindą radikaliai suvaržyti piliečių konstitucines teises ir laisves (tikėtina, įvesti nepaprastąją padėtį).

Be to, yra pagrindas manyti, jog įtampa visuomenėje nuolat auga dėl valdančiųjų negebėjimo atsispirti  agresyvioms Lietuvos valstybės destabilizavimu suinteresuotoms užsienio jėgoms, toleruojant pastarųjų spaudimą. Taip leidžia manyti viešoje erdvėje ir protesto akcijose, vis aktyviau pradėję reikštis antivalstybiškai nusiteikę asmenys bei VSD ataskaitose minimi antivalstybiniai visuomeniniai judėjimai, kurie jau visiškai nesislapstydami šliejasi prie LŠS organizuojamo mitingo (A. Paleckis ir kt.) ir atvirai ragina žmones keisti politinę santvarką Lietuvoje, išstoti iš ES bei NATO.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal šalies Konstituciją turi dideles galias užsienio politikos srityje (pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus ir kt.), valstybės vidaus politikos srityje (yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, Konstitucijoje  numatytais atvejais gali paleisti Seimą ir kt.), taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas (teisėjų bei teisų pirmininkų kandidatūrų teikimas, skyrimas ir kt.), todėl Prezidentas turi pakankamai galių dabartinei situacijai stabilizuoti ir ją kardinaliai pakeisti.

Mūsų valstybė atsidūrė prie egzistencinio išlikimo slenksčio, už kurio tėra žingsnis iki visiško nepriklausomybės praradimo. Tereikia leisti, kad visuomenėje ir toliau didėtų susipriešinimas, toleruoti nevaldomą žmonių tarpusavio neapykantą, galop virsiančią gyventojų neramumais, kuriems sutramdyti bus pateisinama pavartota grubi vidaus ar net išorės fizinė prievarta. Šioje situacijoje Nacionalinis susivienijimas turi pagrindą manyti, kad dėl valdančiųjų neveiklumo, nemokšiškumo ar net sąmoningais veiksmais  yra kuriamos sąlygos jeigu ne naujai šalies okupacijai, tai neabejotinam Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo neutralizavimui. Todėl Prezidentas negali išlikti neutralus nepriklausomos Lietuvos valstybės ardymo stebėtojas ir jam tenka išskirtinė atsakomybė už susidariusią padėtį šalyje.

Atsižvelgdami į tai, reikalaujame Lietuvos Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis galiomis ir nedelsiant bei ryžtingai sustabdyti tolesnį Lietuvos valstybės griovimą:

1.Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją – Lietuvos žmonės negali tapti pavojingų užsienio politikos žaidimų įkaitais. Vyriausybė sistemingai blogina santykius su Baltarusija, Kinija ir kitomis šalimis, neturėdama jokių galios svertų pasiekti išsikeltų tikslų, priešingai, esant daugybei pačios Lietuvos silpnųjų vietų dvišaliuose santykiuose (atvira siena su Baltarusija, piliečių pensijos investuotos Kinijoje). Užsienio politika turi remtis realia galia, įgyvendinamais tikslais ir tinkamu pasirengimu, kitaip net ir teisingų vertybių gynimas virsta beprasmiu kenkimu Lietuvos nacionaliniams interesams. Būtina nušalinti ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir kultūrinį bei kalbinį veidą paverčiant lietuvius asimiliuojama tautine mažuma jų pačių šalyje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip penktadalis mūsų šalies piliečių gyvena skurde, kad mokesčių mokėtojų lėšų stinga šalies švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms bei senjorų pensijoms didinti, ryžtingai atmesti prievolę Lietuvos piliečiams savo darbu ir mokesčiais šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Nors esamas teisinis reguliavimas Prezidentui nesuteikia teisės keisti Nacionalinio transliuotojo (LRT) vadovybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu ir realiai nebeatstovauja visuomenei (LRT laidose nebėra visuomenės nuomonių įvairovės), inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, įgalinant visuomenės dalyvavimą juose, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą, t.y. demonopolizuoti LRT suteikiant galimybes steigti alternatyvias šalies bei regionų TV stotis ar studijas.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme sprendžiant svarbiausius  Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str.).

6.  Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras, užtikrinantis šios ideologijos tikslus aptarnaujančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą, žlugdantis patriotinių visuomeninių judėjimų veiklą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimą, nes šios tarybos nuostatai ir veikla prieštarauja Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. CM/REC (2007)14 dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje bei jo aiškinamajam memorandumui [[4]], t.y. minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis (jas sudaro ½ valdžios atstovų) ir nebeatstovauja Lietuvos visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, nes to šiandien reikalauja gyvybiniai valstybės interesai. Pasinaudojant Islandijoje ir kitose demokratinėse šalyse kilusių krizių suvaldymo pavyzdžiais, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių. Neabejojame, kad tik visų piliečių pasitikėjimą turinti Nacionalinė asamblėja gali pateikti geriausius siūlymus susidariusiai valstybės krizės įveikti.

Kviečiame visus piliečius drąsiai įvardinti valdžios daromas klaidas, kartu atsargiai vertinti atskirų asmenų ir visuomenės grupių kurstomus neramumus, išsaugoti rimtį ir susitelkimą, nepasiduoti galimai suplanuotoms provokacijoms mitingų ir kitų viešųjų surinkimų metu. Šiomis dienomis šalies ateitį lems kiekvieno mūsų pilietinė pareiga – ji lems ateitį mūsų  vaikų ir ateinančių kartų, kurios niekada neatleis už asmeninį egoizmą ar vienadienius troškimus – būtent dėl jų šiandien paaukoti Lietuvos nepriklausomą valstybę yra pasirengę kai kurie visuomenės veikėjai ir valdžioje esantys nebrandūs politikai. Bet prieš 30 metų apgynę iškovotą laisvę, bendromis jėgomis apginsime ją ir šiomis sunkiomis Lietuvai dienomis, saugodami čia gyvenančių tautų draugystę ir saugodami vieni kitus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

[1] https://www.lvat.lt/naujienos/lvat-ipareigojo-kauno-savivaldybe-suderinti-rugsejo-4-osios-eityniu-marsruta-kaune/934

[2]  EŽTT sprendimas Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę“ byloje Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben“ du 21 juin 1988, série Ano  139). 

[3]   EŽTT 2017 m. vasario 7 d. sprendimas byloje (pareiškimo Nr. 57818/09, 51169/10, 4618/11, svarbos lygis – 2).

[4]https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/10286_rekomendacijos_nvo.pdf

Nacionalinis susivienijimas. Papildomi siūlymai dėl Baltarusijos agresijos ir nelegalių migrantų krizės

Redakcija
-
0

2021 m. liepos 8 d. pareiškime dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu ir dirbtinai sukeltos nelegalių migrantų krizės Nacionalinis suvienijimas išsakė savo požiūrį, kad nelegalių migrantų siuntimas į Lietuvą yra Baltarusijos valdžios organizuota neterminuota prieš Lietuvą nukreipta akcija, todėl ji vertintina kaip sąmoningai tos šalies specialiųjų tarnybų rankomis vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija. Pareiškime siūlyta pripažinti, kad ši operacija yra atsakas ir kerštas už Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio atstovų aktyvų įsitraukimą, mėginant pašalinti autoritarinį Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, ir tiesioginį prieš jo valdymą nukreiptų opozicijos protesto akcijų, skambiai pavadintų demokratine revoliucija, rėmimą.

Rugpjūčio 2 d. Nacionalinis susivienijimas valdžiai ir visuomenei pateikė dešimties žingsnių planą nelegalių migrantų krizei išspręsti. Jame siūlyta atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog vyksta ne natūrali migracija, o Baltarusijos hibridinio karo veiksmai prieš Lietuvą, todėl siūlyta nelegalius migrantus įvardyti pažeidėjais, netaikant jiems jokių prieglobsčių prašytojams ar ekonominiams migrantams taikomų tarptautinės teisės normų. Taip pat pateikti kiti siūlymai.

Konstatuotina, kad iš dalies jie buvo išgirsti. Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi daryti tai, ką jau seniai siūlė daryti Nacionalinis susivienijimas, ir tai jau pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. Jie ypač svarbūs tuo požiūriu, kad sugriautas sąmoningai Lietuvoje plačiai skleidžiamas antivalstybinis propagandinis mitas, jog masinis sienos pažeidėjų ir tariamų migrantų antplūdis esąs kažkokia neišvengiama istorinė ,,globalizacijos tendencija“ ar neįveikiamas gamtos stichinis reiškinys. Ilgai kartoti atsikalbinėjimai, kad „stabdyti migrantų neįmanoma“, pasirodė esą brangiai Lietuvai ir jos žmonėms kainavusi ir dar kainuosianti melaginga propagandinė demagogija, skirta klaidinti ir apgaulingai raminti dėl migrantų invazijos padarinių susirūpinusiems ir pagrįstai ligšioliniu valdžios neveiklumu besipiktinantiems piliečiams. Kartu pažymėtina, kad būtina atlikti išsamų tyrimą ir atvirai paaiškinti šalies piliečiams, kokie vidaus ir išorės veiksniai bei priežastys lėmė valdžios vengimą ir delsimą iš karto ryžtingai stabdyti sienos pažeidėjų srautą.

Pripažintina, kad valstybės vadovai, supratę masinių valstybės sienos pažeidinėjimų sukurtos padėties rimtumą, susitikime su Lietuvoje viešėjusia Europos Komisijos (EK) atstove Ylva Johansson patvirtino tą patį, jog masiškai siųsdama per Lietuvos valstybės sieną nelegalus migrantus Baltarusija vykdo hibridinį karą prieš Lietuvą, šitaip keršydama Lietuvai už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad pripažinus, jog prieš Lietuvą yra vykdoma hibridinio karo agresija, bus pagaliau pripažintas ir akivaizdus faktas, kad į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną siunčiami nelegalūs migrantai yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo dalis ir jo priemonė, t. y. tariami migrantai yra šio hibridinio karo dalyviai, be kurių Baltarusijos vadovas sumanyto karo būtų neįstengęs netgi pradėti.

Reikalavimą apsispręsti, kokia yra Lietuvos užsienio politikos paradigma vertinant susidariusią padėtį – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė – nuolat kelia ir šalies politologai, nes tai yra principinis reikalas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat viešai pareikalavo aiškumo įvardijant, su kuo mūsų šalis turi reikalą – „su migrantais ar diversantais“.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad dabartinėje krizės akivaizdoje dviprasmiškas padėties vertinimas valstybei yra ypač pavojingas, nes galimai priešiškoms jėgoms tarnaujantys asmenys šį valdžios neapibrėžtumą naudoja įtampai visuomenėje eskaluoti ir nepasitikėjimui valstybės institucijomis didinti. Antai, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius žiniasklaidoje paskelbė savo abejotinus įspūdžius apie valstybės sieną kertančią pažeidėją moterį, rankoje laikančią lašelinę, tariamai skirtą sergančiam vaikui. Pasieniečiai išsiaiškino, jog tai buvo gudri apgaulė. Ir nors minėta moteris su vaiku buvo įleista į šalį, V. Valentinavičius savo publikacijoje portale lrt.lt pasėjo abejones dėl pasienio pareigūnų elgesio atgrasant nelegalius migrantus, neva jam kelia abejones, ar apskritai pasienyje taikomos atgrasymo priemonės pažeidėjams yra teisėtos pagal tarptautinę teisę.

Šioje situacijoje panašus asmenų elgesys absoliučiai netoleruotinas, ypač, kai pasienio pareigūnai negailėdami jėgų ir asmeninio laiko tarnybai, tuo nuskriausdami savo šeimas, deda visas pastangas nelegalių migrantų invazijai sustabdyti. Minėti asmenys vienareikšmiškai turi būti vertinami kaip žmonių priešpriešos kurstytojai ir šalies vidaus įtampos eskaluotojai.

Todėl atsižvelgdamas į pilietines inciatyvas padėti valstybės institucijoms hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę suvaldant masiškai siunčiamus nelegalius migrantus per Lietuvos valstybė sieną, Nacionalinis susivienijimas papildomai siūlo:

  • Nelegaliai per Lietuvos valstybės sieną mėginančius į Lietuvos teritoriją patekti asmenis, sutikusius tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengiančius legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, nelaikyti migrantais ar prieglobsčio prašytojais. Iš šių asmenų prieglobsčio prašymai negali būti priimami.
  • Papildyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 292 straipsnį bausmėmis dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir užsieniečių neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo. Esant paskelbtai ekstremaliai situacijai būtina panaikinti jame numatomą išimtį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei užsienietis, kirtęs valstybė sieną, įrodo turįs tikslą patekti į trečiąsias šalis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik nėščioms moterims ir motinoms su vaikais, kurios būtų grąžinamos į paskutinę jų buvimo šalį.
  • Esant ekstremaliai situacijai Lietuvos valstybės pasienyje nušalinti nuo pareigų Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių už nepasitikėjimo pasienio tarnybų pareigūnais kurstymą ir įtampos visuomenėje eskalavimą.

Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Linas Karpavičius. Didžiosios apgaulės istorija

Redakcija
-
1
Linas Karpavičius. Didžiosios apgaulės istorija

Praėjusiais metais pasaulyje dėl lėtinių ligų mirė beveik 42 milijonai žmonių. Ir tai lėmė VIENINTELĖ priežastis. Mes esame apgauti, apnuodyti ir lėtai žudomi. Sužinosite, kodėl šis produktas, kurį valgo net vaikai, yra toks pat kenksmingas ir pavojingas, kaip per dieną surūkomi 4 pakeliai cigarečių… Kasdien. Sužinosite tikrąją 1,7 milijardo antsvorio atvejų visame pasaulyje priežastį ir kodėl daugiau nei 870 milijonų žmonių kenčia nuo nutukimo.

Pagrindinis nuodas, kuris kaltas dėl lėtinių ligų, dėl prastos jūsų tėvų sveikatos, dėl to, kad vaikas gimė sergantis, ir net dėl to, kad jums gali nepatikti jūsų atspindys veidrodyje, dėl to, kad kas 3 sekundes pasaulyje atsiranda naujas demencija sergantis pacientas.

Aliejus, daug aliejaus. Tai rafinuotieji augaliniai aliejai. Saulėgrąžų ir sojos pupelių, palmių ir medvilnės sėklų, alyvuogių ir kukurūzų. Atidžiai perskaitykite, kad pabustumėte iš sapno, į kurį buvote pasinėrę, ir atkakliai tęskite eksperimentą.

Pasaulis yra sukurtas ypatingoje pusiausvyroje. Maisto, kurį turėjome iki 1865 metų pakako bet kokiems vitaminų ir maistinių medžiagų trūkumams kompensuoti. Kodėl 1865-ieji yra taip svarbūs, papasakosiu vėliau, bet žmonijai tai buvo ribiniai metai.

Susipažinkite su dabar jau mirusiu ir tikrai puikiu odontologu Price’u Westonu Andrew Weley.

Nuo 1930 iki 1945 metų jis atliko tikrai nuostabų ir nepakartojamą tyrimą. Pakanka paminėti vieną iš jo knygų „Mityba ir fizinė degeneracija“.

Savo tyrimuose jis ieškojo atsakymo į pagrindinį klausimą, kodėl jo tauta (jis yra kanadietis), kaip ir Amerika, tiesiogine prasme išsigimsta, kai kitos tautos ne.

——————————————————————-

Amerikos gyvenimo kultūra pralenkė kitas šalis savo pažanga. Andrew Westonas pastebėjo, kad visur, kur civilizuoti anglosaksai įkėlė koją, prasidėjo vietinių gyventojų sveikatos pokyčiai. Anglosaksai, atvykę į naujas žemes, atnešė savo kultūrą. Vienas iš išskirtinių kiekvienos kultūros bruožų yra maistas. Dėl tam tikrų priežasčių tos gyvenvietės, kurios perėjo nuo tradicinės mitybos prie atvežtosios, pradėjo nykti akyse.

Ir priešingai. Netoliese gyvenantys kaimynai, tie, kurie liko ištikimi savo tradiciniams patiekalams, išliko sveiki ir energingi. Atkreipkite dėmesį, kad anglosaksai tuo metu jau buvo nesveiki ir turėjo daug fizinių problemų. Tos gentys ir tautos, kurios neperėjo prie naujos mitybos, netgi pavadino anglosaksų produktus „baltojo žmogaus“ maistu.

Andrew Westonas nustatė, kad anglosaksai beveik nesąmoningai prisidėjo prie savo produktų plitimo, kurie iki to laiko jau buvo žmogaus sukurti, išpopuliarinti ir rafinuoti. Tai buvo:

  • Baltieji ryžiai
  • Baltas rafinuotas cukrus
  • Paprasti balti miltai, kurie, beje, taip pat yra rafinuoti
  • Sirupai
  • Uogienės
  • Konditerijos gaminiai
  • Augaliniai aliejai

Trumpai tariant, viskas, kas parduodama su gera marža, tai yra, su pridėtine verte.

1930 m. jis lygino anglosaksišką maistą ir maistą, kurį valgė vietiniai kolonijų gyventojai, ne vakariečiai. Iš esmės jis tuo metu patikrino vandenyje ir maiste esančių vitaminų ir mineralų kiekį. Paaiškėjo, kad aborigenai gavo daugiau maistinių medžiagų iš savo maisto, kartais, net iki 60 kartų daugiau nei iš anglosaksų maisto.

Rafinuotas maistas

Tiesą sakant, pats terminas „rafinavimas“ yra nekaltas ir reiškia kažko valymą nuo nereikalingų priemaišų. Kalbant apie maistą, tai reiškia, kad tai yra išvalytas ir išgrynintas produktas. Jei į maistą pridedama baltojo cukraus, baltų miltų, augalinio aliejaus, sojos izoliato, visa tai kartu ir atskirai jau yra rafinuotas maistas.

Stephenas Guyantas ir Jeremy Landenas iš Vašingtono universiteto rado įdomią statistiką ir parodė ją savo straipsnyje „Cukraus suvartojimas JAV mityboje nuo 1822 iki 2005 m.“

https://onlinestatbook.com/2/case_studies/sugar.html

1822 m. vidutinis amerikietis vienoje ar kitoje formoje valgė beveik 8 gramus cukraus per dieną. Kai 2005 metais jau suvartojo vidutiniškai 133 gramus cukraus per dieną.

Daugiau nei 99,7 proc. pasaulio gyventojų iki 1865 m. niekada maisto ruošimui nenaudojo augalinio aliejaus.

Šie 0,3proc. pasaulio gyventojai kartais naudojo kokosų, riešutų ir alyvuogių aliejus. Tačiau, nors riešutų ir kokosų aliejus vis dar buvo vietinės kultūros dalis, alyvuogių aliejus, kuris buvo naudojamas medienos apdirbimui, buvo valgomas tik tada, kai nebuvo prieigos prie gyvūninių riebalų, pavyzdžiui, karo metu, kad būtų galima maitinti kareivius, ar bado metu. Nėra nė vieno MOKSLINIO darbo, kuris įrodytų, kad iki 1865 m. bent kažkas planetoje maistui naudojo r-a-f-i-n-u-o-t-ą aliejų. Rafinuotas aliejus gaunamas naudojant aukštą temperatūrą, aukštą atmosferos slėgį, valant cheminėmis medžiagomis nuo kvapo ir priemaišų.

Tačiau 1866 m. medvilnės sėklų aliejus atėjo į mūsų pasaulį kaip maistas.

https://www.jstor.org/stable/1823218

Žinoma, kad iki to jis buvo naudojamas kaip alyva lempoms ir tepalas staklėms. Tai kaip ir kodėl jis atsidūrė maisto pramonėje?

Nuo 1802 iki 1882 metų išradimai elektrinio apšvietimo srityse lėmė, kad aliejaus suvartojimas apšvietimo reikmėms, pradėjo katastrofiškai mažėti.

Žinoma, kad tokie atradimai buvo viešai aptarinėjami spaudoje, parodose ir mokslo sluoksniuose. Naftos pramonė turėjo daugiau nei 80 metų suprasti: arba pasitraukti, arba atrasti naują produkcijos panaudojimo sritį. Ką daryti, jei visi pereitų prie elektros apšvietimo, kam tada reikėtų medvilnės sėklų aliejaus? Įsivaizduokite, kad tai yra tikras siaubas tokiai didžiulei pramonei.

Ir kaip jūs tikriausiai jau supratote, akistatoje prieš galimą bankrotą verslūs vertelgos nusprendė įvesti savo medvilnės sėklų aliejų į maisto pramonę. Nors 0,3 proc. pasaulio gyventojų yra nepakankamas skaičius, kad užtikrintų stabilų vartojimą, bet pradžia buvo padaryta šalyse, kur tokio aliejaus vartojimo tradicijos buvo gilesnės.

Prancūzijoje jau buvo naudojamas alyvuogių aliejus. Europoje maždaug kas 7 metus būdavo bado metai. Pavyzdžiui, Airijoje nuo 1845 m. pusantro milijono žmonių per 4 metus mirė iš bado. Tai sudaro daugiau nei 20 proc. visų to meto Airijos gyventojų.

Amerikos pramonininkai nusprendė sumaišyti medvilnės sėklų aliejų su alyvuogių aliejumi ir tiekti jį Europai. Šis sprendimas buvo toks sėkmingas, kad 1879 m. Jungtinės Valstijos tiekė Europai daugiau nei 12 milijonų litrų medvilnės sėklų aliejaus, kaip alyvuogių aliejų. Jo skonis niekuo nesiskyrė nuo gryno alyvuogių aliejaus, todėl jis buvo drąsiai dedamas į kepinius ir kitus maisto produktus. Net ir šiandien labai sunku rasti neskiesto alyvuogių aliejaus. Tomas Mulleris, Italijoje gyvenantis amerikiečių rašytojas 2007 m. žurnale „The New Yorker“ paskelbė šiurpų straipsnį, o 2013 m. išleido savo knygą „Extra Virginity: The Sublime and Scandalous World of Olive Oil“, kurioje sudaužė išliaupsintą itališką alyvuogių aliejų. Jis teigia, kad 90 proc. viso aukščiausios kategorijos alyvuogių aliejaus yra padirbtas.

Dabar grįžkime į 1800-ųjų pabaigą

Rafinuotas medvilnės sėklų aliejus pradėjo užkariauti pasaulį. Jį gausiai naudoja Anglija, visa Europos dalis Eurazijos žemyne ir visas Šiaurės Amerikos žemynas.

Jis buvo dar sėkmingiau naudojamas gaminant absoliučiai visą maistą, nes skonio skirtumo nebuvo. Kaina buvo apgailėtina, todėl tas, kuris gamino rafinuotą augalinį aliejų, uždirbo didžiulę pinigų sumą. Ką tai lėmė? Teisingai – labai greitą šios žaliavos gamybos plitimą. Be to, kaip matote to meto reklaminėse nuotraukose, buvo nevengiama naudoti aliejų vaikų mityboje, Tai reiškė, kad jis yra naudingas ir saugus, o namų šeimininkėms tai reiškia, kad jis yra paprastas ir pažįstamas naudoti.

Nuo 1909 metų medvilnės sėklų aliejus buvo pakeistas sojos pupelių aliejumi, kukurūzais, rapsais ir visais kitais rafinuotais augaliniais aliejais, kurie galėjo būti naudojami pramoniniu mastu augalinių riebalų gamybai kaip maistui.

https://www.theatlantic.com/…/how-vegetable…/256155/

Taigi, žvelgiant į visą šį paveikslą, išryškėja įdomi tendencija.

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/29150284/

Kadangi daugelis vis dar mano, kad Amerika yra pavyzdinė šalis, pažvelkime į jos pavyzdį:

  • Iki 1865 m. žmogus suvartojo 0 gramų rafinuoto aliejaus per dieną.
  • 1900 m. jo dienos racione jau buvo 1,6 gramo per dieną.
  • 1960-aisiais rafinuotas aliejus maiste jau buvo 19 gramų kiekvieną dieną.
  • 2010 m. vidutinis amerikietis kasdien suvartoja 80 gramų rafinuoto aliejaus.

Jungtinės Valstijos užima pirmąją vietą pasaulyje pagal augalinio aliejaus suvartojimą. Rusija yra 75-oje vietoje su 35 gramais augalinio aliejaus vienam asmeniui per dieną. Kaip Amerika apie septintąjį dešimtmetį.

https://xn--e1alid.xn--p1ai/journal/publication/4335

Svarbu atsižvelgti į tai, kad iki 1865 metų niekas pasaulyje nevalgė rafinuotų aliejų, nes jie tiesiog neegzistavo. Augalinio aliejaus suvartojimo lentelės lyderiu JAV tampa 2010 metais su amerikiečio 32 proc. dienos raciono.

Dabar apie Omega-6: augaliniuose aliejuose jos yra per daug ir juos vartojant sugriaunamas riebalinių rūgščių balansas, kuris buvo suformuotas tūkstantmetės žmogaus evoliucijos. Pavyzdžiui, saulėgrąžų aliejuje jos yra 71 proc., kukurūzų aliejuje – 57 proc., alyvuogių aliejuje – tik 9 proc., bet 75 proc. Omega-9.

Johnas Spethas ir Kathryn Spielman 1983 m. paskelbė straipsnį, kuriame buvo tiriamas omega-6 kiekis gyvuliniuose riebaluose, įskaitant jautieną ir ėrieną. Jie nustatė, kad gyvūniniuose riebaluose buvo tik 2,3 proc. omega-6, o žmonės, kurie valgė šiuos riebalus, vidutiniškai gavo ne daugiau kaip 0,5 proc. omega-6. Tai sudarė 0,35 proc. visos mitybos raciono. Tai reiškia, kad padidėjus augalinio aliejaus vartojimui, Omega-6 vartojimas Rusijoje padidėjo mažiausiai 34 kartus, o Amerikoje – beveik 92 kartus per pastaruosius 160 metų.

https://deepblue.lib.umich.edu/…/2027.42/25268/0000711.pdf

Kita vertus, nepaisant tiek padidėjusio Omega-6, pasaulinio Omega-3 padidėjimo statistika rodo tik 2 kartus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl rekomenduojama vartoti Omega-3. Tam, kad atstatyti pažeistą riebalinių rūgščių balansą. Kadangi viskas organizme turi būti subalansuota.

Jei kalbame apie šaltą spaudimą, kai aliejus spaudžiamas žemesnėje nei 40 laipsnių Celsijaus temperatūroje, viskas su juo yra gerai. Šaltas presavimas gali būti taikomas alyvuogių aliejui, žinoma, jei pavyko rasti tikrąjį, o ne praskiestą. Be to, išgaunant saulėgrąžų aliejų, galimas šaltas spaudimas. Šalto spaudimo aliejai turi stiprų kvapą ir skonį. Tačiau saulėgrąžų aliejus parduotuvių lentynose beveik visada nėra šalto spaudimo ir dezodoruotas, Tai yra, bekvapis.

Be to, majoneze, parduotuvėje pirktuose pyraguose, duonoje, visų rūšių padažuose ar patiekaluose beveik visi restoranai naudoja tik rafinuotus aliejus, kurie neturi nei kvapo, nei skonio.

Gamybos procese tokie aliejai pirmą kartą kaitinami 120 laipsnių temperatūroje, aukšta temperatūra sunaikina įprastą Omega-6 ir daro jį kancerogeniniu. Tada jis spaudžiamas aukštu slėgiu, kuris dar kartą padidina temperatūrą. Kad ši medžiaga nesmirdėtų, o visi augaliniai aliejai be specialaus apdorojimo turi stiprų kvapą dėl proceso, kuriame sunaikinama Omega-6 riebalinė rūgštis, tiek, kad jūs negalite jo naudoti jokia forma. Gautas aliejus sumaišomas su heksanu.

Heksanas yra sudėtinis benzino komponentas. Naftos produktas.

Kad pašalinti heksano likučius aliejus yra dar kartą užkaitinamas iki 260 laipsnių Celsijaus. https://eurekamag.com/research/005/782/005782802.php?srsltid=AfmBOor-EoeLRVDHHXV70-fciq6cUsvQ1LENFugjaNtuZFMgaPe6GMLohttps://eurekamag.com/research/005/782/005782802.php?srsltid=AfmBOor-EoeLRVDHHXV70-fciq6cUsvQ1LENFugjaNtuZFMgaPe6GMLo

——————————————————————–

1911 metais pasirodė monstras su prekės ženklu „Crisco“. Šis riebalas buvo pasiūlytas rinkai kaip pigus visų anksčiau buvusių riebalų pakaitalas: sviesto, taukų, lašinių. Tai margarinas. Jis buvo reklamuojamas kaip lengvai virškinamas, užpildytas visais naudingais dalykais iš augalų, geriausias jūsų virtuvės ir vaiko draugas.

https://www.researchgate.net/…/281495503_The_battle…

Per augalinį aliejų (paprastai medvilnės sėklų aliejų) 220 laipsnių temperatūroje leidžiamas vandenilis su katalizatoriumi, pavyzdžiui, nikeliu. Ir šio „stebuklingo“ produkto 1913 metais buvo parduota 27 tūkstančių tonų.

Taigi, visi šie procesai sukuria nemažą kiekį transriebalų, kurių mes taip bijome, nes jie laikomi beveik visų lėtinių ligų kaltininkais. Nuo psoriazės su egzema ir iki demencijos, Alzheimerio ir širdies problemų. Transriebalų molekulė primena vaško molekulę. Transriebalai, gauti perdirbant augalinius aliejus, yra tam tikri artefaktai, šiukšlės, kurias palieka sunaikintas augalinės kilmės Omega-6 ir Omega-3. Tokie transriebalai yra nenatūralūs, o rafinuoto augalinio aliejaus gamyboje jų atsiranda iki 4,6 proc. Pavyzdžiui, kukurūzų aliejuje yra 4,6 proc. pavojingų transriebalų, sojos aliejuje – 2,1 proc., žemės riešutų aliejuje – 1,2 proc., o alyvuogių aliejuje – mažiau nei 0,1 proc. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/9420189/

Įdomu tai, kad yra natūralių transriebalų, kurie susidaro atrajotojų, pavyzdžiui, karvių skrandyje. Natūralių transriebalų molekulinė struktūra taip skiriasi nuo dirbtinių transriebalų ir įrodyta, jog natūralūs transriebalai užkerta kelią:

  • Antsvorio vystymusi
  • II tipo diabetui
  • Padidintam kraujospūdžiui
  • Metaboliniam sindromui

Tuo pačiu metu, kaip suprantame, maisto prekių parduotuvėse, lentynose, beveik visada yra pigiausi aliejai. Jungtinėse Valstijose nuo 2006 m. leidžiama naudoti riebalus, kurių sudėtyje yra ne daugiau 3,6 proc. transriebalų.

Be aliejaus, yra ir kitų rafinuotų produktų. Iki 1880 m. balti miltai tiesiog neegzistavo! https://www.sciencedirect.com/…/pii/S0167378507120108…

1880 m., beveik tuo pačiu metu Anglijoje, Vengrijoje ir JAV, buvo įvestas naujas miltų gamybos būdas, tiksliau, nauja technologija. Niekas nevalgė duonos iš miltų, prie kurių esame taip įpratę, iki 1880 m. ir problema ne pačiame grūde. Pramonė išmoko atskirti grūdus nuo sėlenų. O pasirodo sėlenose yra pagrindinis kiekis maistingų medžiagų.

https://fdc.nal.usda.gov/food-details/169761/nutrients

https://fdc.nal.usda.gov/food-details/168893/nutrients

Šiandien rafinuoti miltai sudaro 20 proc. planetos gyventojo dienos raciono.

Jei palyginsime rafinuotus baltus miltus ir, grubiai tariant, tai, kas buvo iki 1880 m., gauname labai nemalonią tiesą.

Balti miltai turi:

  • 7 kartus mažiau vitamino E
  • 6 kartus mažiau vitamino K1 ir magnio
  • 5 kartus mažiau vitamino B1
  • 4 kartus mažiau vitamino B3, vario ir cinko

Bet jei manote, kad tada tiesiog nusipirksite makaronus ar duoną pagamintus iš pilno grūdo miltų, mes jus vėl nuliūdinsime, juose bus MINIMUM 80 proc. baltų rafinuotų miltų.

Amerikiečių biochemikas Elmeris Werneris McCollumas, vitaminų A, E, B ir D atradėjas, knyga „Naujos žinios apie mitybą“.

O dabar pamatysite įdomiausias ištraukas, kurios įrodo, kad jau daugiau nei prieš 100 metų buvo suprantama, kad rafinuoti produktai yra… pragaro maistas.

Knygoje aprašomi eksperimentai su karvėmis, kai viena karvė buvo šeriama tik kukurūzais, tačiau buvo naudojamos visos kukurūzų dalys: stiebai, burbuolės ir lapai. Ji atrodė gerai, buvo energinga ir davė daug pieno.

Ir karvė ir jos veršelis, maitinant grynai augaliniu maistu, kai tai buvo visi augalo komponentai, jie atrodė sveiki ir vystėsi gerai. Veršelis puikiai auga, priauga svorio ir yra energingas.

Kalbant apie bendrą maistinę vertę, kviečiai yra labai artimi kukurūzams, tačiau, to paties amžiaus karvė, kuri buvo maitinama 2/3 savo gyvenimo tik su visomis kviečių dalimis, atrodo blogiau, mažesnė ir davė mažai pieno.

Be to, veršeliai, gimę karvėms, šeriamoms tokiu pačiu būdu, buvo pridusę ir silpni. Dažnai juos atsivesdavo karvė per anksti. Tai labai aiškiai parodo, kiek motinos mityba veikia vaiką, todėl neturėtumėte nustebti, jei vaikas turi egzema, psoriazę ar kitą lėtinę ligą.

Eksperimentai su to paties amžiaus žiurkėmis parodė, kad jų mitybai esant tokiai pačiai, išskyrus riebalų šaltinį, viena buvo maitinama augaliniais riebalais, kita sviestu ir kiaušinio trynyje esančiais riebalais, viena augo ir stiprėjo, kita buvo maža ir nuskurusiu kailiu. Kalbant apie kalorijų skaičių, jų su riebalais gaudavo vienodai. Be kailių skirtumo, žiurkės, šeriamos augaliniu aliejumi, susirgdavo įvairiomis ligomis. Pavyzdžiui, akių ligą kseroftalmija.

Iš esmės šią ligą sukelia vitamino A trūkumas. Jei ankstyvosiose ligos stadijose žiurkėms augalinį aliejų pakeitus sviestu, kseroftalmija greitai išnyksta.

Dar prieš šimtą metų žmonės neturėjo nutukimo problemų.

1900 m. tik 1,2 proc. žmonių Amerikoje buvo nutukę, tačiau 2016 m. stebuklingai jų yra daugiau nei 37 proc. Pirmasis širdies priepuolis Amerikoje buvo užregistruotas 1912 metais, o šiandien kiekvienas dvyliktas planetos gyventojas kenčia nuo širdies ligų. 2021 m. nuo širdies smūgio mirė daugiau nei 20 milijonų žmonių. 1908–1910 m. buvo užregistruoti pirmieji 5 pasaulyje Alzheimerio ligos, tai yra demencijos, atvejai, tačiau 2020 m. daugiau nei 55 milijonai žmonių pasaulyje jau serga demencija. 1900 m. vienas iš 17 žmonių susirgo vėžiu, o kas šiandien? Jau greitai kas trečias žmogus pasaulyje sirgs vėžiu. https://www.nejm.org/doi/10.1056/NEJMp1113569

Iki 1800-ųjų pabaigos 2 tipo diabetas nebuvo žinomas, nebuvo metabolinio sindromo atvejų, nuo 1850 iki 1930 m. Buvo tik 50 geltonosios dėmės degeneracijos, akies tinklainės ligos, atvejų, o šiandien nuo jo kenčia daugiau nei 200 (!) milijonų žmonių.

https://diena.lt/…/metams-begant-rega-silpsta-591277

Nepaisant to, kad rafinuoti aliejai buvo pradėti naudoti tik 1865 m., Žmonės net nenumanė apie sočiųjų, polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų egzistavimą iki 1911 m. Nėra nė vienos informacijos patvirtinančios tai, kad tuo metu jie bijojo bent šiek tiek riebalų. Pavyzdžiui, mes tikrai žinome, kad per pirmuosius 40 augalinio aliejaus egzistavimo metų jis daugiausia buvo eksportuojamas iš Amerikos. Patys amerikiečiai valgė, kaip ir likęs visas pasaulis, neskaitant Europos vargšų, gyvulinės kilmės riebalus. Visi kiti valgė vidutiniškai 1 gramą augalinių aliejų per dieną vienam gyventojui, tai yra 18 kalorijų. Kai, jau 2010 m., Amerikiečiai patyrė net 3700 proc. padidėjimą, tai yra apie 80 gramų augalinio aliejaus per dieną.

Jei internete ieškosite patarimo, kiek augalinių riebalų rekomenduojama suvalgyti per dieną, jums bus patarta kasdien suvalgyti 20–30 g, o tai yra 925–1300 proc. daugiau nei tai, ką valgė jūsų seneliai ir proseneliai, kuriuos mes visi taip mėgstame prisiminti, kai sakome, kad „savo laiku niekas negalvojo apie vitaminus ir maisto papildus, ir niekuo jie nesirgo!“

Labai garbingos organizacijos, turinčios didžiulį kiekį tyrimų ir jose buvusių mokslo šviesulių, nenuilstamai ieško būdų, kaip jus išgydyti, apsaugoti ir sukurti naują piliulę. Arba apkaltina jus, kad per mažai judate. Kitaip sakant esate pats kaltas.

Paskutiniu metu gyvulinės kilmės riebalai patiria beprecedentinę propagandinę ataką. Skelbiami tūkstančiai straipsnių apie gyvulinės kilmės riebalų pavojus, apie mėsos pavojus ir nuodingumą, apie tai, kad augaliniai aliejai yra jūsų išgelbėjimas, ir ne tik.

„Journal of Science and Plants“ https://onlinelibrary.wiley.com/…/j.1365-313X.2008.03430.x teigia, kad polinesočiųjų riebalų rūgščių Omega-6 mažais kiekiais yra visuose natūraliuose produktuose. Tačiau tai netaikoma augaliniams aliejams. Faktas yra tai, kad augaliniai aliejai nėra pagaminti iš pačių augalų, bet iš jų sėklų.

  • 1865 m. Amerikos gyventojai iš maisto gavo 2 gramus Omega-6.
  • 1909 m. toje pačioje Amerikoje vidutinis žmogus jau suvartojo beveik 5 gramus Omega-6 per dieną.
  • 1999 m. vidutiniškai 18 gramų vienam asmeniui per dieną.
  • 2008 m. apie 29 gramai Omega-6 kasdien vienam asmeniui.

https://www.sciencedirect.com/…/pii/S0002916523022700…

Jei omega-6 paversite energija, paaiškės, kad tuo metu amerikietis gavo 1 proc. omega-6 kalorijų kiekio, o 2008 metais omega-6 jau sudaro 12 proc. viso raciono kalorijų.

Galvodami apie tai, kad vaistas gali tapti nuodu, jei jo yra per daug, kaip mūsų atveju polinesočiosios riebalų rūgštys, https://archive.org/…/unsaturatedpolyu…/page/n5/mode/2up pradėsite suprasti, kad toks kiekis jums gali būti mirtinas https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC3467319/ ir iš tikrųjų tai yra visų autoimuninių ligų, lėtinių ligų, širdies ligų, smegenų ligų ir iš esmės visko, kas gali ateiti į galvą, priežastis. Jei ne visi, bet 99 proc. tai tikrai.

Omega-6 yra kiekviename produkte, kuriame yra bent šiek tiek riebalų, tačiau jo nepaprastai gausu pasterizuotuose produktuose, iš kurių vienas yra augalinis aliejus. https://www.plefa.com/article/S0952-3278(08)00133-6/abstract

Tikriausiai daug girdėjote apie tai, kad patariama valgyti ekologinių fermerių ūkio produktus, tačiau tai gali jūsų neapsaugoti nuo problemų. 2021 metais atlikome eksperimentą su kotletu, pagamintu iš skirtingos jautienos mėsos. Vieniems kotletams buvo naudojama mėsa, kur galvijas buvo auginamas ant žolės laisvo ganymo metu, kitiems kotletams buvo naudojamos jautiena, kurios auginimui naudotas pašaras, kurį sudarė įvairūs kombinuoti pašarai ir augalinės išspaudos. Paaiškėjo, kad pirmieji kotletai turėjo 2,5 proc. Omega-6, o tie kotletai, kurie buvo pagaminti iš jautienos, kur galvijai gavo tokio „a la“ amerikietiško pašaro, Omega-6 buvo 15 proc. Tačiau jautienos vartotojams sunku ar net neįmanoma žinoti kuo mėsinis bulius buvo šeriamas.

Bus daugiau…

Veidaknygė

Vilniaus festivalio simfoninėje scenoje – Prancūzijos horizontai su Maurice’u Raveliu

Redakcija
-
0
Vilniaus festivalio simfoninėje scenoje – Prancūzijos horizontai su Maurice’u Raveliu
Viktorienas Vanoostenas / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Birželio 6-ąją Vilniaus festivalio publikos lauks muzikinė kelionė po prancūzų genijaus Maurice’o Ravelio pasaulį. 150-ųjų kompozitoriaus gimimo metinių proga Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) ir solistai atliks jo kūrinius, tarp jų ir neprilygstamąjį „Bolero“. Su simfoniniu orkestru muzikuos ypatingo ryškumo žvaigždės – kaip meteoras į operos sceną įskriejusi Gabrielė Bukinė (sopranas) ir publiką pakerėjęs maestro Viktorienas Vanoostenas, pasirodysiantis ir pianisto amplua.

„Man smagu, kai pavyksta įtikinti kitus ką nors gražaus nuveikti kartu, parodyti kelią, kuriuo visi to siektume. Pats sau esu didžiausias kritikas ir spaudžiu save, nes nenoriu nuvilti muzikantų. Tą patį darau visur, kur nuvykstu. Ypač – Vilniuje. Ir, esu tikras, kiekvienas darbas yra stipresnis, įtaigesnis, kai jį atliekame su meile, turėdami emocinį ryšį“, – viename interviu sakė prancūzų pianistas ir dirigentas V. Vanoostenas, jau visus metus esantis LNSO pagrindiniu kviestiniu dirigentu ir parengęs įspūdingų romantinės muzikos koncertų.

Šiame Vilniaus festivalio koncerte V. Vanoostenas su LNSO ir audringai į teatrų bei koncertų scenas įsiveržusia soliste G. Bukine apžvelgs Prancūzijos horizontus per M. Ravelio kūrybos prizmę. Rašytojas Romainas Rolland’as, išgarsėjęs ir kaip autoritetingas muzikos istorikas bei kritikas, pavadino M. Ravelį didžiausiu prancūzų muzikos menininku, minėdamas jo vartą greta Jeano-Philippe’o Rameau ir Claude’o Debussy. Jaunesniojo Debussy amžininko Ravelio minties polėkis buvo ne mažiau drąsus, fantazija itin turtinga, kompozicijos technika ir meninis skonis – nepriekaištingi.

Jei reikėtų apibūdinti kompozitorių M. Ravelį ir jo kūrybinį palikimą vienu žodžiu, tai būtų spalvingumas. Impresionizmui būdingas potėpio pajautimas, tembrų įvairovės orkestruotėse bei intymus kiekvieno instrumento skambesys, inspiracijos tiek iš senųjų meistrų kūrybos, tiek bičiulystė su Georgu Gershwinu, Ispanijos folkloro (jo motina buvo baskų kilmės) pasitelkimas ir šokio žanro trauka byloja apie išties spalvingą asmenybę ir įvairialypį kūrybos pasaulį.

Gabrielė Bukinė

Šokio žanro įkvėpti pavyzdžiai skambės ir Vilniaus festivalio scenoje. Publika išgirs ne tik garsųjį „Bolero“, bet ir baleto „Dafnis ir Chloja“ pirmąją siuitą. Iš tiesų kompozitorius „Dafnį ir Chloją“ vadino „choreografine simfonija“, o ne baletu. Orkestras šioje „choreografinėje simfonijoje“ atsiskleidžia kaip itin turtinga spalvų paletė, tai atspindi ir pagal baleto muziką parengtoji siuita.

Dirigentas V. Vanoostenas kelionėje po Ravelio ir prancūzų muzikos pasaulį pasirodys ir pianisto amplua – gros šviesų ir saulėtą Koncertą fortepijonui ir orkestrui G-dur (1931), autoriaus dedikuotą pianistei Marguerite Long. „Kam būti antros rūšies Raveliu, jei gali būti pirmos rūšies Gershwinu?“ – tikriausiai viena labiausiai cituojamų M. Ravelio frazių Georgui Gershwinui. Apie jųdviejų bičiulystę bei įtaką vienas kitam liudija ir skambėsiantis Fortepijono koncertas. Jame galima atpažinti G. Gershwino kūrybos atgarsius iš „Žydriosios rapsodijos“ bei Koncerto fortepijonui ir orkestrui F-dur. M. Ravelio koncertas žaismingas tarsi divertismentas. Kaip teigė pats autorius: „Koncertas gali būti linksmas ir genialus, jam nereikia stengtis būti giliam ar siekti dramatiškų efektų. Apie kai kuriuos didžiuosius klasikinius kompozitorius sakoma, kad jų koncertai buvo parašyti ne fortepijonui, o prieš jį.“

Gana dažnai Ravelio muziką lydi egzotiškumo motyvai. Koncerte skambėsiantis jo dainų ciklas „Šecherazada“ laikomas vienu pirmųjų orientalistinės harmonijos eksperimentų kompozitoriaus kūryboje, jame girdimi rytietiško skambesio akcentai. Šiame cikle M. Ravelio orkestruotė tarsi kuria orientalistišką peizažą klajojančiai solistei ir atveria kelionių dienoraštį. Nepaprasto spalvingumo „Šecherazados“ solo partiją atliks šiemet Metų operos soliste tituluota G. Bukinė.

Vilniaus festivalio koncertas „Prancūzijos horizontai su Maurice’u Raveliu. LNSO, Victorien Vanoosten, Gabrielė Bukinė“ vyks birželio 6 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Festivalį rengia Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remia Vilniaus miesto savivaldybė, Juozas ir Laima Magelinskai, „Artis Centrum Hotels“.

VF inf.

Nacionalinis susivienijimas kryžkelėje: prasidėjo kova dėl partijos sielos

Redakcija
-
3
Nacionalinis susivienijimas kryžkelėje: prasidėjo kova dėl partijos sielos

Pagaliau viešumą pasiekė tai, apie ką ilgai buvo tik šnabždamasi – Nacionaliniame susivienijime (NS) prasidėjo įnirtingas ir sisteminis mūšis dėl partijos kontrolės.

Tai nebe paprasti nesutarimai, o egzistencinė kova dėl partijos krypties, vertybių ir net pačios teisės egzistuoti kaip savarankiškai politinei jėgai.

Vos tik įsteigus NS, dar prieš kelerius metus, pasipylė siūlymai jungtis su kitomis tariamai patriotinėmis partijomis – dauguma jų po Europos Parlamento ir Seimo rinkimų buvo nušluotos nuo šalies politinio žemėlapio. Tačiau NS ne tik išgyveno, bet ir sustiprėjo, išlaikydama vertybinę kryptį ir augindamas rėmėjų gretas.

Tikras lūžis įvyko, kai antrajame Seimo rinkimų ture Vytautas Sinica pateko į parlamentą, ir NS įgijo parlamentinės partijos statusą. Nuo to momento susidomėjimas partija išaugo daugybę kartų.

NS tapo patraukli ne tik ideologiškai, bet ir strategiškai – per ją galima pasiekti valstybės finansavimą, žiniasklaidos tribūnas, o svarbiausia – politinį legitimumą. Dabartiniame geopolitiniame kontekste, kai milžiniškos viešosios lėšos nukreipiamos į ginkluotės įsigijimą bei paramą Ukrainai, NS atsidūrė ir finansinių-interesų lauke. Per mažą, bet oficialų ir vertybiškai aiškų politinį darinį galima bandyti prisidengiant patriotine retorika siekti įtakos ten, kur sukasi realūs pinigai ir sprendimai.

Neatsitiktinai NS gretose atsirado vadinamieji „Kauno vaikinai“ – asmenys, anksčiau sieję save su TS-LKD, kurie dabar netikėtai iškilo kaip aktyvūs veikėjai. Kažkokiu būdu jie prie savęs patraukė net ir V. Sinicą – vieną iš pagrindinių NS lyderių.

Šis pokytis ryškiai pasimatė per 2025 m. Vasario 16-osios eiseną su deglais Vilniuje, kurioje kartu su V. Sinica petys į petį žygiavo ir kelios kontraversiškai vertinamos asmenybės. Šis vaizdas sukėlė rimtų klausimų: ar tai buvo apgalvotas politinis žingsnis, ar tiesiog nekontroliuojamas artėjimas prie marginalių jėgų?

Kad ir kaip būtų, šis pasirodymas neišvengiamai sukūrė viešas asociacijas, kurios leido oponentams prabilti apie NS radikalėjimą ar susiliejimą su veikėjais, turinčiais visiškai priešingus tikslus.

Šarūnas Jasiukevičius su Edvinu Jusiu, kalbėdamas laidoje „Neredaguota“, šiuos procesus faktiškai patvirtino. Jis nedviprasmiškai pareiškė, kad „atgimus konservatoriams“ NS nebereikalinga.

Laidos ištraukas klausykite ČIA:


Tai ne pavienė nuomonė, o signalas, kad partija sąmoningai stumiama į integracijos su TS-LKD pusę. NS tampa „gardžiu kąsneliu“ – jį nori perimti tie, kurie išmano, kaip užvaldyti jaunas, dar besiformuojančias partijas, nukreipiant jas patogių interesų link.

Šioje situacijoje tampa vis aiškiau, kad NS atsidūrė tarp dviejų polių: viename – tie, kurie tikisi išlaikyti pradinę, aiškiai suformuluotą partiją, kitame – tie, kuriems NS yra tik patogi platforma, vedanti į postus, finansines galimybes ar net asmeninį išlikimą besikeičiančioje politinėje struktūroje. Ir ši dinamika neatsiejama nuo platesnio konteksto.

TS-LKD šiuo metu išgyvena vidinę krizę. Tai rodo silpnėjantys rinkimų rezultatai, auganti kritika Gabrieliaus Landsbergio vadovavimui, bei giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas partijos viduje, kuris viešai vis dar slepiamas. Lauryno Kasčiūno išrinkimas TS-LKD pirmininku parodė ne tik ideologinį poslinkį konservatyvumo link, bet ir galimą bandymą jį „neutralizuoti“ įtraukiant į senųjų partinių struktūrų logiką. Jo aplinka tai jaučia – todėl vienas iš būdų stiprinti įtaką tampa NS perėmimas ar bent jau jos susilpninimas.

Suprasdami, kad viduje pokyčius inicijuoti sudėtinga, konservatyviojo flango veikėjai gali ieškoti išorinio pastiprinimo. Vienas logiškų žingsnių – pervilioti dalį aktyvių, ideologiškai artimų NS žmonių. Geriausiu atveju – prisijungti visą NS. Net jei jungtuvės neįvyktų, vien NS susilpnėjimas ar skilimas jau būtų pergalė – būtų pašalintas konkurentas, galintis kelti grėsmę TS-LKD dominavimui dešinėje.

Tuo metu NS viduje taip pat netrūksta įtampos. Nepasisekę rinkimai, organizaciniai iššūkiai, aiškios strategijos trūkumas – visa tai kuria dirvą nekantriems sprendimams. Jaunesni aktyvistai nori rezultatų čia ir dabar. O kai kurie vyresnieji, galbūt prisimindami sovietmetį, šiandien žvelgia į politinę naudą ne kaip į priemonę tikslams pasiekti, o kaip į tikslą savaime.

Taigi partijoje vyksta ne šiaip ginčas dėl pirmininko, valdybos ar taktinių klausimų. Vyksta bandymas perrašyti NS tapatybę. Jei laimės tie, kuriems partija tėra įrankis karjerai ar priėjimui prie finansinių resursų, NS taps dar viena politine forma be turinio. Jei atsilaikys tie, kurie mato NS kaip pareigą Lietuvai, istorinei teisybei ir sąžinei – partija išlaikys tapatybę.

Pasirinkimo metas čia pat. Ir jis nulems, ar NS išliks kaip autentiška jėga, ar taps eiliniu projektėliu didesnių struktūrų paraštėse.

Arūnas Ražas

Dana Kurmilavičiūtė. Kiekvienas gali rinktis, kas jo sielai artimiausia

Redakcija
-
1
Dana Kurmilavičiūtė. Kiekvienas gali rinktis, kas jo sielai artimiausia

Sparčiai artėja vasara, žadanti išsvajotą poilsį po įtemptų triūso mėnesių. Itin darbingas metas dabar to poilsio organizatoriams. Ypač – kaimo turizmo sodyboms ir ūkiams, tradiciškai sulaukiantiems klientų antplūdžio būtent šiltuoju metų laiku. Kaip jų šeimininkams sekasi ruoštis šių metų poilsio sezonui, kokias problemas tenka spręsti ir kokiais lūkesčiais gyvenama, žurnalistus pakvietė susipažinti Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA).

Kalbėdama apie kaimo turizmo ypatumus mūsų šalyje, LKTA prezidentė Agnė Vaitkuvienė pasidžiaugė, kad praėjusiųjų metų sezonas poilsiautojus priimančiose sodybose ir ūkiuose buvo tikrai neprastas. Kai kurie šia turizmo rūšimi užsiimantys verslininkai net neįstengė užregistruoti visų norinčiųjų pailsėti gamtos prieglobstyje. Aišku, visada daug kas priklauso nuo oro: atvėsta, ima lyti – ir klientų kaimo turizmo sodybose sumažėja, nereti atostogautojai atšaukia numatytas rezervacijas, arba, atvirkščiai, ima ieškoti vietų likus vienai-dviem dienom iki savaitgalio… Dar daug ką lemia ir tai, kokioje vietoje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba: žmonės nenori sukarti ilgesnio kaip šimto kilometrų atstumo nuo savo namų.

Dauguma kaimo turizmo sodybas nuomojančių klientų – didžiųjų miestų gyventojai, taigi arčiau jų esančiose sodybose net vietų pritrūksta, tuo tarpu atokesni Lietuvos regionai klientų domėjimosi tikrai stokoja. „Būtų gerai, kad tolimesniuose šalies rajonuose esančiose kaimiškose poilsiavietėse apsilankytų daugiau arčiau jų esančių miestų gyventojų, – sakė LKTA nariai. – Juo labiau, kad daugelio atokesnių sodybų šeimininkai dirba tikrai kūrybingai ir turi ką savo svečiams pasiūlyti. Ne vienoje jų auginami naminiai gyvūnai, taip traukiantys vaikų dėmesį. Patirtis rodo, jog miesto mažiesiems tikras džiaugsmas išvysti avytes ar ožkas, triušius ar alpakas, žirgus ar naminius paukščius“.

Po kovido epidemijos greičiausiai atsigavo ramiam poilsiui skirtos sodybos, tuo tarpu linksmesniems renginiams skirtų namų savininkams klientų apmažėjo. Patirtis rodo, jog ima keistis gyventojų pasirenkamų pobūvių charakteris: vis mažiau norima švęsti dideles vestuves ar krikštynas, iškilmingus jubiliejus ar susitikimus; išsiverčiama su nedideliu skaičiumi kviestinių svečių ar apskritai vietoj pokylio renkamasi išvykti į kokią kelionę. Žinoma, atsiliepia vis prastėjančios demografinės tendencijos: mažiau porų tuokiasi, mažiau vaikų gimsta…

Tačiau geri laikai atėjo toms sodyboms, kurios priima aktyvaus poilsio mėgėjus ir gali pasiūlyti jiems baidarių ar valčių, išnuomoti dviračių, kurios organizuoja pėsčiųjų žygius po žymesnes aplinkines vietoves, ir pan.

Didelio susidomėjimo sulaukia tų gamtos prieglobstyje įsikūrusių namų savininkai, kurie gali priimti stovyklautojų būrius. Dabar – tikras įvairiausių stovyklų bumas: į jas buriasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Didžioji dauguma jų susijusi su sveikatingumu: kartu praleisti laiką nori jogai, meditacijų, muzikos terapijos mėgėjai, miško terapijos entuziastai ir kita panašia sveikatos stiprinimo veikla susidomėję žmonės. O kur rasi geresnę vietą pailsėti nuo miesto triukšmo ir metų nuovargio už kaimo sodybą? Tiesa, kartais tinkamą stovyklavietę rasti nebūna lengva: ypač miško terapijos užsiėmimų mėgėjams, kuriems reikalingas netoli sodybos esantis miškas. Beje, jau yra pradėti rengti miško terapijos gidai…

Kaimo turizmo sodybų daugėja, bet…

…ne visos jos šiandien įvardijamos šiuo žodžiu, dalis jų save laiko tiesiog „nameliais gamtoje“. Į juos daugiausia savaitgaliais atvyksta poros, norinčios tingiai atsipūsti, pasifotografuoti gamtos fone, o vėliau nuotraukas išsiųsti į socialinių tinklų puslapius. Tokie poilsiautojai jokios naudos vietos bendruomenių nariams neduoda: nei vietinių gyventojų teikiamomis paslaugomis naudojasi, leisdami jiems užsidirbti, nei mokesčiais jų sąskaitas papildo.

Lietuvoje iki šiol nesama Agroturizmo įstatymo, kuris reglamentuotų kaimo turizmo verslą, padėtų jį diferencijuoti, sudomintų daugiau potencialių lankytojų. Ir, žinoma, leistų žmonėms pažinti tikrąjį kaimo gyvenimą, plačiau susipažinti su ūkininkavimo ypatumais, žemės ūkio produkcijos gamyba.

Tokius įstatymus yra priėmusios daugelis Europos valstybių, jais plačiai naudojasi tokios poilsį kaime propaguojančios šalys, kaip, tarkim, Austrija ar Italija. Pas mus gi nieko panašaus nesama. Kaip pabrėžė LKTA prezidentė Agnė Vaitkuvienė, anksčiau įstatyme buvo geriau reglamentuota kaimo turizmo sąvoka, nustatyta, kaip tos sodybos turi atrodyti ir kaip turi būti kuriamos, tačiau turizmo sritį perdavus kuruoti Ekonomikos ministerijai, kaimo turizmo verslas buvo prilygintas miestuose esančių butų nuomos verslui. Turizmo įstatyme net nebeliko kaimo turizmo sąvokos, ir toks suvienodinimas tiesiog skurdina regionus ir kaimą. Žmonės arba nutraukia verslą, arba jis traukiasi į šešėlį.

„Kantrybės taurę tiesiog perpildė valdžios išleistas nutarimas dėl privalomos kaimo turizmo sodybų paslaugomis besinaudojančių klientų registracijos. Juos liepta registruoti per 24 val., nurodant pasų numerius, adresus ir kt. Įsivaizduokite situaciją: į kaime išnuomotą sodybą atvyksta 50 vestuvininkų, ir kiekvieno jų duomenis reikia surinkti ir perduoti atitinkamoms institucijoms! Nežiūrint į tai, kad toje sodyboje tiesiog nesama interneto! Arba dar vienas paradoksas: šeimininkai negali pasiūlyti svečiams įsigyti savo laikomų vištų kiaušinių, nes… draudžia higienos normos! Kaip reikėtų atsisakyti visos tos biurokratijos!

Agroturizmo įstatymas tikrai supaprastintų kaimo turizmo verslo vystymo sąlygas, tad mes darome ir darysime viską, kad jis būtų priimtas. Pasikvietėme Italijos agroturizmo ekspertą pasidalinti savo patirtimi, išanalizuoti visus mūsų veiklos pliusus ir minusus. Analizę pristatysime Ekonomikos ministerijai, ir tikėsimės, kad valdžia atras valios ir ryžto būtiniems pakeitimams priimti“, – dalijosi mintimis Asociacijos vadovė.

Agnė Vaitkuvienė paminėjo dar vieną nerimą keliančią problemą. Didelė dalis kaimo turizmo sodybų dirba pagal Verslo liudijimus ir nėra įsiregistravusios Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje. Ši tarnyba įpareigota kontroliuoti apgyvendinimo paslaugų teikėjus, bet ši kontrolė dabar liečia tik sąžiningai savo veiklą minėtoje tarnyboje įregistravusias sodybas, tuo tarpu kitos nėra tikrinamos nei dėl esamų sąlygų, nei dėl klientų skaičiaus, nei dėl kitų reglamentuojamų dalykų. Įsiregistravusių sodybų savininkai dėl tokios nelygybės pyksta, nes jų investicijos į poilsio organizavimą kaime būna žymiai didesnės. „Jau trečią kartą žadu kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu, kad ši neišduotų verslo liudijimų sodybai, neįregistruotai Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje“.

Nauji dėmesio objektai

Kaimo turizmo asociacija šiemet pasiūlė po Lietuvą, Latviją ir Estiją keliaujantiems žmonėms aplankyti karinio paveldo vietas, susijusias su laikotarpiu nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. bei valstybių Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki mūsų dienų. Objektų esama daug: tai – muziejai, kariniai įtvirtinimai, mūšių vietos, bunkeriai, kariniai miesteliai ir kt. Siūloma šias istorines vietas aplankyti, lydint profesionaliam gidui, traukiant į žygį po karinius objektus, apžiūrint partizanų bunkerius, klausantis įdomių istorijų. Kelionei po karinio paveldo vietas yra sukurti išsamūs maršrutai, nurodytas keliavimo būdas, maršruto išdėstymas dienomis, karinio paveldo vietų, apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų pasirinkimas.

Kitas maršrutas, pavadintas „Naujų skonių“ vardu, yra susijęs su vietomis, kuriose anksčiau kaimo turizmas (o ir turizmas apskritai) buvo menkai vystomas. Tai – daugiausia žemės ūkio rajonai su derlingais ūkininkų laukais, plačiai auginamomis grūdinėmis ir kitokiomis žemės ūkio kultūromis, tačiau smalsių turistų retokai lankomi. O be reikalo – ten pilna puikių sodybų, kurių šeimininkai ne tik supažindins su savo ūkiais, bet ir pasidalins kulinarine patirtimi. Taigi apsilankyti pas žmones, kurie pavaišins išskirtiniais savo regiono patiekalais, supažindins su tikru kulinariniu paveldu ir atskleis unikalią patiekalų gamybos patirtį – tikrai įdomu ir naudinga.

Kiekvienam – pagal interesus

„Atviros dienos kaime“ – renginys, galintis sudominti platų lankytojų ratą. Jis jau tapęs tradiciniu, ir šiemet vyks gegužės 23–25 dienomis. Apsilankyti pas save kviečia beveik šimtas Lietuvos ūkių ir sodybų. Ir kiekvieni šeimininkai siūlo savo pačių kruopščiai sudarytą programą. Rinktis tikrai yra iš ko: tereikia tik kruopščiai išstudijuoti renginio organizatorių parengtą žemėlapį su konkrečiais pasiūlymais.

Priimančiųjų pusių pasiūlymai – patys įvairiausi. Štai Kretingos rajone esantis vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus siūlo atrasti vilnos vėlimo meną su muziejaus rinkinio edukatore, vėlimo meistre Rasa Balsevičiene.

Klaipėdos rajono gamtinėje sodyboje „Medlijas“ lankytojų laukia ekskursija po kuriamą parką – miškasodį; bus pasakojama, kaip kurti savo aplinkoje ekosistemą, kuri būtų ir maitintoja, ir užuovėją teiktų, ir sveikatintų bei džiugintų.

Liubavo keramikos studija Kalvarijų savivaldybėje akcijos dalyvius kviečia ne tik susipažinti su keramikos menu, bet ir pažinti turtingą savojo krašto istoriją. Rekomenduojami profesionalūs molio lipdymo mokymai, raginama aplankyti Kačergų piliakalnį, Liubavo parką su koplytstulpiu „Titanike“ žuvusiam kunigui Montvydui, partizano J. Lukšos paminklą ir kt. įdomius objektus.

Inetos Svilo ūkyje, esančiame Kupiškio rajono Subačiaus seniūnijoje, akcijos dienomis lankytojai pamatys, kaip auginami vynmedžiai.

Molėtų rajono Giedraičių seniūnijoje įsikūręs Andriaus Širono ūkis priima norinčius susipažinti su pluoštinių kanapių auginimu ir šios kultūros produktais. To paties rajono Alantos žirgyne bus galima apžiūrėti žemaitukų veislės žirgus bei juodąsias Angusų veislės karvutes.

Kupiškio rajone esanti sodyba „Renatos sodai“ žada augalų edukacijas, supažindinančias su žolelių vaistinėmis savybėmis. Į kvapiųjų augalų pasaulį kviečia pasinerti ir Mažeikių rajono Renavo dvaro sodyba. Šio dvaro ponia ne tik supažindins su XIX–XX a. dvarų kultūra, bet ir paragins kartu pažoliauti, pasigaminti augalinio vandens ir sužinoti senovinių vaistažolių naudojimo tradicijas.

Į „Sveikatos dienas Vabalynėje“ kvies Šalčininkų rajono Turgelių seniūnijos Vilkiškių kaime įsikūrusios sodybos šeimininkai. Svečiai dalyvaus penkių kilometrų žygyje, maudysis Merkyje, ragaus sveikuoliško troškinio ir išmėgins sveikos dūminės pirties programą „Nuo peklos iki palaimos“.

Žodžiu, šiemetinių „Atvirų dienų kaime“ programa labai įvairi: kiekvienas galės pasirinkti, kas jo sielai artimiausia. Svarbu gerai išstudijuoti renginio organizatorių sudarytą žemėlapį, kuriame rasite sąrašą su beveik 100 ūkių ir sodybų pasiūlymais. Žinoma, būtina atkreipti dėmesį į šeimininkų numatytą svečių priėmimo datą ir laiką, taip pat pranešti apie savo planuojamą apsilankymą. Pasirūpinkite patogiais ir tinkamais oro sąlygoms rūbais bei avalyne. Kadangi ūkiuose ir sodybose būna galimybė įsigyti vietinių produktų, reiktų turėti grynųjų pinigų.

LVSO sezono pabaigos koncerte – japonų smuiko žvaigždė Akiko Suwanai

Redakcija
-
0
LVSO sezono pabaigos koncerte – japonų smuiko žvaigždė Akiko Suwanai
Akiko Suwanai / Takaki Kumada nuotr.

Gegužės 23 d. LVSO koncertų salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, klausytojus pakvies į 36-ojo koncertų sezono pabaigos koncertą. Šiame išskirtiniame vakare LVSO koncertų salėje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru grieš japonų smuiko žvaigždė Akiko Suwanai, kuri pasaulyje įsitvirtinusi kaip viena labiausiai vertinamų savo kartos menininkių.

1990 m. smuikininkė laimėjo prestižinį tarptautinį P. Čaikovskio konkursą ir tapo jauniausia visų laikų jo nugalėtoja – tuo metu jai buvo vos 18. Per jau daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą A. Suwanai koncertuoja su aukščiausio lygio simfoniniais orkestrais ir dirigentais visame pasaulyje, atlieka kamerinę muziką. Berlyno filharmonijos, Bostono, Londono, Los Andželo filharmonijos, Niujorko filharmonijos, Tokijo NHK – tai tik keletas žymiausių simfoninių orkestrų, su kuriais yra koncertavusi smuikininkė.

Pelniusi tarptautinį pripažinimą kaip pagrindinio smuiko repertuaro atlikėja, A. Suwanai kartu su leidybos kompanija „Universal Music“ išleido J. Brahmso sonatas smuikui ir fortepijonui (2024 m.) ir visas J. S. Bacho sonatas ir partitas smuikui (2022 m.). 2012 m. smuikininkė įkūrė Tokijuje vykstantį tarptautinį muzikos festivalį „Nippon“ ir tapo jo meno vadove. A. Suwanai groja „Charles Reade“ Guarneri del Gesu smuiku iš japonų kolekcionieriaus ir filantropo dr. Ryuji Ueno kolekcijos.

Akiko Suwanai / Marco Borggreve nuotr.

Vilniuje A. Suwanai atliks vokiečių romantizmo epochos kompozitoriaus Maxo Brucho (1838–1920) Pirmąjį koncertą smuikui. Dėl savo pakilių melodijų, sodrios ir aistringos orkestruotės, virtuozinių smuiko pasažų M. Brucho Pirmasis koncertas neabejotinai tapo vienu žymiausių smuiko repertuaro kūrinių pasaulyje. LVSO sezono pabaigos koncerte A. Suwanai rankose skambės ir kitas romantizmo šedevras – prancūzų kompozitoriaus Camille’io Saint-Saënso (1835–1921) Introdukcija ir rondo capriccioso a-moll smuikui ir orkestrui.

Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro G. Rinkevičiaus, atliks Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Trečiąją simfoniją. Tai – vienas žymiausių L. van Beethoveno kūrinių, tapęs novatorišku ir revoliucingu perėjimo nuo klasicizmo į romantizmo epochą ženklu.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su smuiko žvaigžde Akiko Suwanai įvyks gegužės 23 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.

Ieva Bačiulytė

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 21) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 21) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė smūgius dronais agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje. Atakuoti taikiniai Riazanės, Tulos, Oriolo srityse. Pastarojoje srityje smūgiuota Bolchovo puslaidininkių gamyklai, sėkmingai atakuotos gamybinės patalpos. Gamykla gamina elektroniką rusijos karinei ir kosmoso pramonei (pvz. čia gaminama elektronika naudojama „Su“ šeimos orlaiviuose, raketose „Iskander“ ir „Kinzhal“). Dieną dronai atakavo Kaluga, Vladimiro, Ivanovo, Maskvos sritis, t. y. iš esmės „neįveikiamą“ Maskvos oro gynybos rajoną. Dėl smūgių grėsmės uždaryti šių miestų oro uostai.

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 76 dronais Shahed bei dronais-masalais. Ukrainos pajėgos teigia numušusios 22 dronus, 41 dėl EW veiklos nukreiptas nuo taikinių. Tuo pačiu pasirodė informacija apie vakarykštį agresoriaus smūgį balistine raketa Sumy srityje esančiame poligone kovinius šaudymus vykdžiusiam Ukrainos kariuomenės vienetui. Teigiama, kad vieneto vadas ignoravo informaciją apie rajone veikiantį žvalgybinį rusų droną ir vis tiek vykdė pratybas. Po smūgio 6 kariai žuvo, 10 sužeista. Pradėtas tyrimas, vieneto vadas nušalintas nuo pareigų.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Mūšiai tęsiasi, esminių pakitimų nefiksuota.

Kharkivo kryptis. 13-os brigados „Chartia“ štabo viršininkas teigė, kad rusai Lyptsi sektoriuje telkia pajėgas. Ukrainoje (tikėtina – ir ne tik) žiniasklaida paskubėjo šiuos žodžius interpretuoti kaip perspėjimą apie rusų rengiamą grandiozinį puolimą Kharkivo kryptyje. Ukrainos karininkų ir karių vietoje teigimu tokia interpretacija neatitinka nei štabo viršininko žodžių, nei realybės. Esmė paprasta – rusai (kaip ir ukrainiečiai) visur bando telkti pajėgas, nes reikia papildyti praradimus, pabandyti pakovoti už iniciatyvą. Kharkivo kryptyje rusai rengia atakas, tačiau apie jokį grandiozinį puolimą kalba neina. Tas „telkimas“ – tai kasdieninė rutina.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Kontaktinėje linijoje toliau sąlyginis štilis. Daugiau darbo abiejų pusių artileristams ir dronistams.

Lyman. Tęsiasi sunkūs mūšiai visoje kontaktinėje linijoje. Rusų atakų skaičius per parą nežymiai auga, tačiau Ukrainos pajėgos sugeba išlaikyti pozicijas ir kontratakuoti.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Agresorius toliau vysto sėkmę vakariniame Toretsko flange. Jie išplėtė pozicijas šiaurinėje kelio Pokrovsk – Konstyantinivka dalyje Nova Poltavka – Novoolenivka ruože, bei perėmė dalį čia esančių svarbių aukštumų. Siekdamas gilinti pleištą agresorius toliau intensyviai veržiasi link Popiv Yar, mūšiai gyvenvietės prieigose.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Panašu, agresorius pradeda spręsti pietvakarinio flango logistinę problemą, kadangi baigia išlyginti kontaktinę liniją Novooleksandrivka – Nadezhdynka ruože sau naudinga linkme. Pleišto smaigalyje rusų placdarmo plotis ir toliau ne itin pakitęs ir siekia apie 7–10 km, tačiau 10 km pleišto gilumoje jo plotis jau išsiplėtė iki 14 km. Tai leidžia rusams kiek laisviau vykdyti pajėgų aprūpinimą ir rotacijas. Žinoma, bėdų rusai vis dar turi, nes pietvakarinio flango pleištas ir toliau atakuojamas kryžmine dronų ir artilerijos ugnimi, tačiau jau problema rusams nebe tokia didelė, kaip buvo prieš mėnesį ar du. Tikėtina, tai tik suintensyvins rusų pastangas apeiti Pokrovską iš pietvakarių.

Konstyantinopil. Ir toliau neaiški padėtis Bahatyr. Labai tikėtina, kad Deep State žemėlapyje rodoma kontaktinė linija yra labiau optimistinė, nei reali. Negalima teigti, kad Ukrainos pajėgos pilnai kontroliuoja visą Bahatyro gyvenvietę. Apie tai rašo kiti Ukrainos karybos ekspertai/kariai.

Zaporizhia kryptis.

Ukrainiečiai rengia kontratakas vakar/užvakar prastose pozicijose prie Zelen Pole (Velyka Novosylka sektorius), pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

„Už Balos“. Trampas Saudo Arabijoje – Tarifų karai – Kinijos globalios ambicijos

Redakcija
-
1
„Už Balos“. Trampas Saudo Arabijoje – Tarifų karai – Kinijos globalios ambicijos

Šimtmetį scenoje pažymėjęs maestro

Redakcija
-
0
Šimtmetį scenoje pažymėjęs maestro
Zigmas Žukas, 1990 m.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Neatsimenu šimtmečio sulaukusių muzikų. Ir dar mąstančių, bendraujančių. Gegužės 12-ąją į Vilniaus rotušės sceną lipo muzikų pamėgtas kontrabosininkas Zigmas Žukas. Su lazdele, bet pasitempęs, besišypsantis. Lietuvos muzikų sąjunga iškilmes surengė nesulaukusi tikrojo gimtadienio – liepos 14-osios.

Visi šį dabartiniam jaunimui jau menkiau pažįstamą maestro vadino tiesiog Zigmu. Jis buvo visų ansamblių, kuriuose grojo, siela: tvarkingas, elegantiškas, pasiruošęs patarti, padėti, sukurti kontaktą.

Z. Žuko giminė susibūrė Švėkšnoje. Tarsi Kėdainių krašte gimęs tėvas – vargonininkas Kazimieras Žukas – XX a. pirmaisiais metais atklydo iš Ramygalos. Apsistojo Kalneliuose. Pirmojoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą. Gimė dar trys palikuonys. K. Žukas tarnavo parapijiečiams, mokytojavo gimnazijoje, vedė chorą. Buvo ryški, aktyvi asmenybė.

Z. Žuko vaikai, kaip ir krašto geradario grafo Pliaterio vaikai, mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. Tėvas čia vaikus mokė muzikos, organizavo chorą, prisidėjo prie pilietinių Švėkšnos iniciatyvų. Zigmo mama tarnavo grafo ūkyje, buvo puiki šeimininkė.

Fragmentas iš koncerto Lietuvos televizijos studijoje

XX šimtmetis nuolat atskleisdavo vis kitą visuomenės vystymosi etapą, vis kitą Lietuvos istorijos puslapį. Vaikystė – protingo grafo šešėlyje. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jau bandė atverti jaunuoliams kelius į viliojantį muzikos pasaulį. Į Kauną pas jau susiformavusį vargonininką brolį Joną Žuką Zigmas atvažiavo studijuoti vargonavimo. Nebuvo žaliukas: muzikoje jau gerai įkirtęs. Brolis mokėsi pas Juozą Naujalį, Paryžiaus konservatorijoje Marcelio Dupre klasėje. Buvo visų gerbiamas muzikas, puikus improvizatorius, lietuvybę skleidė ir pasitraukęs į JAV. Tačiau nelemtas karas Zigmo svajones sutraiškė. 1943 m. hitlerininkai uždarė aukštąsias mokyklas, jaunuolius šaukė darbams į Vokietiją. Zigmas grįžo į tėviškę, nes vokiečiai jaunuolius jau gaudė į kariuomenę. „Tekdavo ir ant šieno pramiegoti; rudenį, kai suveždavo iškultus rugius ar kviečius, įsirengdavom slėptuves ir ten keletą naktų pabūdavom“.

Zigmas laiko veltui neleido. Kurmių kaimo mokyklėlėje pradėjo mokyti vaikus muzikus, organizavo chorą, visai neblogai grojo fortepijonu, vargonais. Atsirado mokytojo vieta ir Švėkšnoje, mokytojavo. Tačiau Zigmas norėjo tobulėti.

1947-aisiais Z. Žukas vėl pravėrė Kauno konservatorijos duris. Dar pusmetį veikė profesoriaus Nikodemo Martinonio klasė. Sovietų valdžia vargonų specialybę paskelbė kenksminga visuomenei, katedrą uždarė. Studijas tęsė dėstytojo Kajetono Leipaus kontraboso klasėje. Studentiškos dienos gena linksmus prisiminimus. Džiaugėsi laimėdavę prieš Dailės instituto komandą. Vakarais tai šen, tai ten vis grodavo. Įprato būti korektišku, inteligentišku ir restorano aikštelėje, ir kino teatro avanscenoje, ir grodamas šokiams Karininkų namuose, dabartinėje Prezidentūroje.

1948 m. Lietuvos valstybinė konservatorija buvo perkelta į Vilnių ir 1953 m. Žukas ją baigė tapdamas solistu, orkestro artistu. Kompozitorius Balys Dvarionas nustebęs klausėsi, kaip kontrabosininkas Zigmas baigiamajame koncerte grojo jo elegiją „Prie ežerėlio“. „Juk ją parašiau smuikui! Tačiau skamba ir kontraboso virpinama“, – stebėjosi Dvarionas.

Jaunas vyras, šeima, reikia buto… Darbai Zigmą kvieste kvietė. „Beprotiškai daug dirbau. Ir nevalgęs, ir nemiegojęs, ir sušalęs…“, – sakė. Visur jis buvo reikalingas: Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, Operos ir baleto teatre, Sauliaus Sondeckio vadovaujamame Lietuvos kameriniame orkestre, Jurgio Gaižausko kapeloje, su kvartetais rengiamuose koncertuose. Tačiau jo siela liko 1958 m. įkurtame Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. Buvo puikus visų besikeičiančių dirigentų pagalbininkas: Jono Vadausko, Aloyzo Končiaus, Rimvydo Racevičiaus, Jaroslavo Cechanovičiaus, Tomo Leiburo… Išsiskyrė sulaukęs 76-šerių.„Žukas – puikus instrumentalistas. Turėjo absoliučią harmoninę klausą. Girdėjo visą orkestrą“, – sakė Mašanauskas.

Zigmas Žukas su Jonu Mašanausku

Jonas Mašanauskas paakino Zigmą prisišnekinti Algirdą Ločerį, puikų akordeonininką, kartu pagroti. Pramoginė nostatalgiška jų trio atliekama muzika užpildydavo ištisas radijo valandas. Daug muzikos įrašė kvartetas – Romualdas Azguridis, Jonas Cijūnėlis, Henrikas Larionovas, Zigmas Žukas. Keitėsi kartos, o Zigmas vis grojo, mokėjo prisitaikyti ir prie klasikinės muzikos, ir prie džiazo prieigų ar lengvų melodijų ritmų.

Šiandien daug kas pasikeitė. Technologijos patobulėjo, į sceną įžengė elektronika. Stebėjau klausantį maestro garbei surengto koncerto. Jaunimas dabar pasaulį jau pamatė ir groja neįsivaizduojamais būdais. Juk Žuko jaunystėje niekas įsivaizduoti negalėjo, kad kontrabosas gali būti scenoje, solisto vaidmenyje. O dabar?

Buvę Z. Žuko mokiniai, jų mokiniai scenoje atliko savo kompozicijas ir puikiai akompanavo partneriams, dainininkams Kęstučiui Alčiauskiui, Gintarei Skerytei, Dainiui Puišiui. Muzikavo Povilas Jaraminas, Jaroslavas Cechanovičius, Mantas Stundžėnas ir būrys kontrabosininkų (Donatas Bagurskas, Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas, Aušvydas Kriščiūnas ir kiti.

Zigmas Žukas su J. Cechanovičiumi

Nuo 1949 m. Z. Žukas mokytojavo. Dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla). Pradžioje pianistu akompaniatoriumi-koncertmeisteriu, vėliau brandino kontrabosininkus. Apie 50 metų kontraboso specialybę dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija). Buvę mokiniai, kolegos orkestruose dirba ir šiandien: Vytautas Jacunskas, Oliveris Ramonas, Jonas Paulikas, Vytis Nivinskas, Saulius Zubrys, Giedrius Bendoraitis, Arnoldas Gurinavičius, Petras Simaitis ir kiti.

Mokėjo su vaikais, paaugliais bendrauti. Keistu būdu neklaužadoms, patinginiaujantiems sugebėdavo įkvėpti meilės muzikai ir darbui. Gal kad pats buvo darbštus, rodė pavyzdį?

Tik vaikų muzikos nemokė: sunkus jis, alinantis gyvenimas… „Vaikui nereikia uždėti kryžiaus“, – sakė.

Tačiau ir sūnus, ir dukra muziką pamėgo, daug jos girdėjo. Matė tėvo darbo valandas ir jo pražūtį gastrolėse. Su įvairiais kolektyvais Z. Žukas visą Lietuvą ne kartą apvažiavo. Koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Įsimintinos gastrolės Švedijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Įrašyta daug įvairių žanrų muzikos plokštelėse.

„Lengvoji muzika – labai įdomus pyragas. Juodukų muzika. Europoje skambėjo baroko įmantrybės veržėsi prancūziškos manieros. Viską įdomu groti. Kontrabosas – sunkus instrumentas. Kol gerą garsą išgauni, reikia su tuo „didžiuliu smuiku“ paišdykauti. Pažaboti, kol pasiduos“, – sakė Žukas.

O dabar žiūri ir klauso Mezzo kanalo. Ten skamba daug geros muzikos. Z. Žuką stebina muzikuojančiųjų meistrystė. Palinkėkime šimtmečiui palaimos klausant muzikos ir nostalgiškai galvojant apie praeitį.

Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojai. Kazimieras Žukas trečioje eilėje pirmas iš dešinės

Darius Kuolys. Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

Redakcija
-
9
Darius Kuolys. Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?
Zoomar agentūros nuotrauka

Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

Tereikia laiko ir seniai išmėgintų „aktyviųjų priemonių“, – teigė Tomas Schumanas, arba Jurijus Bezmenovas, rusų „žurnalistas“, 1970-aisiais pabėgęs į Vakarus ir čia 1984-aisiais, Orwello metais, paskelbęs „Meilės laišką Amerikai“, o 1993-iaisiais netikėtai miręs nuo širdies smūgio.

Žvalgyba sudaro vos 15 nuošimčių KGB darbo, 85 nuošimčiai – tai „aktyviosios priemonės“, skirtos priešų visuomenėms sugriauti, – sakė Bezmenovas. Ir aprašė keturis „ideologinio perversmo“ etapus.

Tokio „perversmo“ metu visuomenės turimas tikrovės suvokimas pakeičiamas taip, kad žmonės grėsmės akivaizdoje nebegeba priimti išmintingų, jų asmeninius ir tautos interesus atitinkančių sprendimų. Nebegeba būti laisvi, nusiginkluoja ir pasiduoda.

Pirmas etapas – Demoralizacija

Pirmas etapas – Demoralizacija – trunka 15–20 metų.

Svarbiausias šio etapo taikinys – idėjos, pasaulėžiūra

Religija supolitinama, sukomercinama, paverčiama pramoga. Pasekmė – gyvenimo prasmės praradimas.

Švietimas niveliuojamas, jo turinys tampa reliatyvus, santykinis ir nepajėgia jaunam žmogui suteikti gyvenimo koordinačių. Pasekmė – visuomenės neraštingumas.

Žiniasklaida monopolizuojama, manipuliuojama, diskredituojama. Pasekmė – trumparegystė, nesusivokimas, negebėjimas matyti asmeniui ir tautai kylančių grėsmių.

Kultūroje įtvirtinami netikri herojai, melagingi elgesio modeliai. Pasekmė – bevališkumas, lėkštumas.

Kitas Demoralizacijos etapo taikinys – institucijos, struktūros

Teisės ir tvarkos srityje didinamas atotrūkis tarp įstatymo ir moralės, o socialiniuose santykiuose pabrėžiamos teisės, o ne pareigos. Pasekmė – sumenkusi piliečių asmeninė atsakomybė.

Saugumo srityje pakertamas pasitikėjimas visomis tarnybomis: žvalgyba, policija, kariuomene. Pasekmė – visuomenę persmelkęs nesaugumo, neapginamumo jausmas.

Vidaus politikoje pasiekiama susmulkėjimo ir tuščio varžymosi. Pasekmė – susiskaldymas ir susvetimėjimas.

Užsienio politikoje ima vyrauti nepatikimi partneriai. Pasekmė – izoliacija, priešiška aplinka.

Trečias Demoralizacijos etapo taikinys – kasdienis žmonių gyvenimas

Siekiama sutraukyti ištikimybės, įsipareigojimų, pasitikėjimo ryšius, kurie jungia žmones į šeimas, į bendruomenes, į visuomenę. Stengiamasi sužlugdyti esamus elitus, supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje dėl menkiausių dalykų. Pasekmė – visuomenę apėmusi neapykanta, žmones ištikusi atskirtis.

Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija

Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija – trunka 2–5 metus.

Jo metu kova dėl valdžios tampa savitikslė. Šioje kovoje nebelieka jokių kitų tikslų ir atsakomybės. Pasekmė – žmonės ima geisti Didžiojo Brolio ir stiprios jo rankos.

Ekonomikoje nutrūksta sutartys ir griūva prekybos santykiai. Pasekmė – vis noriau atsiduodama Didžiojo Brolio valiai.

Kinta visuomenės būklė ir tvarka – į valstybės gyvenimą iš minios tiesiogiai įsiveržia aktyvios grupės. Pasekmė – minios valdžia, arba mobokratija.

Trečias perversmo etapas – Krizė

Trečias perversmo etapas – Krizė – trunka vos 2–6 mėnesius.

Jo metu „radikalai“, sąmoningi ir nesąmoningi agentai bei kitos manipuliuojamos grupės jėga paima valdžią ir pakeičia pačią valdymo sąrangą.

Jei sėkmingai bus įgyvendintos pirmo ir antro etapų „aktyviosios priemonės“, didžioji visuomenės dalis turėtų būti visiškai dezorentuota: ji nesugebės pasipriešinti, o gal net sveikins perversmą.

Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija

Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija – gali trukti ir neribotą laiką.

Pavergtą ir kontroliuojamą šalį galima „normalizuoti“ ilgai, labai ilgai. Vis dėlto šio etapo pradžioje kai kuriuos darbus padaryti būtina: privalu sunaikinti tuos, kurių rankomis buvo įvykdyta diversija.

Visus šiuos susinaikinimo etapus, – pastebi Bezmenovas – Respublikos piliečiai įveikia patys: iš šalies pakanka tik stumtelėti, pavedėti, palydėti…

Sykiu jis tikina, kad laisva tauta visada gali atsikvošėti, atmesti jai primestus scenarijus, pajusti ir apsibrėžti ribas, pradėti sąmoningai ir valingai savo likimu rūpintis.

Iki 1940-ųjų lietuviai savo Respublikoje atsikvošėti, deja, nespėjo… Ar spėsime dabar? Ar spės amerikiečiai?

Nuorodos į Bezmenovo interviu ir paskaitas – pirmuose komentaruose.

Veidaknygė

PSO priėmė nutarimą dėl kovos su būsimomis pandemijomis

Redakcija
-
4
PSO priėmė nutarimą dėl kovos su būsimomis pandemijomis
PSO asamblėjos balsavimas / PSO nuotr.

Po daugiau nei trejus metus trukusių derybų antradienį Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) sprendimus priimančioje metinėje asamblėjoje buvo priimtas istorinis nutarimas dėl kovos su būsimomis pandemijomis.

„Nematau jokių prieštaravimų. Rezoliucija priimta“, – nurodė posėdžiui pirmininkavęs Filipinų sveikatos apsaugos ministras Tedas Herbosa.

PSO susitarimu dėl pandemijų siekiama, kad ateityje būtų išvengta tokio nesuderinto reagavimo ir tarptautinės sumaišties, kuri pasireiškė per COVID-19 krizę, gerinant pasaulinį pandemijų koordinavimą ir priežiūrą bei galimybes gauti vakcinas.

„Tai istorinė diena“, – po balsavimo naujienų agentūrai AFP pareiškė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus (Tedrosas Adhanomas Gebrejesusas).

Galutinis susitarimo tekstas buvo suderintas praėjusį mėnesį po ilgų intensyvių derybų.

JAV pasitraukė iš šių derybų po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad jo šalis traukiasi iš PSO. Šis procesas gali užtrukti iki vienerių metų.

„Šiandien pasaulis yra saugesnis dėl mūsų valstybių narių lyderystės, bendradarbiavimo ir įsipareigojimo priimti istorinę PSO pandemijos sutartį“, – sakoma PSO vadovo išplatintame pranešime.

„Šis susitarimas yra visuomenės sveikatos, mokslo ir daugiašalių veiksmų pergalė. Jis užtikrins, kad mes visi kartu galėsime geriau apsaugoti pasaulį nuo būsimų pandemijų grėsmės, – priduriama jame. – Tai taip pat yra tarptautinės bendruomenės pripažinimas, kad mūsų piliečiai, visuomenės ir ekonomikos negali būti palikti pažeidžiami ir vėl patirti tokių nuostolių, kaip per COVID-19 pandemiją.“

„Pasaulis vis dar yra vieningas“

Naujausio PSO susitarimo tikslas – geriau nustatyti pandemijas ir kovoti su jomis, didinant tarptautinį koordinavimą ir priežiūrą bei užtikrinant teisingesnę prieigą prie vakcinų ir gydymo.

Derybos buvo įtemptos dėl nesutarimų tarp turtingų ir besivystančių šalių. Pastarosios teigė, kad COVID-19 pandemijos metu joms buvo sunku gauti vakcinų.

Šis susitarimas taip pat sulaukė prieštaravimų iš tų, kurie manė, kad jis pažeis valstybių suverenitetą.

Dabar šalys turi iki 2026 metų gegužės susitarti dėl prieigos prie patogenų ir naudos pasidalijimo (PABS) mechanizmo detalių.

PABS mechanizmas nustato taisykles, kaip šalys gauna prieigą prie patogenų, galinčių sukelti pandemijas, ir kaip vėliau pasidalijama iš jų gauta nauda – vakcinomis, testais bei gydymo priemonėmis.

Kai PABS sistema bus galutinai patvirtinta, susitarimas galės būti ratifikuotas. Tam, kas jis būtų ratifikuotas, reikia bent 60 valstybių sutikimo.

Pietų Afrikos ambasadorė Precious Matsoso (Prešes Macoso) ir Prancūzijos pasaulinė sveikatos ambasadorė Anne-Claire Amprou (En Kler Ampru) bendrai pirmininkavo deryboms.

„Siekiama sukurti taisyklėmis pagrįstą, ateities poreikius atitinkančią sistemą, kuri išlaikytų laiko išbandymą. Ji nepažeidžia ir nepažeis šalių suvereniteto, – pirmadienį sakė Prancūzijos ambasadorė. – Geopolitinių įtampų ir didžiulių pokyčių laikais šis susitarimas yra įrodymas, kad pasaulis vis dar yra vieningas.“

123...1 716Nuo 1 716 1 puslapis