Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?
Tereikia laiko ir seniai išmėgintų „aktyviųjų priemonių“, – teigė Tomas Schumanas, arba Jurijus Bezmenovas, rusų „žurnalistas“, 1970-aisiais pabėgęs į Vakarus ir čia 1984-aisiais, Orwello metais, paskelbęs „Meilės laišką Amerikai“, o 1993-iaisiais netikėtai miręs nuo širdies smūgio.
Žvalgyba sudaro vos 15 nuošimčių KGB darbo, 85 nuošimčiai – tai „aktyviosios priemonės“, skirtos priešų visuomenėms sugriauti, – sakė Bezmenovas. Ir aprašė keturis „ideologinio perversmo“ etapus.
Tokio „perversmo“ metu visuomenės turimas tikrovės suvokimas pakeičiamas taip, kad žmonės grėsmės akivaizdoje nebegeba priimti išmintingų, jų asmeninius ir tautos interesus atitinkančių sprendimų. Nebegeba būti laisvi, nusiginkluoja ir pasiduoda.
Pirmas etapas – Demoralizacija
Pirmas etapas – Demoralizacija – trunka 15–20 metų.
Svarbiausias šio etapo taikinys – idėjos, pasaulėžiūra
Religija supolitinama, sukomercinama, paverčiama pramoga. Pasekmė – gyvenimo prasmės praradimas.
Švietimas niveliuojamas, jo turinys tampa reliatyvus, santykinis ir nepajėgia jaunam žmogui suteikti gyvenimo koordinačių. Pasekmė – visuomenės neraštingumas.
Žiniasklaida monopolizuojama, manipuliuojama, diskredituojama. Pasekmė – trumparegystė, nesusivokimas, negebėjimas matyti asmeniui ir tautai kylančių grėsmių.
Kultūroje įtvirtinami netikri herojai, melagingi elgesio modeliai. Pasekmė – bevališkumas, lėkštumas.
Kitas Demoralizacijos etapo taikinys – institucijos, struktūros
Teisės ir tvarkos srityje didinamas atotrūkis tarp įstatymo ir moralės, o socialiniuose santykiuose pabrėžiamos teisės, o ne pareigos. Pasekmė – sumenkusi piliečių asmeninė atsakomybė.
Saugumo srityje pakertamas pasitikėjimas visomis tarnybomis: žvalgyba, policija, kariuomene. Pasekmė – visuomenę persmelkęs nesaugumo, neapginamumo jausmas.
Vidaus politikoje pasiekiama susmulkėjimo ir tuščio varžymosi. Pasekmė – susiskaldymas ir susvetimėjimas.
Užsienio politikoje ima vyrauti nepatikimi partneriai. Pasekmė – izoliacija, priešiška aplinka.
Trečias Demoralizacijos etapo taikinys – kasdienis žmonių gyvenimas
Siekiama sutraukyti ištikimybės, įsipareigojimų, pasitikėjimo ryšius, kurie jungia žmones į šeimas, į bendruomenes, į visuomenę. Stengiamasi sužlugdyti esamus elitus, supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje dėl menkiausių dalykų. Pasekmė – visuomenę apėmusi neapykanta, žmones ištikusi atskirtis.
Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija
Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija – trunka 2–5 metus.
Jo metu kova dėl valdžios tampa savitikslė. Šioje kovoje nebelieka jokių kitų tikslų ir atsakomybės. Pasekmė – žmonės ima geisti Didžiojo Brolio ir stiprios jo rankos.
Ekonomikoje nutrūksta sutartys ir griūva prekybos santykiai. Pasekmė – vis noriau atsiduodama Didžiojo Brolio valiai.
Kinta visuomenės būklė ir tvarka – į valstybės gyvenimą iš minios tiesiogiai įsiveržia aktyvios grupės. Pasekmė – minios valdžia, arba mobokratija.
Trečias perversmo etapas – Krizė
Trečias perversmo etapas – Krizė – trunka vos 2–6 mėnesius.
Jo metu „radikalai“, sąmoningi ir nesąmoningi agentai bei kitos manipuliuojamos grupės jėga paima valdžią ir pakeičia pačią valdymo sąrangą.
Jei sėkmingai bus įgyvendintos pirmo ir antro etapų „aktyviosios priemonės“, didžioji visuomenės dalis turėtų būti visiškai dezorentuota: ji nesugebės pasipriešinti, o gal net sveikins perversmą.
Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija
Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija – gali trukti ir neribotą laiką.
Pavergtą ir kontroliuojamą šalį galima „normalizuoti“ ilgai, labai ilgai. Vis dėlto šio etapo pradžioje kai kuriuos darbus padaryti būtina: privalu sunaikinti tuos, kurių rankomis buvo įvykdyta diversija.
Visus šiuos susinaikinimo etapus, – pastebi Bezmenovas – Respublikos piliečiai įveikia patys: iš šalies pakanka tik stumtelėti, pavedėti, palydėti…
Sykiu jis tikina, kad laisva tauta visada gali atsikvošėti, atmesti jai primestus scenarijus, pajusti ir apsibrėžti ribas, pradėti sąmoningai ir valingai savo likimu rūpintis.
Iki 1940-ųjų lietuviai savo Respublikoje atsikvošėti, deja, nespėjo… Ar spėsime dabar? Ar spės amerikiečiai?
Nuorodos į Bezmenovo interviu ir paskaitas – pirmuose komentaruose.
Prieš kiekvienus rinkimus stebime bandymus įtikinti rinkėją ka blogiau kaip prie esamos valdžios jau nebus. Ir dažniausiai sėkmingai. Bet tai nėra bandymai įtikinti kad prie svetimos valdžios būtų geriau. Net prieš 1940 įvykius lietuviai buvo įtikinėjami viso labo kad štai valdžia pas kaimynus SSSR rūpinasi paprastu darbo žmogumi, o pas mus priešingai. Bet tai nebuvo kvietimas atsisakyti pačios nepriklausomybės, o tik versti šalin visiems pažangiai nusiteikusiems taip įkyrėjusią Smetonos diktatūrą ir atkurti Lietuvoje demokratiją. Taip iš vidaus buvo keliama banga, o jau nunešė jį toli toli…
Pats kuolys sėkmingai tai viską vygdė imdamas soroso pinigus ir už juos griaudamas Lietuvos tradicijas ir moralę!
Ta moralė į pabaigą buvo jau gerokai tarybinė. Sorošas veikė operatyviai ir einantiems į Europą buvo naudingas. Bėda kad pati Europa jau buvo gerokai paveikta pokariniu antifašistinių ir liberalmarksistinių kerų mišiniu. Toliau – daugiau, o Rytų Europos patirtis buvo vertinama iš aukšto .Ir ,pripažinkime, išties buvo menkas vaistas nuo naujos ligos.
Aha, taip tai taip, bet tas Jurijus Bezmenovas irgi buvęs KGB spaudos ir propagandos agentu. Pabėgęs į Vakarus ne viską pasakė, o kai ką ir nuslėpė, ir tas nuslėpimas, sunku pasakyt, kaip gali būti vertinamas, nes sukelia ir abejonių, kad KGB čia ir KGB ten – Amerikos ir Rusijos spec.tarnybos išvien ar nelabai? Pagaliau, kas tie geruokšliai, kurie ne iš minios, o iš padangių nuleisti šviesuoliai kabutėse? Bijomasi konkurencijos ar ko? Gal, kad nepavardintų ir tų šviesuolių abejotinas tendencijas, darbelius, kilmę ir tikruosius ketinimus? Imperatoriai, karaliai nuo Dievo arba per Dievo malonę ar kaip? Na ir kas, kad daug tiesos pasakyta, bet juk svarbiausia tai – kas nutylėta? Tyčia ar netyčia, ar dėl žioplumo ne taip ir svarbu.
Lietuva savo priešams atsivėrė per 1992 metų Seimo rinkimus. Parodydama kaip mažai rinkėjų dauguma suprato komunistinės SSSR ekonomikos žlugimo priežastis – ir kaip daug tikėjosi iš savos, lietuviškos, geranoriškos valdžios, kuri turėjo ne demontuoti neveikiančią sistemą, bet ją pataisyti, paprastų Lietuvos darbo žmonių dideliam pasitenkinimui. Va taip, 50 metų Lietuvos žmonės statė komunizmą, matė statybos prašmatnybes iš vidaus, o kai nepabaigta statyba griuvo – nesuprato dėl ko. Reikėjo kitaip daryti – tokia buvo saliamoniška daugumos išvada. Ir ji tebegalioja. Drebėkite partijos ir pačių lietuvių sava galva renkamos Lietuvos valdžios. Paslaugiai ir reguliariai vykdomos gyventojų apklausos nuolat patvirtina tokias 35 metai besitęsiančias nuviltų piliečių teisuoliškas nuotaikas…Kažkiek juokinga, bet negali žinoti.
Kalbi taip, tarsi pats suorganizavai ir pradėjai „Perestroikę”, kodėl? Ką nori apgauti? Nei tada, nei dabar lietuviai nieko nei pradeda, nei organizuoja, nei užbaigia. Užbaigt mes sugebame tik nauja okupacija, kas ir yra Pasaulio Vyriausybės suplanuota, pradedant PSO ir t.t. Ir dar pačiam priminsiu, kad ne lietuviai sudaužė carinės Rusijos imperijos galybę, jos kariuomenę 1914 metų vasaros pabaigoje ir „Perestroikę“ taip pat nei sugalvojo, nei pradėjo.
Kad ir ne pats pradėjai, gali suprasti arba nesuprasti kas vyksta ir kas ir dėl ko įvykius pradėjo. Ir kodėl vieniems sekėsi , kitiems ne labai. Apgailėtina dėl supratimo stokos kaltinti patogiai po ranka esančią paties ir išsirinktą valdžią.
Aš tikrai nepradėjau, bet buvau oponuojančiu okupaciniam režimui dar toli iki Gorbio – kai tik grįžau iš sov. kariuomenės. Nuo tada, kai tie super-duper patriotai tokius gaudė ir pagavę siuntė pas baltąsias meškas. Manęs nepagavo, bet pagavo Gorbio perestroikininkai ir makaulę praskėlė koncierų-krikdemų partijos vardu. Ar dabar supratai?
Pas mus viskas kas papasakota vykdoma ekonomikos stiprėjimo , pajamų augimo ir gyvenimo gerėjimo sąlygomis, kas neleidžia nepatenkintiems per daug išlinguoti laivelio. Tačiau ekonomikos, pajamų augimas , juo labiau pagreitintas augimas, nėra su garantija ateičiai, matant kas vyksta toliau nuo LT esančiuose regionuose. O ekonominės krizės sąlygomis imtis 39-40 metų scenarijaus , telkti žmones į kovą prieš „supuvusį buržuazinį fašistinį ir t.t. režimą” jau būtų žymiai lengviau…Matėme kaip Putinas ir Ko išnaudojo paskutiniame XX dešimtmetyje Rusijoje pertvarkų sukeltą suirutę