2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis

Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

Redakcija
-
31
Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

21-10-19 LŽTO išvados ir pareiškimas dėl mokslo ideologizavimo.

Spalio pradžioje Vilniaus universitetas (VU) priėmė ideologinį apsisprendimą ir paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose rekomenduojama akademinės bendruomenės nariams bendraujant žodžiu ir raštu vengti nuorodų į asmens lytį.

Jose skelbiama, kad pašnekovo/pašnekovės lytis turi būti nenurodoma, o lyčių/giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinamos, praleidžiant giminę žyminčias galūnes ir kt. „Gairėse“ teigiama, kad asmenų spėjimas apie tik dvi esančias vyro ar moteris lytis, gali būti klaidingas.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos spalio 19 d. išplatino pareiškimą, kuriame skelbiama, kad VU priimdamas ideologinį apsisprendimą ir įsipareigojimą lyčiai jautriai kalbai bei siekdamas iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją, nenurodo, kokiai būtent ideologijai ir jos atmainai šis apsisprendimas atstovauja – marksistiniam-lenininiam, maoistiniam komunizmui, eurokomunizmui, liberalkomunistiniam leftizmui ir kt.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, paskelbusi „Gaires“ Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

„Gairėse“ neva remtasi VU Statuto ir VU Akademinės etikos kodekso nuostatomis, tačiau šiuose teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba nuorodų į asmens lytį eliminavimą. Priešingai, Statute nurodoma, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, kad Universitetas užtikrina akademinės kultūros tęstinumą ir per šimtmečius išsaugotų tradicijų plėtotę. VU Etikos kodeksas taip pat deklaruoja tradicijų bei vertybių perdavimą ateities kartoms.

Pareiškime pažymima, kad „Gaires“ parengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys, tarp kurių nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto. Tikėtina, kad „Gairės“ buvo rengiamos kartu su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“. Šis įstaiga 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę, arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Šios įstaigos darbuotojų profesinė kvalifikacija taip pat kelia pagrįstas abejones psichologijos ir medicinos požiūriu. Be to minėta įstaigos veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių. Taigi būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.

„Gairės“ prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų autonomiją, nes pastaroji turi būti derinama su atskaitomybe visuomenei. Pažymima, kad ideologinis apisprendimas ardyti ankstesnius santykius, komunikacijoje vengti nuorodų į lytį ir kt., nėra vien VU vidaus reikalas, nes jame studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.

Pareiškimo autoriai daro išvadą, kad „Gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Bet svarbiausia ne šios grupelės žmonių noras pasipelnyti iš niekinės veiklos, o tai, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose.

Pareiškimo autoriai pabrėžia, kad minėtas VU ideologinis apsisprendimas yra akivaizdi agresija prieš Konstituciją, o svarbiausia – prieš pačią žmogaus gyvybę, jos ateitį, nes gyvybė kyla iš lyčių skirtumo (iš priešybių vienybės). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau ,,Gairės“ yra atviras mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus, nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus. „Gairių“ nuostatos reiškia spaudimą visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą. Tai yra destruktyvi tarptautinių kultūrmarksistų įkvėpta akcija.

Žmogaus teisių organizacijos siūlo Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant „Gaires“ atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Jos taip pat kviečia Universiteto vadovybę paviešinti „Gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir jų gautą užmokestį už „Gairių“ parengimą , o Lietuvos akademinę bendruomenę ragina priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę, nes nėra jokių iliuzijų, kad „Gairės“ tėra nereikšmingas išpuolis prieš vienos aukštosios mokyklos (VU) akademinę bendruomenę. Priešingai, tai nuoseklus ideologinis mėginimas šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Pareiškimą rengė Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija o jam pritarė Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai”, „Rengimo šeimai”, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai.

Pareiškimui taip pat pritaria mokslininkai habil. dr., prof. Bronius Genzelis, prof. Alvydas Pauliukevičius, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Artūras Judžentis, dr., prof. Saulius Arlauskas, habil. dr., prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Jonas Jasaitis, habil. dr., prof. Aloyzas Sakalas, habil. dr., prof. Arvydas Janulaitis, habil. dr., prof. Kęstutis Jarašiūnas, dr. Aldonas Pupkis, dr. Jūratė Laučiūtė, Albertas Žostautas,  dr. Daiva Jakubonienė, habil. dr.,prof. Vygantas Paulauskas, habil. dr., prof. Algirdas Jurgaitis, habil. dr., prof. Ferdinandas Vaitiekūnas,dr,. Margarita Lėckienė, dr. Krescencijus Stoškus, habil. dr., prof. Laima Kalėdienė, habil. dr., prof. Alvydas Butkus, rašytoja Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė, dr. Gražina Akelaitienė, kun. Robertas Grigas, habil. dr., prof. Marijona Barkauskaitė, habil. dr., prof. Donatas Stakišaitis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, habil. dr., prof.Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr., prof. Dalius Serafinas, buvęs tremtinys, Antanas Jankus, habil.dr., prof.Vytautas Daujotis, publicistas Vladas Turčinavičius, leidėjas Linas V. Medelis, LMA akademikas, prof. Gediminas Motuza, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Eugenijus Manstavičius, dr. Jonas Paršeliūnas, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Mackevičius,LMA akademikas, habil.dr.,prof. Gytis Juška, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Grigas, LMA akademikas, habil.dr., prof. Kęstutis Sasnauskas, habil.dr., prof. Henrikas Petras Vaitkevičius, habil.dr., prof. Šarūnas Raudys, VU mokslo darbuotojas Marius Gaubas, VU matematikos informatikos mokslų daktaras Linas Litvinas, VU biochemijos mokslų daktaras Marius Dagys, poetas Rimvydas Stankevičius, žurnalistė Danutė Jakubėnienė, matematikos ir informatikos mokslų daktaras Andrius Vytautas Misiukas Misiūnas, matematikos habil.dr., prof. Mindaugas Petras Bloznelis. dailininkas, grafikas Arvydas Každailis, etnologas, moklsų daktaras, LEU prof. Libertas Klimka, inžinierius (Bostonas) Aidas Kupčinskas, TV žurnalistė ir režisierė Birutė Bražinskaitė, inžinierė Klementina Milda Skeirytė, dailininkė Ona Rūta Tamuliūnienė, TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, inžinierė Ivenija Jakštaitė, dailininkas Jonas Varnas, žurnalistė Dalia Ona Larsen, habil. dr, prof. Leonas Ašmantas, kalbininkas, habil.dr., prof Kazimieras Župerka, istorikas dr.,  prof. Juozas Skirius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, statistikė Ieva Šiaudinytė-Baužienė,VU leidyklos administratorė Aliona Markauskienė, dainininkas Juozas Vytautas Baužys, technikos mokslų dr. Konstantinas Sasnauskas, advokatas Jonas Ivoška, filosofė doc, dr. Lilijana Astra, filologas doc.,dr. Darius Alekna, archeologas doc., dr. Algimantas Merkevičius, biofizikė ir mokslų istorikė dr. Laima Petrauskienė, dailės istorikė, dr.Birutė Rūta Vitkauskienė, inž. Vitalija Ramanauskienė, socialinių mokslų dr. doc. Irena Kubilienė, humanitarinių mokslų dr. Nijolė Lietuvninkaitė, dr.Daiva Narbutienė, anglų k.ir literatūros mokytoja Vida Augutienė, chemijos mokslų dr., prof. Jadvyga Regina Kerienė,  LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas, teisės filosofas ir teisės sociologas dr.  prof. Vytautas Šlapkauskas, biochemikas Sigitas Palikša, istorijos mokslų dr.Tomas Baranauskas, technikos mokslų dr. Antanas Dumčius, istorijos mokslų dr. Darius Vilimas, socialinių mokslų dr. Angelė Danutė Čepėnaitė, fizikos mokslų dr. Robertas Maldžius, ekonomikos mokslų dr. Audra Šimėnienė.

Pritariančiųjų sąrašas nuolat pildomas ir skelbiamas (žemiau).

Visas pareiškimo tekstas žemiau (taip pat ČIA).

 

 

 

 

Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Redakcija
-
4

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.

Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Redakcija
-
0
Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.

Panika  aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.

Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.

Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

Pareiškime reikalaujama:

  1. Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
  2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
  3. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
  4. Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
  5. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
  6. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.

Visą pareiškimą skaitykite žemiau.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Seimo Aplinkos komitetui
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Seimo Ekonomikos komitetui
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei
Finansų ministerijai
Generalinei Prokuratūrai
Vilniaus m savivaldybei
Lietuvos savivaldybių asociacijai
Žiniasklaidai
Visuomenei

PAREIŠKIMAS

2021 m. spalio 6 d.

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.

Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.

Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:

a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;

b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;

c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.

Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.

Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.

Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.

2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.

3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:

a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.

b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.

c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.

d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.

e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:

i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).

ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.

iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.

iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.

5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).

6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.

Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.

2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.

3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.

4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.

5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.

6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).

7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.

8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.

Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.

Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Pareiškimas dėl kilusios grėsmės demokratijai ir Lietuvos valstybingumui

Redakcija
-
2

Šiandien Nacionalinis susivienijimas pateikė reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentui:

1.  Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį.Taip pat atsižvelgiant, kad daugiau kaip penktadalis šalies piliečių gyvena skurde, o mokesčių mokėtojų lėšų stinga švietimui ir sveikatos apsaugai bei senjorų pensijoms didinti,  atmesti prievolę Lietuvos piliečiams šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu, inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme.

6. Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras. Minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių.

Visas pareiškimo tekstas žemiau:

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Žiniasklaidai ir visuomenei

2021m. rugsėjo 7 d.

Lietuva išgyvena didžiausią per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį pilietinio susipriešinimo ir aštriausių socialinių įtampų laikotarpį. Valdančioji koalicija ir jos suformuota nekompetentingiausia iš visų buvusių per tris dešimtmečius Vyriausybė neįstengia spręsti susikaupusių šalyje problemų. Nesprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo ir tautos išlikimo klausimai. Vis nauji neapgalvoti ir beatodairiški valdžios veiksmai (Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė, „galimybių pasas“) duoda pagrindą manyti, kad yra sąmoningai didinama įtampa visuomenėje siekiant nukreipti dėmesį nuo valdantiesiems svarbesnių ir visuomenei neviešinamų tikslų.

Sunkiai suprantama, kodėl po rugpjūčio 10 dienos mitingo valdžia nesiėmė būtinų priemonių riaušėms išvengti, o priešingai, pažeidžiant Susirinkimų įstatymą (4 str. 3 dalis), provokavo susirinkusius, leisdama žmonių miniai pavojingai priartėti prie Seimo pastato ir įsiaudrinti, iš anksto neužkardant vėliau kilusių riaušių.

Taip pat nepaaiškinamas valdžios siekis sąmoningai didinti įtampą tarp žmonių atmetant prigimtinę šeimą ginančių visuomenės grupių ir organizacijų siūlymą susilaikyti nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo ar homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo, kai prie Lietuvos Baltarusijos valstybės sienos yra sutelkta (specialiai suvežta ir parengta) tūkstančių nelegalių migrantų minia, kurios permetimui į Lietuvą yra suplanuota ir gerai parengta didelio masto Baltarusijos hibridinio karo operacija.  Esant pavojams valstybei ir neregėto masto visuomenės susipriešinimui absoliučiai nesuprantamas valdančiųjų mėginimas šiuo metu atšaukti galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį šios aikštės valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas.

Nesuprantama, kodėl pasienyje prieš prasidedant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“, valdančiųjų atstovai (Seimo žmogaus teisių komitetas) visomis išgalėmis eskalavo vietines „pratybas“ gyventojams kiršinti – neokomunistinei genderizmo ideologijai propaguoti skirtą LGBT paradą Kaune, arba kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama jokio teisinio pagrindo, neleido Lietuvos šeimų sąjūdžiui (LŠS) rugsėjo 10-ąją rengti jos planuojamą mitingą.

Nacionalinis suvienijimas atkreipia dėmesį į šiuo metu ydingą teismų elgesį ginant konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo ir susirinkimų laisves. Antai, Kauno m. savivaldybei neleidus LGBT paradą rengti tam nepritaikytoje Laisvės alėjoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), nepaisydamas visų perspėjimų apie galimas riaušes, įpareigojo Kauno m. savivaldybę suderinti LGBT eitynių vietą ir laiką būtent Laisvės alėjoje, pažymėdamas, kad <… teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje ir, kaip ir saviraiškos laisvė, yra viena iš tokios visuomenės pamatų, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai>[[1]].Tokiam sprendimui priimti teismui iš esmės pakako dviejų dienų.

Tačiau, kai analogišką Vilniaus m. savivaldybės draudimą rugsėjo 10 d. mitingui LŠS apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), pastarasis nusprendė, jog savivaldybės administracijos sprendimas atšaukti rugsėjo 10 d. duotą sutikimą yra paremtas VSD informacija apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kokios tos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai teismas, priimdamas sprendimą negalėjo žinoti, nes nustatė VSD ne mažiau kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į LŠS skundą pateikti bei „išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktos medžiagos išslaptinimo arba pateikti ją teismui neišslaptintą“. Trečiuoju asmeniu byloje VAT įtraukė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatą (VPK), kuris savo ruožtu, per 14 dienų turės pateikti atsiliepimą bei „visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą“. Tokiu būdu ginčo sprendimas nukeliamas mažiausiai pusei mėnesio.

Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad teismai nebesilaiko konstitucinio piliečių nediskriminavimo dėl įsitikinimų ar pažiūrų principo – skundą dėl LGBT eitynių LVAT išnagrinėjo per dvi dienas iki LGBT eitynių organizavimo pradžios ir įpareigojo Kauno m. savivaldybę nedelsiant (per 1 dieną) eitynes suderinti, nes „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje“. LŠS skundą teismas pradės nagrinėti ne anksčiau kaip po 14 dienų, t.y. po to, kai Vilniaus apskrities VPK ir VSD pateiks teismui atsiliepimus bei įrodymus apie galimas grėsmes viešajai tvarkai, kitaip tariant, skundą teismas pradės nagrinėti  galimai ne rugsėjo mėnesį, o daug vėliau, kai mitingui suderinti skirtas laikas bus seniai praėjęs, nors ir šiuo atveju galioja LVAT išvada, kad „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje <…>, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai“. Taigi teismai akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį piliečių lygybės principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str.).

Pažymėtina ir tai, kad VSD perspėjimai Vilniaus m. savivaldybei nėra teisinis pagrindas rugsėjo 10 d. mitingui drausti, juolab teismams tokie perspėjimai be jokių įrodymų negali būti pagrindas atidėlioti susirinkimų organizatorių skundų svarstymą ir taip varžyti  konstitucinę piliečių susirinkimų laisvę, nes  Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, jog teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą [[2]].  EŽTT dėl savavališko ir diskriminacinio pobūdžio valstybės institucijų teisės siūlyti viešų renginių vietą, laiką ar pobūdį yra nurodęs, kad <…bendras demonstracijų draudimas gali būti pateisinamas tik tuomet, kai egzistuoja realus pavojus, kad jie gali sukelti neramumus, kuriems neįmanoma užkirsti kelio kitomis, mažiau griežtomis priemonėmis…>. EŽTT pažymėjo, kad <…viešų susirinkimų, skirtų tam tikrai nuomonei ar pažiūroms išreikšti, laikas gali būti labai svarbus jų politinei ar socialinei reikšmei. Jei viešas susirinkimas buvo surengtas po to, kai tam tikra socialinė problema prarado savo aktualumą ar svarbą  konkrečioje socialinėje ar politinėje diskusijoje, susirinkimo įtaka gali būti rimtai sumenkinta>. [ [3]]. Akivaizdu, kad tiek Vilniaus m. savivaldybės veiksmai, tiek teismo LŠS skundo nagrinėjimo procesinis vilkinimas vertintini kaip sąmoningas trukdymas LŠS rugsėjo 10 d. organizuojamam  mitingui surengti ir tokiomis priemonėmis riboti konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo bei susirinkimų laisves.

Nacionalinis suvienijimas neabejoja, jog tariamai neracionalūs valdžios sprendimai valdant pandemijos krizę, sąmoningas jos elgesys per valstybinę sienąį Lietuvą suleidžiant (nestabdant) daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų bei pasirengimas įsileisti jų dešimtis kartų daugiau (apie 40 tūkstančių) atitinkamai priimant būtinus teisės aktus (SADM 2021 08 26 įsakymas Nr. A1-627, padedantis ES valstybėms narėms užtikrinti humanitarinį asmenų perkėlimą)  ir sudarant tam būtinas materialines sąlygas (Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskelbtas beveik 40 tūkst. vietų apgyvendinimo konteinerių miestelio „pirkimas“ už beveik 600 mln. Eurų nelegalams), taip pat dirbtinis konfliktų eskalavimas su Kinija bei kaimynine Baltarusija, naikinant pastarosios valstybingumo likučius, rodo, jog  valdžia, ignoruodama gyvybinius visuomenės poreikius ir slopindama viešąją nuomonę, laipsniškai įgyvendina  ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamą Lietuvos ištautintimo ir išvalstybinimo „programą“, kurios užsakovai nėra ir negali būti Lietuvos visuomenė ir jos piliečiai.

Akivaizdus valdančiųjų nenoras bent minimaliai įsiklausyti į nacionalinius interesus ginančių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, taip pat politinių jėgų (tarp jų partijos Nacionalinis susivienijimas) reikalavimus bei rekomendacijas, kaip ir Vilniaus savivaldybės sprendimas atšaukti leidimą rengti rugsėjo 10-ąją LŠS planuojamą mitingą, turi būti vertinamas kaip  pavojingas ir nusikalstamas įtampos visuomenėje didinimas. Nuolatinis ir sistemingas viešosios nuomonės ignoravimas ir piliečių žeminimas įgyja vis daugiau sąmoningo provokavimo bruožų ir liudija valdžios siekį, iki kraštutinumo supriešinus visuomenę ir destabilizavus padėtį valstybėje, sukurti pagrindą radikaliai suvaržyti piliečių konstitucines teises ir laisves (tikėtina, įvesti nepaprastąją padėtį).

Be to, yra pagrindas manyti, jog įtampa visuomenėje nuolat auga dėl valdančiųjų negebėjimo atsispirti  agresyvioms Lietuvos valstybės destabilizavimu suinteresuotoms užsienio jėgoms, toleruojant pastarųjų spaudimą. Taip leidžia manyti viešoje erdvėje ir protesto akcijose, vis aktyviau pradėję reikštis antivalstybiškai nusiteikę asmenys bei VSD ataskaitose minimi antivalstybiniai visuomeniniai judėjimai, kurie jau visiškai nesislapstydami šliejasi prie LŠS organizuojamo mitingo (A. Paleckis ir kt.) ir atvirai ragina žmones keisti politinę santvarką Lietuvoje, išstoti iš ES bei NATO.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal šalies Konstituciją turi dideles galias užsienio politikos srityje (pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus ir kt.), valstybės vidaus politikos srityje (yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, Konstitucijoje  numatytais atvejais gali paleisti Seimą ir kt.), taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas (teisėjų bei teisų pirmininkų kandidatūrų teikimas, skyrimas ir kt.), todėl Prezidentas turi pakankamai galių dabartinei situacijai stabilizuoti ir ją kardinaliai pakeisti.

Mūsų valstybė atsidūrė prie egzistencinio išlikimo slenksčio, už kurio tėra žingsnis iki visiško nepriklausomybės praradimo. Tereikia leisti, kad visuomenėje ir toliau didėtų susipriešinimas, toleruoti nevaldomą žmonių tarpusavio neapykantą, galop virsiančią gyventojų neramumais, kuriems sutramdyti bus pateisinama pavartota grubi vidaus ar net išorės fizinė prievarta. Šioje situacijoje Nacionalinis susivienijimas turi pagrindą manyti, kad dėl valdančiųjų neveiklumo, nemokšiškumo ar net sąmoningais veiksmais  yra kuriamos sąlygos jeigu ne naujai šalies okupacijai, tai neabejotinam Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo neutralizavimui. Todėl Prezidentas negali išlikti neutralus nepriklausomos Lietuvos valstybės ardymo stebėtojas ir jam tenka išskirtinė atsakomybė už susidariusią padėtį šalyje.

Atsižvelgdami į tai, reikalaujame Lietuvos Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis galiomis ir nedelsiant bei ryžtingai sustabdyti tolesnį Lietuvos valstybės griovimą:

1.Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją – Lietuvos žmonės negali tapti pavojingų užsienio politikos žaidimų įkaitais. Vyriausybė sistemingai blogina santykius su Baltarusija, Kinija ir kitomis šalimis, neturėdama jokių galios svertų pasiekti išsikeltų tikslų, priešingai, esant daugybei pačios Lietuvos silpnųjų vietų dvišaliuose santykiuose (atvira siena su Baltarusija, piliečių pensijos investuotos Kinijoje). Užsienio politika turi remtis realia galia, įgyvendinamais tikslais ir tinkamu pasirengimu, kitaip net ir teisingų vertybių gynimas virsta beprasmiu kenkimu Lietuvos nacionaliniams interesams. Būtina nušalinti ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir kultūrinį bei kalbinį veidą paverčiant lietuvius asimiliuojama tautine mažuma jų pačių šalyje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip penktadalis mūsų šalies piliečių gyvena skurde, kad mokesčių mokėtojų lėšų stinga šalies švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms bei senjorų pensijoms didinti, ryžtingai atmesti prievolę Lietuvos piliečiams savo darbu ir mokesčiais šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Nors esamas teisinis reguliavimas Prezidentui nesuteikia teisės keisti Nacionalinio transliuotojo (LRT) vadovybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu ir realiai nebeatstovauja visuomenei (LRT laidose nebėra visuomenės nuomonių įvairovės), inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, įgalinant visuomenės dalyvavimą juose, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą, t.y. demonopolizuoti LRT suteikiant galimybes steigti alternatyvias šalies bei regionų TV stotis ar studijas.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme sprendžiant svarbiausius  Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str.).

6.  Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras, užtikrinantis šios ideologijos tikslus aptarnaujančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą, žlugdantis patriotinių visuomeninių judėjimų veiklą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimą, nes šios tarybos nuostatai ir veikla prieštarauja Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. CM/REC (2007)14 dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje bei jo aiškinamajam memorandumui [[4]], t.y. minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis (jas sudaro ½ valdžios atstovų) ir nebeatstovauja Lietuvos visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, nes to šiandien reikalauja gyvybiniai valstybės interesai. Pasinaudojant Islandijoje ir kitose demokratinėse šalyse kilusių krizių suvaldymo pavyzdžiais, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių. Neabejojame, kad tik visų piliečių pasitikėjimą turinti Nacionalinė asamblėja gali pateikti geriausius siūlymus susidariusiai valstybės krizės įveikti.

Kviečiame visus piliečius drąsiai įvardinti valdžios daromas klaidas, kartu atsargiai vertinti atskirų asmenų ir visuomenės grupių kurstomus neramumus, išsaugoti rimtį ir susitelkimą, nepasiduoti galimai suplanuotoms provokacijoms mitingų ir kitų viešųjų surinkimų metu. Šiomis dienomis šalies ateitį lems kiekvieno mūsų pilietinė pareiga – ji lems ateitį mūsų  vaikų ir ateinančių kartų, kurios niekada neatleis už asmeninį egoizmą ar vienadienius troškimus – būtent dėl jų šiandien paaukoti Lietuvos nepriklausomą valstybę yra pasirengę kai kurie visuomenės veikėjai ir valdžioje esantys nebrandūs politikai. Bet prieš 30 metų apgynę iškovotą laisvę, bendromis jėgomis apginsime ją ir šiomis sunkiomis Lietuvai dienomis, saugodami čia gyvenančių tautų draugystę ir saugodami vieni kitus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

[1] https://www.lvat.lt/naujienos/lvat-ipareigojo-kauno-savivaldybe-suderinti-rugsejo-4-osios-eityniu-marsruta-kaune/934

[2]  EŽTT sprendimas Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę“ byloje Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben“ du 21 juin 1988, série Ano  139). 

[3]   EŽTT 2017 m. vasario 7 d. sprendimas byloje (pareiškimo Nr. 57818/09, 51169/10, 4618/11, svarbos lygis – 2).

[4]https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/10286_rekomendacijos_nvo.pdf

Nacionalinis susivienijimas. Papildomi siūlymai dėl Baltarusijos agresijos ir nelegalių migrantų krizės

Redakcija
-
0

2021 m. liepos 8 d. pareiškime dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu ir dirbtinai sukeltos nelegalių migrantų krizės Nacionalinis suvienijimas išsakė savo požiūrį, kad nelegalių migrantų siuntimas į Lietuvą yra Baltarusijos valdžios organizuota neterminuota prieš Lietuvą nukreipta akcija, todėl ji vertintina kaip sąmoningai tos šalies specialiųjų tarnybų rankomis vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija. Pareiškime siūlyta pripažinti, kad ši operacija yra atsakas ir kerštas už Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio atstovų aktyvų įsitraukimą, mėginant pašalinti autoritarinį Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, ir tiesioginį prieš jo valdymą nukreiptų opozicijos protesto akcijų, skambiai pavadintų demokratine revoliucija, rėmimą.

Rugpjūčio 2 d. Nacionalinis susivienijimas valdžiai ir visuomenei pateikė dešimties žingsnių planą nelegalių migrantų krizei išspręsti. Jame siūlyta atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog vyksta ne natūrali migracija, o Baltarusijos hibridinio karo veiksmai prieš Lietuvą, todėl siūlyta nelegalius migrantus įvardyti pažeidėjais, netaikant jiems jokių prieglobsčių prašytojams ar ekonominiams migrantams taikomų tarptautinės teisės normų. Taip pat pateikti kiti siūlymai.

Konstatuotina, kad iš dalies jie buvo išgirsti. Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi daryti tai, ką jau seniai siūlė daryti Nacionalinis susivienijimas, ir tai jau pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. Jie ypač svarbūs tuo požiūriu, kad sugriautas sąmoningai Lietuvoje plačiai skleidžiamas antivalstybinis propagandinis mitas, jog masinis sienos pažeidėjų ir tariamų migrantų antplūdis esąs kažkokia neišvengiama istorinė ,,globalizacijos tendencija“ ar neįveikiamas gamtos stichinis reiškinys. Ilgai kartoti atsikalbinėjimai, kad „stabdyti migrantų neįmanoma“, pasirodė esą brangiai Lietuvai ir jos žmonėms kainavusi ir dar kainuosianti melaginga propagandinė demagogija, skirta klaidinti ir apgaulingai raminti dėl migrantų invazijos padarinių susirūpinusiems ir pagrįstai ligšioliniu valdžios neveiklumu besipiktinantiems piliečiams. Kartu pažymėtina, kad būtina atlikti išsamų tyrimą ir atvirai paaiškinti šalies piliečiams, kokie vidaus ir išorės veiksniai bei priežastys lėmė valdžios vengimą ir delsimą iš karto ryžtingai stabdyti sienos pažeidėjų srautą.

Pripažintina, kad valstybės vadovai, supratę masinių valstybės sienos pažeidinėjimų sukurtos padėties rimtumą, susitikime su Lietuvoje viešėjusia Europos Komisijos (EK) atstove Ylva Johansson patvirtino tą patį, jog masiškai siųsdama per Lietuvos valstybės sieną nelegalus migrantus Baltarusija vykdo hibridinį karą prieš Lietuvą, šitaip keršydama Lietuvai už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad pripažinus, jog prieš Lietuvą yra vykdoma hibridinio karo agresija, bus pagaliau pripažintas ir akivaizdus faktas, kad į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną siunčiami nelegalūs migrantai yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo dalis ir jo priemonė, t. y. tariami migrantai yra šio hibridinio karo dalyviai, be kurių Baltarusijos vadovas sumanyto karo būtų neįstengęs netgi pradėti.

Reikalavimą apsispręsti, kokia yra Lietuvos užsienio politikos paradigma vertinant susidariusią padėtį – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė – nuolat kelia ir šalies politologai, nes tai yra principinis reikalas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat viešai pareikalavo aiškumo įvardijant, su kuo mūsų šalis turi reikalą – „su migrantais ar diversantais“.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad dabartinėje krizės akivaizdoje dviprasmiškas padėties vertinimas valstybei yra ypač pavojingas, nes galimai priešiškoms jėgoms tarnaujantys asmenys šį valdžios neapibrėžtumą naudoja įtampai visuomenėje eskaluoti ir nepasitikėjimui valstybės institucijomis didinti. Antai, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius žiniasklaidoje paskelbė savo abejotinus įspūdžius apie valstybės sieną kertančią pažeidėją moterį, rankoje laikančią lašelinę, tariamai skirtą sergančiam vaikui. Pasieniečiai išsiaiškino, jog tai buvo gudri apgaulė. Ir nors minėta moteris su vaiku buvo įleista į šalį, V. Valentinavičius savo publikacijoje portale lrt.lt pasėjo abejones dėl pasienio pareigūnų elgesio atgrasant nelegalius migrantus, neva jam kelia abejones, ar apskritai pasienyje taikomos atgrasymo priemonės pažeidėjams yra teisėtos pagal tarptautinę teisę.

Šioje situacijoje panašus asmenų elgesys absoliučiai netoleruotinas, ypač, kai pasienio pareigūnai negailėdami jėgų ir asmeninio laiko tarnybai, tuo nuskriausdami savo šeimas, deda visas pastangas nelegalių migrantų invazijai sustabdyti. Minėti asmenys vienareikšmiškai turi būti vertinami kaip žmonių priešpriešos kurstytojai ir šalies vidaus įtampos eskaluotojai.

Todėl atsižvelgdamas į pilietines inciatyvas padėti valstybės institucijoms hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę suvaldant masiškai siunčiamus nelegalius migrantus per Lietuvos valstybė sieną, Nacionalinis susivienijimas papildomai siūlo:

  • Nelegaliai per Lietuvos valstybės sieną mėginančius į Lietuvos teritoriją patekti asmenis, sutikusius tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengiančius legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, nelaikyti migrantais ar prieglobsčio prašytojais. Iš šių asmenų prieglobsčio prašymai negali būti priimami.
  • Papildyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 292 straipsnį bausmėmis dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir užsieniečių neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo. Esant paskelbtai ekstremaliai situacijai būtina panaikinti jame numatomą išimtį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei užsienietis, kirtęs valstybė sieną, įrodo turįs tikslą patekti į trečiąsias šalis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik nėščioms moterims ir motinoms su vaikais, kurios būtų grąžinamos į paskutinę jų buvimo šalį.
  • Esant ekstremaliai situacijai Lietuvos valstybės pasienyje nušalinti nuo pareigų Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių už nepasitikėjimo pasienio tarnybų pareigūnais kurstymą ir įtampos visuomenėje eskalavimą.

Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

„Už Balos“. Trampas Saudo Arabijoje – Tarifų karai – Kinijos globalios ambicijos

Redakcija
-
1
„Už Balos“. Trampas Saudo Arabijoje – Tarifų karai – Kinijos globalios ambicijos

Šimtmetį scenoje pažymėjęs maestro

Redakcija
-
0
Šimtmetį scenoje pažymėjęs maestro
Zigmas Žukas, 1990 m.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Neatsimenu šimtmečio sulaukusių muzikų. Ir dar mąstančių, bendraujančių. Gegužės 12-ąją į Vilniaus rotušės sceną lipo muzikų pamėgtas kontrabosininkas Zigmas Žukas. Su lazdele, bet pasitempęs, besišypsantis. Lietuvos muzikų sąjunga iškilmes surengė nesulaukusi tikrojo gimtadienio – liepos 14-osios.

Visi šį dabartiniam jaunimui jau menkiau pažįstamą maestro vadino tiesiog Zigmu. Jis buvo visų ansamblių, kuriuose grojo, siela: tvarkingas, elegantiškas, pasiruošęs patarti, padėti, sukurti kontaktą.

Z. Žuko giminė susibūrė Švėkšnoje. Tarsi Kėdainių krašte gimęs tėvas – vargonininkas Kazimieras Žukas – XX a. pirmaisiais metais atklydo iš Ramygalos. Apsistojo Kalneliuose. Pirmojoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą. Gimė dar trys palikuonys. K. Žukas tarnavo parapijiečiams, mokytojavo gimnazijoje, vedė chorą. Buvo ryški, aktyvi asmenybė.

Z. Žuko vaikai, kaip ir krašto geradario grafo Pliaterio vaikai, mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. Tėvas čia vaikus mokė muzikos, organizavo chorą, prisidėjo prie pilietinių Švėkšnos iniciatyvų. Zigmo mama tarnavo grafo ūkyje, buvo puiki šeimininkė.

Fragmentas iš koncerto Lietuvos televizijos studijoje

XX šimtmetis nuolat atskleisdavo vis kitą visuomenės vystymosi etapą, vis kitą Lietuvos istorijos puslapį. Vaikystė – protingo grafo šešėlyje. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jau bandė atverti jaunuoliams kelius į viliojantį muzikos pasaulį. Į Kauną pas jau susiformavusį vargonininką brolį Joną Žuką Zigmas atvažiavo studijuoti vargonavimo. Nebuvo žaliukas: muzikoje jau gerai įkirtęs. Brolis mokėsi pas Juozą Naujalį, Paryžiaus konservatorijoje Marcelio Dupre klasėje. Buvo visų gerbiamas muzikas, puikus improvizatorius, lietuvybę skleidė ir pasitraukęs į JAV. Tačiau nelemtas karas Zigmo svajones sutraiškė. 1943 m. hitlerininkai uždarė aukštąsias mokyklas, jaunuolius šaukė darbams į Vokietiją. Zigmas grįžo į tėviškę, nes vokiečiai jaunuolius jau gaudė į kariuomenę. „Tekdavo ir ant šieno pramiegoti; rudenį, kai suveždavo iškultus rugius ar kviečius, įsirengdavom slėptuves ir ten keletą naktų pabūdavom“.

Zigmas laiko veltui neleido. Kurmių kaimo mokyklėlėje pradėjo mokyti vaikus muzikus, organizavo chorą, visai neblogai grojo fortepijonu, vargonais. Atsirado mokytojo vieta ir Švėkšnoje, mokytojavo. Tačiau Zigmas norėjo tobulėti.

1947-aisiais Z. Žukas vėl pravėrė Kauno konservatorijos duris. Dar pusmetį veikė profesoriaus Nikodemo Martinonio klasė. Sovietų valdžia vargonų specialybę paskelbė kenksminga visuomenei, katedrą uždarė. Studijas tęsė dėstytojo Kajetono Leipaus kontraboso klasėje. Studentiškos dienos gena linksmus prisiminimus. Džiaugėsi laimėdavę prieš Dailės instituto komandą. Vakarais tai šen, tai ten vis grodavo. Įprato būti korektišku, inteligentišku ir restorano aikštelėje, ir kino teatro avanscenoje, ir grodamas šokiams Karininkų namuose, dabartinėje Prezidentūroje.

1948 m. Lietuvos valstybinė konservatorija buvo perkelta į Vilnių ir 1953 m. Žukas ją baigė tapdamas solistu, orkestro artistu. Kompozitorius Balys Dvarionas nustebęs klausėsi, kaip kontrabosininkas Zigmas baigiamajame koncerte grojo jo elegiją „Prie ežerėlio“. „Juk ją parašiau smuikui! Tačiau skamba ir kontraboso virpinama“, – stebėjosi Dvarionas.

Jaunas vyras, šeima, reikia buto… Darbai Zigmą kvieste kvietė. „Beprotiškai daug dirbau. Ir nevalgęs, ir nemiegojęs, ir sušalęs…“, – sakė. Visur jis buvo reikalingas: Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, Operos ir baleto teatre, Sauliaus Sondeckio vadovaujamame Lietuvos kameriniame orkestre, Jurgio Gaižausko kapeloje, su kvartetais rengiamuose koncertuose. Tačiau jo siela liko 1958 m. įkurtame Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. Buvo puikus visų besikeičiančių dirigentų pagalbininkas: Jono Vadausko, Aloyzo Končiaus, Rimvydo Racevičiaus, Jaroslavo Cechanovičiaus, Tomo Leiburo… Išsiskyrė sulaukęs 76-šerių.„Žukas – puikus instrumentalistas. Turėjo absoliučią harmoninę klausą. Girdėjo visą orkestrą“, – sakė Mašanauskas.

Zigmas Žukas su Jonu Mašanausku

Jonas Mašanauskas paakino Zigmą prisišnekinti Algirdą Ločerį, puikų akordeonininką, kartu pagroti. Pramoginė nostatalgiška jų trio atliekama muzika užpildydavo ištisas radijo valandas. Daug muzikos įrašė kvartetas – Romualdas Azguridis, Jonas Cijūnėlis, Henrikas Larionovas, Zigmas Žukas. Keitėsi kartos, o Zigmas vis grojo, mokėjo prisitaikyti ir prie klasikinės muzikos, ir prie džiazo prieigų ar lengvų melodijų ritmų.

Šiandien daug kas pasikeitė. Technologijos patobulėjo, į sceną įžengė elektronika. Stebėjau klausantį maestro garbei surengto koncerto. Jaunimas dabar pasaulį jau pamatė ir groja neįsivaizduojamais būdais. Juk Žuko jaunystėje niekas įsivaizduoti negalėjo, kad kontrabosas gali būti scenoje, solisto vaidmenyje. O dabar?

Buvę Z. Žuko mokiniai, jų mokiniai scenoje atliko savo kompozicijas ir puikiai akompanavo partneriams, dainininkams Kęstučiui Alčiauskiui, Gintarei Skerytei, Dainiui Puišiui. Muzikavo Povilas Jaraminas, Jaroslavas Cechanovičius, Mantas Stundžėnas ir būrys kontrabosininkų (Donatas Bagurskas, Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas, Aušvydas Kriščiūnas ir kiti.

Zigmas Žukas su J. Cechanovičiumi

Nuo 1949 m. Z. Žukas mokytojavo. Dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla). Pradžioje pianistu akompaniatoriumi-koncertmeisteriu, vėliau brandino kontrabosininkus. Apie 50 metų kontraboso specialybę dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija). Buvę mokiniai, kolegos orkestruose dirba ir šiandien: Vytautas Jacunskas, Oliveris Ramonas, Jonas Paulikas, Vytis Nivinskas, Saulius Zubrys, Giedrius Bendoraitis, Arnoldas Gurinavičius, Petras Simaitis ir kiti.

Mokėjo su vaikais, paaugliais bendrauti. Keistu būdu neklaužadoms, patinginiaujantiems sugebėdavo įkvėpti meilės muzikai ir darbui. Gal kad pats buvo darbštus, rodė pavyzdį?

Tik vaikų muzikos nemokė: sunkus jis, alinantis gyvenimas… „Vaikui nereikia uždėti kryžiaus“, – sakė.

Tačiau ir sūnus, ir dukra muziką pamėgo, daug jos girdėjo. Matė tėvo darbo valandas ir jo pražūtį gastrolėse. Su įvairiais kolektyvais Z. Žukas visą Lietuvą ne kartą apvažiavo. Koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Įsimintinos gastrolės Švedijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Įrašyta daug įvairių žanrų muzikos plokštelėse.

„Lengvoji muzika – labai įdomus pyragas. Juodukų muzika. Europoje skambėjo baroko įmantrybės veržėsi prancūziškos manieros. Viską įdomu groti. Kontrabosas – sunkus instrumentas. Kol gerą garsą išgauni, reikia su tuo „didžiuliu smuiku“ paišdykauti. Pažaboti, kol pasiduos“, – sakė Žukas.

O dabar žiūri ir klauso Mezzo kanalo. Ten skamba daug geros muzikos. Z. Žuką stebina muzikuojančiųjų meistrystė. Palinkėkime šimtmečiui palaimos klausant muzikos ir nostalgiškai galvojant apie praeitį.

Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojai. Kazimieras Žukas trečioje eilėje pirmas iš dešinės

Darius Kuolys. Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

Redakcija
-
4
Darius Kuolys. Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?
Zoomar agentūros nuotrauka

Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

Tereikia laiko ir seniai išmėgintų „aktyviųjų priemonių“, – teigė Tomas Schumanas, arba Jurijus Bezmenovas, rusų „žurnalistas“, 1970-aisiais pabėgęs į Vakarus ir čia 1984-aisiais, Orwello metais, paskelbęs „Meilės laišką Amerikai“, o 1993-iaisiais netikėtai miręs nuo širdies smūgio.

Žvalgyba sudaro vos 15 nuošimčių KGB darbo, 85 nuošimčiai – tai „aktyviosios priemonės“, skirtos priešų visuomenėms sugriauti, – sakė Bezmenovas. Ir aprašė keturis „ideologinio perversmo“ etapus.

Tokio „perversmo“ metu visuomenės turimas tikrovės suvokimas pakeičiamas taip, kad žmonės grėsmės akivaizdoje nebegeba priimti išmintingų, jų asmeninius ir tautos interesus atitinkančių sprendimų. Nebegeba būti laisvi, nusiginkluoja ir pasiduoda.

Pirmas etapas – Demoralizacija

Pirmas etapas – Demoralizacija – trunka 15–20 metų.

Svarbiausias šio etapo taikinys – idėjos, pasaulėžiūra

Religija supolitinama, sukomercinama, paverčiama pramoga. Pasekmė – gyvenimo prasmės praradimas.

Švietimas niveliuojamas, jo turinys tampa reliatyvus, santykinis ir nepajėgia jaunam žmogui suteikti gyvenimo koordinačių. Pasekmė – visuomenės neraštingumas.

Žiniasklaida monopolizuojama, manipuliuojama, diskredituojama. Pasekmė – trumparegystė, nesusivokimas, negebėjimas matyti asmeniui ir tautai kylančių grėsmių.

Kultūroje įtvirtinami netikri herojai, melagingi elgesio modeliai. Pasekmė – bevališkumas, lėkštumas.

Kitas Demoralizacijos etapo taikinys – institucijos, struktūros

Teisės ir tvarkos srityje didinamas atotrūkis tarp įstatymo ir moralės, o socialiniuose santykiuose pabrėžiamos teisės, o ne pareigos. Pasekmė – sumenkusi piliečių asmeninė atsakomybė.

Saugumo srityje pakertamas pasitikėjimas visomis tarnybomis: žvalgyba, policija, kariuomene. Pasekmė – visuomenę persmelkęs nesaugumo, neapginamumo jausmas.

Vidaus politikoje pasiekiama susmulkėjimo ir tuščio varžymosi. Pasekmė – susiskaldymas ir susvetimėjimas.

Užsienio politikoje ima vyrauti nepatikimi partneriai. Pasekmė – izoliacija, priešiška aplinka.

Trečias Demoralizacijos etapo taikinys – kasdienis žmonių gyvenimas

Siekiama sutraukyti ištikimybės, įsipareigojimų, pasitikėjimo ryšius, kurie jungia žmones į šeimas, į bendruomenes, į visuomenę. Stengiamasi sužlugdyti esamus elitus, supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje dėl menkiausių dalykų. Pasekmė – visuomenę apėmusi neapykanta, žmones ištikusi atskirtis.

Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija

Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija – trunka 2–5 metus.

Jo metu kova dėl valdžios tampa savitikslė. Šioje kovoje nebelieka jokių kitų tikslų ir atsakomybės. Pasekmė – žmonės ima geisti Didžiojo Brolio ir stiprios jo rankos.

Ekonomikoje nutrūksta sutartys ir griūva prekybos santykiai. Pasekmė – vis noriau atsiduodama Didžiojo Brolio valiai.

Kinta visuomenės būklė ir tvarka – į valstybės gyvenimą iš minios tiesiogiai įsiveržia aktyvios grupės. Pasekmė – minios valdžia, arba mobokratija.

Trečias perversmo etapas – Krizė

Trečias perversmo etapas – Krizė – trunka vos 2–6 mėnesius.

Jo metu „radikalai“, sąmoningi ir nesąmoningi agentai bei kitos manipuliuojamos grupės jėga paima valdžią ir pakeičia pačią valdymo sąrangą.

Jei sėkmingai bus įgyvendintos pirmo ir antro etapų „aktyviosios priemonės“, didžioji visuomenės dalis turėtų būti visiškai dezorentuota: ji nesugebės pasipriešinti, o gal net sveikins perversmą.

Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija

Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija – gali trukti ir neribotą laiką.

Pavergtą ir kontroliuojamą šalį galima „normalizuoti“ ilgai, labai ilgai. Vis dėlto šio etapo pradžioje kai kuriuos darbus padaryti būtina: privalu sunaikinti tuos, kurių rankomis buvo įvykdyta diversija.

Visus šiuos susinaikinimo etapus, – pastebi Bezmenovas – Respublikos piliečiai įveikia patys: iš šalies pakanka tik stumtelėti, pavedėti, palydėti…

Sykiu jis tikina, kad laisva tauta visada gali atsikvošėti, atmesti jai primestus scenarijus, pajusti ir apsibrėžti ribas, pradėti sąmoningai ir valingai savo likimu rūpintis.

Iki 1940-ųjų lietuviai savo Respublikoje atsikvošėti, deja, nespėjo… Ar spėsime dabar? Ar spės amerikiečiai?

Nuorodos į Bezmenovo interviu ir paskaitas – pirmuose komentaruose.

Veidaknygė

PSO priėmė nutarimą dėl kovos su būsimomis pandemijomis

Redakcija
-
3
PSO priėmė nutarimą dėl kovos su būsimomis pandemijomis
PSO asamblėjos balsavimas / PSO nuotr.

Po daugiau nei trejus metus trukusių derybų antradienį Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) sprendimus priimančioje metinėje asamblėjoje buvo priimtas istorinis nutarimas dėl kovos su būsimomis pandemijomis.

„Nematau jokių prieštaravimų. Rezoliucija priimta“, – nurodė posėdžiui pirmininkavęs Filipinų sveikatos apsaugos ministras Tedas Herbosa.

PSO susitarimu dėl pandemijų siekiama, kad ateityje būtų išvengta tokio nesuderinto reagavimo ir tarptautinės sumaišties, kuri pasireiškė per COVID-19 krizę, gerinant pasaulinį pandemijų koordinavimą ir priežiūrą bei galimybes gauti vakcinas.

„Tai istorinė diena“, – po balsavimo naujienų agentūrai AFP pareiškė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus (Tedrosas Adhanomas Gebrejesusas).

Galutinis susitarimo tekstas buvo suderintas praėjusį mėnesį po ilgų intensyvių derybų.

JAV pasitraukė iš šių derybų po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad jo šalis traukiasi iš PSO. Šis procesas gali užtrukti iki vienerių metų.

„Šiandien pasaulis yra saugesnis dėl mūsų valstybių narių lyderystės, bendradarbiavimo ir įsipareigojimo priimti istorinę PSO pandemijos sutartį“, – sakoma PSO vadovo išplatintame pranešime.

„Šis susitarimas yra visuomenės sveikatos, mokslo ir daugiašalių veiksmų pergalė. Jis užtikrins, kad mes visi kartu galėsime geriau apsaugoti pasaulį nuo būsimų pandemijų grėsmės, – priduriama jame. – Tai taip pat yra tarptautinės bendruomenės pripažinimas, kad mūsų piliečiai, visuomenės ir ekonomikos negali būti palikti pažeidžiami ir vėl patirti tokių nuostolių, kaip per COVID-19 pandemiją.“

„Pasaulis vis dar yra vieningas“

Naujausio PSO susitarimo tikslas – geriau nustatyti pandemijas ir kovoti su jomis, didinant tarptautinį koordinavimą ir priežiūrą bei užtikrinant teisingesnę prieigą prie vakcinų ir gydymo.

Derybos buvo įtemptos dėl nesutarimų tarp turtingų ir besivystančių šalių. Pastarosios teigė, kad COVID-19 pandemijos metu joms buvo sunku gauti vakcinų.

Šis susitarimas taip pat sulaukė prieštaravimų iš tų, kurie manė, kad jis pažeis valstybių suverenitetą.

Dabar šalys turi iki 2026 metų gegužės susitarti dėl prieigos prie patogenų ir naudos pasidalijimo (PABS) mechanizmo detalių.

PABS mechanizmas nustato taisykles, kaip šalys gauna prieigą prie patogenų, galinčių sukelti pandemijas, ir kaip vėliau pasidalijama iš jų gauta nauda – vakcinomis, testais bei gydymo priemonėmis.

Kai PABS sistema bus galutinai patvirtinta, susitarimas galės būti ratifikuotas. Tam, kas jis būtų ratifikuotas, reikia bent 60 valstybių sutikimo.

Pietų Afrikos ambasadorė Precious Matsoso (Prešes Macoso) ir Prancūzijos pasaulinė sveikatos ambasadorė Anne-Claire Amprou (En Kler Ampru) bendrai pirmininkavo deryboms.

„Siekiama sukurti taisyklėmis pagrįstą, ateities poreikius atitinkančią sistemą, kuri išlaikytų laiko išbandymą. Ji nepažeidžia ir nepažeis šalių suvereniteto, – pirmadienį sakė Prancūzijos ambasadorė. – Geopolitinių įtampų ir didžiulių pokyčių laikais šis susitarimas yra įrodymas, kad pasaulis vis dar yra vieningas.“

Viešas kreipimasis dėl Tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apgynimo

Redakcija
-
2
Viešas kreipimasis dėl Tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apgynimo

Susirūpinę dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, disidentai, autoritetingi akademinės bendruomenės nariai ir visuomenininkai gegužės 20 d. kreipėsi į LR Prezidentą ir LR Seimą dėl tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apgynimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veikla pastaruoju metu tapo politine Lietuvos valstybės ir visuomenės problema. Sau priskyręs Konstitucijoje nenumatytas teises, Konstitucinis Teismas iš garbingo Konstitucijos normų saugotojo tapo įstatymų leidimo institucija, taip perimdamas Seimo kaip įstatymų leidybos institucijos funkciją. Savo kompetenciją viršijantis Konstitucinis Teismas ne tik pažeidžia valdžių padalijimo principą, bet ir paneigia Tautos kaip suvereno teises.

Suverenitetas priklauso Tautai

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso tik Tautai. Pašauktas saugoti Konstituciją teismas nėra jos kūrėjas. Tik suverenas gali tarti galutinį žodį apie jo paties įsteigtą konstitucinę normą. Kilus ginčui dėl Konstitucijoje įtvirtintos normos ir jos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jį išspręsti gali tik suverenas.

Konstitucinis Teismas, suteikdamas Konstitucijos normoms naują prasmę, paneigia Konstituciją kaip visuomenės sutartį

Konstitucija išreiškia visuomenės sutartį – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtą įsipareigojimą. Kaip visuomenės sutartis, Konstitucija autentiškai aiškinama tik tada, kai tokiu aiškinimu nėra paneigiamos vertybės bei akivaizdžios tiesos, kuriomis vadovaudamasi Tauta referendume pritarė Konstitucijai. Kai Konstitucinis Teismas Konstitucijos normoms suteikia naują, anksčiau nebuvusią ir nežinotą prasmę, kuriai dauguma piliečių referendume nebūtų pritarę, taip aiškinama Konstitucija nustoja būti visuomenės sutartimi ir tampa siauros grupės įkaite.

Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų įtvirtinti žmogaus prigimtį ignoruojančios „lyčiai neutralios“ šeimos sampratos

Pritardama Konstitucijos nuostatai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, Tauta kaip politinis suverenas vadovavosi akivaizdžia tiesa, kad šeimos santykių pagrindas yra prigimtinis lyčių papildomumas. Ši savybė prigimtinę šeimą išskiria iš visų kitų žmonių bendro gyvenimo formų. Konstitucinis Teismas savo nutarimais Lietuvą įtraukė į prigimtinės tvarkos nepaisymo eksperimentą.

Stiprėja demokratijai ir teisinei valstybei pavojingos tendencijos

Neteisėtai plėsdamas savo galias Konstituciją aiškinti tik pagal jam priimtinus standartus, Konstitucinis Teismas skatina valstybės, tautos suvereniteto ir demokratijos autoriteto menkinimą. Kai įstatymų leidžiamoji valdžia sumažinama iki kelių piliečių tiesiogiai nerinktų Konstitucinio Teismo teisėjų, demokratija nustoja būti tikra demokratija ir tampa „valdoma demokratija“, kontroliuojama teisininkų oligarchijos.

Konstitucinio Teismo reformos poreikis

Konstitucija įtvirtina Tautos ir kiekvieno piliečio teisę priešintis konstitucinės tvarkos pažeidimams. Susidariusi situacija kelia grėsmę Lietuvių Tautos suverenitetui ir pačios Konstitucijos viršenybei. Todėl, kreipiamės į LR Prezidentą ir LR Seimą, prašydami inicijuoti Konstitucinio Teismo reformą. Ji turėtų užtikrinti Tautos suverenitetą ir užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams Konstitucijos aiškinimo galia keičiant Konstitucijos normų prasmę. Konstitucijos autentiškos prasmės saugojimas negali būti paaukotas grupiniams interesams ir tapti vyriausybės bei partijų įrankiu, leidžiančiu apeiti demokratinį procesą.

Kardinolas J. Em. Sigitas Tamkevičius SJ

Disidentas, Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis

Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė

Prof. habil. dr. Tatjana Aleknienė

Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

Prof. habil. dr. Angelija Valančiūtė

Atsargos generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas

Prof. dr. Vilmantė Borutaitė

Prof. dr. Rasa Jančiauskienė

Prof. dr. Andrius Macas

Prof. dr. Albinas Plėšnys

Prof. dr. Gediminas Jaruševičius

Prof. dr. Gediminas Karoblis

Prof. dr. Birutė Obelenienė

Prof. dr. Gailius Raškinis

Prof. dr. Vidas Pilvinis

Prof. dr. Rasa Žukienė

Doc. dr. Darius Alekna

Doc. dr. Lina Šulcienė

Doc. dr. Simona Milčiuvienė

Doc. dr. Tauras Antanas Mekas

Dr. Violeta Vasiliauskienė

Dr. Vincentas Vobolevičius

Dr. Vygantas Malinauskas

Dr. Živilė Advilonienė

Dr. Mindaugas Rukanskis

Dr. Dalia Rukanskienė

Dr. Daiva Kristina Kuzmickaitė

Diana Karvelienė

Virgilijus Rudzinskas

Audrius Globys

Audrius Globys. Kam ir kodėl vėl trukdo Katalikų Bažnyčia Lietuvoje?

Redakcija
-
0
Audrius Globys. Kam ir kodėl vėl trukdo Katalikų Bažnyčia Lietuvoje?
Audrius Globys / Erlendo Bartulio nuotr.

Mūsų tautos istorija parodė, kad okupacijos ir teroras nepajėgė palaužti mūsų tautos, sunaikinti jos tapatybės bei vertybių. Kadangi net pačiais tamsiausiais laikotarpiai lietuviai turėjo stiprią dvasinę atramą – Katalikų Bažnyčią.

Todėl nenuostabu, kad ji buvo vienas pagrindinių visų užkariautojų taikinių, tiek carinės, tiek sovietinės priespaudos metais. Mūsų tautos pavergimas buvo suprantamas ne tik kaip teritorinės bei politinės okupacijos klausimas, bet ir dvasinio, vertybinio tautos stuburo perlaužimo būtinybė, kuri visuomet prasidėdavo nuo kovos su Bažnyčia.

Nepaisant grėsmių, mūsų dvasininkai ir tikintieji rinkosi tiesos kelią

Caro valdžios bei represijų nepabūgęs vyskupas Motiejus Valančius padėjo pamatus 1918 Vasario 16-ajai, kadangi suprato, kad lietuvių kalba ir katalikiška tapatybė – tai tautos stuburas. Todėl jis drąsiai priešinosi oficialiai Rusijos imperijos nutautinimo, stačiatikinimo bei alkoholizmo skatinimo politikai, įkūrė Blaivybės sąjūdį, organizavo bei finansiškai rėmė knygnešių veiklą, ragino tautiečius laikytis lietuvių kalbos, tikėjimo, papročių.

Ši kryptinga kultūrinė ir religinė gynyba formavo žmonių savimonę. O Blaivybės sąjūdis buvo pirmas masinis judėjimas, leidęs lietuviams suprasti, kad jie yra bendruomenė, turinti galią veikti – kurti savo valstybę.

Sovietmečiu, kai kalbėti tiesą reiškė rizikuoti gyvybe, Bažnyčios balsas taip pat nenutilo

Vienas ryškiausių pasipriešinimo simbolių – palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. Jis buvo tris kartus kalintas už atsisakymą bendradarbiauti su sovietų valdžia, o grįžęs iš lagerių, net ir sekamas KGB, toliau dirbo tiesos darbus. 1962 m. po kratų jo bute jam buvo suleista neaiškios kilmės injekcija – po kelių dienų vyskupas mirė.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – intelektualas, diplomatas, tarpukario užsienio reikalų ministras ir vėliau arkivyskupas – 1947 m. buvo suimtas už „antisovietinę veiklą“, nes atsisakė kolaboruoti su režimu. Kalintas Vladimiro kalėjime Rusijoje, jis ten ir mirė 1953 m. po daugybės sunkių fizinių ir psichologinių kankinimų.

Vyskupai, kunigai, vienuoliai buvo tremiami, kalinami, žudomi – kartais atvirai, kartais per inscenizuotas nelaimes (kaip kun. Bronius Laurinavičius ar kun. Juozas Zdebskis). Tačiau jų vieton vis stodavo kiti, pasiryžę liudyti tiesą.

Sigitas Tamkevičius SJ

Vienas jų – kunigas Sigitas Tamkevičius SJ ėmė leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tai buvo pogrindinis leidinys, dokumentavęs tikinčiųjų persekiojimą, sovietinės valdžios vykdytus žmogaus teisių pažeidimus. Kronika pasiekdavo Vakarus ir veikė kaip informacinė bomba – sklaidė sovietinę propagandą ir kartu kėlė okupacinio režimo įtūžį.

Dvasininkai veikė ne tik pogrindyje, bet ir viešai. 1978 m. įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas reikalavo, kad sovietų įstatymai atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos Sovietų Sąjunga buvo prisiėmusi. Komiteto įkūrėjai – kunigai  Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas – tapo ne tik režimo priešais, bet tautos sąžinės saugotojais, padėję išlaikyti tiesos ir laisvės trokštančią tautos dvasią iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Nepriklausomybė atkurta, tačiau dvasinė kova už tiesą tęsiasi

Marksistinė-komunistinė ideologija niekur nedingo ir toliau tarpsta su ja kadaise sėkmingai kovojusiose Vakarų visuomenėse prisidengdamos demokratijos teikiamomis galimybėmis, įgavusios naujus „modernius“ pavidalus ir iš pagrindų naikindamos Vakarų civilizacijos pagrindus.

Neatsitiktinai šviesios atminties popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus šiuos procesus pavadino „reliatyvizmo diktatūra“ ir  „ideologine kolonizacija“.

O J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, savo gyvenimą paskyręs kovai už tiesą komunistinio melo ir priespaudos sąlygomis, puikiai atpažįsta šiuos reiškinius šiandienoje ir konkrečiai įvardina kaip tai reiškiasi šiame laikmetyje: „ Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija, ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti“.

Paradoksalu, tačiau nepaisant istorinės patirties tragizmo, dabartinių grėsmių, dalis nepriklausomos Lietuvos politikų pasiduoda šiai ideologijai ir bando įgyvendinti marksistines-komunistines idėjas praktiškai.

Šiemet Gavėnios metu, kai krikščionys minėjo svarbiausią savo tikėjimo įvykį, Šv. Velykas – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą,  „atsitiktinai“ viena paskui kitą sekė gyvybės kultūrai ir prigimtinei šeimai priešingos iniciatyvos bei sprendimai.

Balandžio 10 d. pasirodė Konstitucinio Teismo (KT) galutinis ir neskundžiamas nutarimas, leidžiantis dirbtinį apvaisinimą vienišoms moterims – taip paminama kiekvieno vaiko prigimtinė teisė gimti biologinių tėvų šeimoje bei palengvinamas būdas susilaukti vaikų homoseksualių moterų poroms, sudaromos sąlygos surogatinei motinystei.

Tas pat KT balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog pagal LR Konstituciją partnerystę privaloma leisti sudaryti tos pačios lyties poroms.

2025 balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) Seimui pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo būtų dar labiau liberalizuota nėštumo nutraukimo procedūra, o aborto prieinamumas būtų didinamas kompensuojant jį iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Galima stebėti, kad dažnai tokias Bažnyčios mokymui prieštaraujančias iniciatyvas lydi ir komunikacinės kampanijos, kurios cente – puolimas prieš Katalikų Bažnyčią – instituciją ir dabar aiškiai apibrėžiančią gėrį ir blogį bei viešai ne kartą aiškiai pasisakiusią prieš aukščiau minėtas iniciatyvas .

Įdomu, kad puolant Katalikų Bažnyčią „atsitiktinai“ naudojami net tie patys propagandos metodai, kuriuos buvo įvaldę sovietai. Štai keli pavyzdžiai:

Bene geriausiais žinomas propagandos metodas – etikečių klijavimas.

Šis metodas taikomas metant viešus melagingus kaltinimus tam, ką norima diskredituoti ir patraukti iš viešos erdvės. Svarbu svaidytis kuo skandalingesniais kaltinimais.

Kas iš tikinčiųjų šiandien negirdėjo, kad, pavyzdžiui, nepritardami vienalytėms partnerystėms jie remia Rusijos karą Ukrainoje? Ir kad krikščioniškos vertybės šiandien yra putiniškos vertybės, inspiruotos Kremliaus?

Nesvarbu, kad Bažnyčios mokymas siekia daugiau nei 2 tūkstančius metų – Lietuvos viešoje erdvėje dominuoja naratyvas, neva, esi prieš vienalytes partnerystes, surogatinę motinystę ar abortų liberalizavimą – automatiškai tampi rašistu ir Putino sąjungininku.

Beje, propagandistai, kurie taip mėgsta sieti krikščioniškas vertybes su Putino Rusija, pamiršta paminėti statistiką. Rusija – viena bedieviškiausių šalių pasaulyje, kurioje net per Šv. Velykas į cerkves ateina vos keli procentai tikinčiųjų, o patriarchas yra valdžios ruporas, bet ne ganytojas. Žinoma, jie ignoruoja ir faktą, kad Rusijos stačiatikių cerkvė neturi nieko bendra nei su Romos Katalikų Bažnyčia, nei su Konstantinopolio patriarchatu. Beje, abortai pirmą kartą legalizuoti ne kur kitur, bet sovietų Rusijoje.

Labai panašus ir vadinamasis „supuvusios silkės“ metodas, kuris pasitelkiamas siekiant diskredituoti tikinčiuosius, ypač, kontraversiškų politinių iniciatyvų fone. Šio propagandos metodo esmė – tai ne šiaip svaidytis etiketėmis, bet pateikti tokį kaltinimą, kuris būtų kuo bjauresnis, šlykštesnis ir nenuplaunamas, ir visai nesvarbu, kad tas kaltinimas netikras ar jame tik dalis tiesos. Net jį paneigus, pirminė itin negatyvi informacija pasilieka ilgam.

Na, pavyzdžiui, seksualiniai dvasininkų nusikaltimai puikiai suveikia kaip „supuvusi silkė“, kuri išteplioja ir pasilieka nenuplaunamą kvapą visai Katalikų Bažnyčiai.

Tokio propagandos triuko naudotojai „pamiršta“ pasakyti, kad turbūt nėra didesnės organizacijos, politinės partijos ar verslo įmonės, kurioje nepasitaikytų tokių atvejų. Katalikų Bažnyčia čia, deja, jokia išimtis. Tačiau būtent į jos narių nuklydimus kreipiamas didžiausias dėmesys. Viena vertus, tai suprantama, juk žiūrima ne tik į Bažnyčios mokymą, bet ir į jos atstovų elgesį, kuris turėtų jį reprezentuoti.

Deja, Bažnyčia nėra šventųjų sambūris žemėje ar rojaus prieangis. Ją sudaro paprasti, nuodėmingi žmonės, ateinantys iš šeimų, mokyklų, universitetų. Kokius dorinius ir etinius pagrindus ten gauna, tokius atneša ir į bendruomenę. Ir kunigai ar vyskupai čia jokia išimtis. Jie irgi žmonės, neretai klystantys ir nuodėmingi. Ir privalantys už savo nusižengimus atsakyti pagal teisės ir/ar moralės normas.

Nereiktų pamiršti ir fakto, kad sovietmečiu KGB aktyviai verbavo dvasininkus, apie tai liudija ir J. Em. kardinolas S. Tamkevičius: „nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.“

Priklausymas Bažnyčiai niekada nebuvo ir nėra jokia indulgencija. Tačiau ar dėl jos tarnų nuodėmių pats Bažnyčios mokymas tampa mažiau vertingas?

Taip, viešinti nusikaltimus ir nusižengimus būtina, tai padeda apsaugoti žmones ir nubausti kaltuosius. Tačiau ką matome žiniasklaidoje? „Žinomų žmonių“ pasipiktinimą, nuomones, bei emocijas.

Tokios publikacijos puikiai atitinka kitą propagandinį metodą, liudijimą, kai „žinomo žmogaus“, „eksperto“ ar „autoriteto“ nuomonės pateikiamas tik tam, kad sustiprintų paskleistos žinutės patikimumą. Neapykantos ar pasibaisėjimo srautas paprastai nukreipiamas ne aiškintis konkrečią situaciją, bet juodinti visą organizaciją.

Pavyzdžiui, šiemet prieš pat Šv. Velykas vyko tikra komunikacinė kampanija. Kontraversiškos, prieštaraujančios gyvybės politinės iniciatyvos nesulaukė jokio kritiškesnio „ekspertų“ vertinimo (pavyzdžiui, ar tikrai moterims sudaromos lygios galimybės, siūlant nemokamą abortą, bet ne psichologinę, socialinę pagalbą?) tačiau geriausiose portalų vietose, skaitomiausiu laiku publikuotos žinutės, skirtos aptarti atskirų kunigų nejautrius pasisakymus.

Bandos jausmas – dar vienas propagandinis metodas, kuriuo siekiama eliminuoti savarankišką mąstymą. Tai socialinio spaudimo forma.

Koks doras žmogus šiandien norės būti apkaltintas Putino agresijos rėmimu? Arba tamsumu, atsilikimu, neapykantos skatinimu? Ir matyti savo pavardę valkiojamą visose žiniasklaidos priemonėse pačiuose kontraversiškiausiuose kontekstuose? Tuomet ir savo nepritarimą vienalytėms partnerystėms, aborto ar dirbtinio apvaisinimo vienišoms moterims ar vienalytėms poroms finansavimui iš savo sumokėtų mokesčių turi pasilaikyti sau ir apie tai jokiu būdu garsiai ir viešai nekalbėti.

Kai 2022 metų kovą Nepriklausomybės akto signatarė Z. Šličytė Seime Kovo 11-osios minėjimo metu Seime piktinosi, esą visuomenei bandoma įteigti, kad LGBT eitynės Kaune yra grožio paradas, o „Šeimų maršas“ Vingio parke yra tamsuolių sambūris, ji sulaukė išskirtinio medijų puolimo.

Čia visa plejada „žinomų žmonių“ ir „ekspertų“ komentavo, kodėl gi taip galvoti ir kalbėti nevalia.

Taigi, buvo pasitelktas ne tik bandos jausmo, bet ir baimės žadinimo bei etikečių klijavimo propagandiniai metodai.

Baimės žadinimas – dar vienas iš sovietmečio atėjęs propagandistų triukas, kai bauginama galimais neigiamais padariniais, jei nebus imtasi tam tikrų veiksmų arba nebus pritarta siūlomai idėjai. Pamenate liaudies priešo sąvoką? Juk visi žinojo, apie ką ir kaip reikia kalbėti ir apie ką ir kaip – negalima.

Panašu, grįžtame į cenzūros ir savicenzūros laikus. Ir kaip anuomet, taip ir šiandien, Katalikų Bažnyčia tampa kliuviniu ir todėl antikrikščioniškos propagandos taikiniu.

Juk dauguma Lietuvos gyventojų turi aiškų savo tapatybės suvokimą, jų pasaulėžiūrą suformavo krikščioniška Vakarų civilizacijos etika, kur lemiamą vaidmenį apibrėžiant dorinę ir etinę žmogaus teisų sampratą turėjo būtent Katalikų Bažnyčia ir jos mokymas.

Beje, ypač aktyvūs Katalikų Bažnyčios ir jos narių puolėjai yra buvę komunistai šiandien tapę progresyviais šio laikmečio mainstream‘o apaštalais.

Jiems kaip carinės ir sovietinės okupacijos metais, taip ir dabar, norint sulaužyti žmonių vis dar turimą tiesos ir gėrio supratimą, būtina diskredituoti jį suformavusią ir palaikančią Katalikų Bažnyčią.

Ir šiandien Lietuvoje pagrindinė problema yra ne tik vienas ar keli įstatymai, kuriems nepritaria dauguma visuomenės, bet ir politikų bei žiniasklaidos angažuotumas vienam požiūriui, kitus stumiant į paraštes bei marginalizuojant.

Tai jau ne atviros ir laisvos visuomenės požymiai, tai regresyvus grįžimas į ideologinės cenzūros laikus. Ir kuo ilgiau vadinsime sąžinės kontrolę laisve, žmogaus prigimties niekinimą – žmogaus teisėmis, tuo sunkiau bus išvengti pasekmių.

Juk lietuviai visuomet gindavo laisvę, nes turėjo dorovinį ir vertybinį pamatą. Kaip ginsime laisvę šį kartą, kai tą pamatą paplausime ir sunaikinsime patys?

Audrius Globys yra Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas

krikscioniuprofsajunga.lt

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt antroji (gegužės 20) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt antroji (gegužės 20) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 108-iais dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 35 dronus, 58 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Ukrainiečiai tęsia atakas Tiotkino ruože. Nors agresorius jau gerą savaitę „triuškina“ Ukrainos pajėgas, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad ukrainiečiai toliau bando nukirsti Tiotkino ruožo įsikišimą. Tokiu būdu ukrainiečiai išlaiko puolimo potencialą. Tuo pačiu ir toliau atakuojama rusų logistika ir rotacijos. Savo ruožtu agresorius aviacija ir dronais atakuoja Ukrainos pajėgų logistiką ir rotacijas.

Kharkivo kryptis.

Tęsiasi lokalios rusų atakos Vovchansko sektoriuje. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Sunkios kautynės tęsiasi, rusai atakuoja visoje kontaktinėje linijoje. Savo ruožtu Ukrainos pajėgos kontratakuoja Torske.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Problemos vakariniame Toretsko flange tęsiasi. Nors agresorius nesugebėjo išplėsti savo pozicijų šiaurinėje kelio Pokrovks – Konstyantinivka pusėje (Malynivka – Popiv Yar – Nova Poltavka), tačiau rusai plečia šio pleišto flangus. Rusai įžengė į Yelizavetivka (vakarinis flangas) bei pasistūmėjo link Hnativka (rytinis flangas).

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk.

Miesto gynybą rytiniame flange komplikuoja minėta rusų sėkmė prie Yelizavetivka (Vakarinis Toretsko flangas). Iš esmės rusų operacijos Pokrovsko rytiniame flange (Myroliubivka) susilieja su jų veiksmais Toretsko vakariniame flange.

Pietvakariniame flange agresorius savo pastangas koncentruoja Novooleksandrivka – Kotliarivka ruože. Jie bando išlyginti kontaktinę liniją tarp pietvakarinio pleišto ir jo pietinio ruožo su tikslu apeuti Pokrovsk iš pietvakarių. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas.

Konstyantinopil. Tęsiasi labai sunkios ir permainingos kautynės Bahatyr – Odradne ruože. Rusai veikia Bahatyr, tačiau bent kol kas jiems įsitvirtinti nepavyksta. Tęsiasi labai sunkios kautynės.

Zaporizhia kryptis.

Velyka Novosylka sektoriuje rusai suintensyvino atakas. Jie įžengė į Zelene Pole. Pati gyvenvietėje yra žemumoje, šiauriau dominuojančios aukštumos, kurias vis dar kontroliuoja ukrainiečiai. Tad šis rusų pasistūmėjimas nemalonus, tačiau ne katastrofinis.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Pirmasis Popiežiaus paskyrimas: pakeistas skandalais pagarsėjęs Jono Pauliaus II instituto kancleris

Redakcija
-
0
Pirmasis Popiežiaus paskyrimas: pakeistas skandalais pagarsėjęs Jono Pauliaus II instituto kancleris
Arkivysk. Vincenzo Paglia

Vienu pirmųjų svarbių savo pontifikato paskyrimų popiežius Leonas XIV pakeitė Popiežiškojo Jono Pauliaus II instituto prezidentą, kurį 2019 m. paskyrė popiežius Pranciškus.

Kaip šiandien paskelbė Šventojo Sosto spaudos tarnyba, Leonas XIV paskyrė kardinolą Baldassare Reiną Popiežiškojo Jono Pauliaus II teologinio instituto santuokos ir šeimos mokslams didžiuoju kancleriu. 2024 m. gruodžio mėn. kardinolu tapęs Reina yra Romos vyskupijos generalinis vikaras, prieš tai dvejus metus ėjęs šios vyskupijos pagalbininko pareigas.

54 metų kardinolo paskyrimas yra pirmoji svarbi naujojo popiežiaus nominacija įvairiose Romos kurijos tarnybose, kurią palankiai vertina gyvybės gynėjai. Nors pastaraisiais metais jo viešasis vaidmuo daugiausia buvo susijęs su Romos vyskupijos kurijos reikalais, manoma, kad jo veikla gyvybės apsaugos klausimais yra ortodoksiškesnė nei ankstesnio instituto vadovo.

Nuo 2016 m. institutui, dažniau vadinamam Jono Pauliaus II institutu, vadovavo arkivyskupas Vincenzo Paglia. Popiežius Pranciškus paskyrė Paglia taip pat eiti ir Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidento pareigas. Abiejose šiose institucijose popiežius Pranciškus ir Paglia atliko drastiškus pertvarkymus.

Jono Pauliaus II instituto naikinimas prasidėjo 2019 m., kai buvo atleistas jo prezidentas monsinjoras Livio Melina ir nedelsiant nušalinti visi profesoriai. Vėliau buvo atrinkti darbuotojai, kurie pasisakė už moralines pozicijas, priešingas toms, kurias anksčiau gynė institutas, pavyzdžiui, naujieji darbuotojai gynė homoseksualumą ir kontracepciją.

Pranciškaus įvykdytas Jono Pauliaus II instituto išnaikinimas sulaukė didelio teologų ir etikos specialistų iš viso pasaulio pasipriešinimo, kurie buvo susirūpinę dėl Vatikano įstaigos pasirinktos krypties. Iš tiesų instituto panaikinimas dar ir šiandien įvardijamas kaip viena didžiausių Pranciškaus pontifikato kontroversijų.

Panašios scenos vyko ir Popiežiškojoje gyvybės akademijoje. Akademija buvo apibūdinta kaip persmelkta „eretiško gnosticizmo“ po to, kai nuo 2016 m. Pranciškus ją pertvarkė. Popiežius 2016 m. lapkritį paskelbė naujus akademijos įstatus, kuriuose iš narių nebebuvo reikalaujama pasirašyti deklaraciją, kad jie laikosi Bažnyčios mokymo už gyvybę, taip pat išplėsti akademijos įgaliojimai, įtraukiant aplinkosaugos tematiką.

Bėgant metams pats Paglia tapo vis labiau prieštaringai vertinamas dėl savo komentarų įvairiais su gyvenimu ir šeima susijusiais klausimais. Jis susilaukė pasipriešinimo dėl pastabų, kuriose gynė eutanaziją ir pasisakė už kontracepciją. Be to, arkivyskupas buvo įsivėlęs į kaltinimus didele finansine korupcija – labdaros lėšas nukreipė ne pagal paskirtį savo butui Vatikane remontuoti.

Vis tik labiausiai Paglia pagarsėjo tuo, kad savo katedroje užsakė nutapyti homoerotinę freską, kurioje tarp nuogų figūrų buvo ir jis pats. Dailininkas buvo homoseksualus argentinietis, žinomas dėl savo specializacijos vaizduoti vyriškus kūnus.

Nors Paglia buvo atleistas iš pareigų, Jono Pauliaus II instituto prezidentas, kuris yra pavaldus Didžiajam kancleriui, lieka savo poste. Nuo 2021 m. šias pareigas eina monsinjoras Philippe’as Bordeyne’as, kurio pažiūros į tradicinę katalikų moralę ir homoseksualumo propagavimą taip pat daugeliui kėlė nerimą. Be to, Paglia vis dar liko Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininku.

Versta iš Lifesitenews.com

Alvydas Medalinskas. Negali atsikratyti minties, jog istorija ir vėl kartojasi

Redakcija
-
6
Alvydas Medalinskas. Negali atsikratyti minties, jog istorija ir vėl kartojasi

Po vakar įvykusio telefono pokalbio tarp D. Trumpo ir V. Putino bei po komentarų iš Kremliaus ir Baltųjų rūmų tenka dar kartą pripažinti, kad Trumpas yra problema. Ne Putino ir Rusijos. O Ukrainos, Europos saugumo, Vakarų ir demokratinių šalių Rytų Azijoje bei kituose pasaulio regionuose. Gal ir JAV.

Nebuvo dar iki šiol kito tokio JAV prezidento, kuris taip intensyviai daužytų skyles Vakarų ir partnerių bendrame laive ir dar reikalautų pripažinti, kaip protingai jis viską daro, koks jis gudrus ir sumanus.

Nežinau, ar Trumpas žino ką nors iš istorijos pamokų apie Miuncheno sandėrį ir po to sekusį Hitlerio-Stalino paktą, apie Stalino ultimatumą Suomijai ir Baltijos valstybėms, apie tai, kaip bendrai Europos bei pasaulio saugumui atsiliepė tai, kad tada dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vašingtonas pasirinko politiką, jog biznio darymas su diktatoriais (tiek su Hitleriu, tiek su Stalinu) buvo svarbiau už geopolitiką. Bet negali atsikratyti minties, jog istorija ir vėl, deja, stipriai kartojasi.

Tada JAV pasirinko taip vadinamą neutralumo politiką. Palaikė D. Britanijos ir Prancūzijos sprendimą, atiduodant Hitleriui dalį Čekoslovakijos, pasiekti taiką Europoje, tada Vašingtonas galvojo, kad Europos saugumas yra tik Europos reikalas.

Šiandien NATO ir Europos saugumas kartu su JAV dar laikosi, tame tarpe ir dėl stiprios Valstybės sekretoriaus Marco Rubio pozicijos, bet negali būti jau taip stipriai užtikrintas Europos saugumu, kaip anksčiau, kada supranti, kad JAV vadovauja asmuo, kuriam pinigai svarbiau už bet kokią geopolitiką ir tas asmuo bėgs glėbesčiuotis su arabų, rusų kitų kraštų diktatoriais, jei prieš akis sušmėžuos milijardai. Ir užmirš ankstesnius, demokratinių šalių partnerius, jeigu šie neturės tų daugybės milijardų.

Tai suprato Putinas. Todėl su Trumpo komanda pasiuntė derėtis Dmitrijevą, o ne Lavrovą, o į Stambulą atsiuntė tokį pat pseudo istoriką Medinskį, kokius Putinas mėgsta, nes pats dažnai geopolitiką šiandien dėlioja pagal principą aplenkti pagal didybę Petrą I, Jekateriną II ir Staliną.

Medinskis atvyko į Stambulą, kad pažeminti Ukrainą ir perskaityti ultimatumą. Dmitrijevas tapo labai reikšminga figūra Kremliaus diplomatijoje, kad pasiūlyti Trumpui per jo komandos žmones milijardus, pavyzdžiui, Arktikoje ar dar kur nors.

Greičiausiai Kremlius, rengdamas atsakymą ir pasiūlymus Trumpui, dar turi būrį psichologų, ypač tų, kurie įsigilinę į tai, kaip elgtis su asmenimis, turinčiais stipriai progresuojantį narcizo sindromą.

Remiantis tais pareiškimais, kuriuos po šio telefono pokalbio padarė ir Putinas, ir Trumpas, galima nesunkiai suprasti, jog tai galėjo būti tiesiog mokomoji medžiaga tokius psichologinius nukrypimus tiriantiems specialistams. Įdomi ne tik politologams ir politikams. Abu, matyt, turi ryškų narcizo sindromą. Tik vienas iš jų dar yra labai gudrus ir klastingas, nes praėjęs KGB mokyklą ir kai ką pasisėmęs iš banditų laikotarpio Peterburge metodų, o kitas įsitikinęs, jog yra geriausias pasaulyje komercinių sandėrių meistras.

Todėl nekeista, kad tas gudrus ir klastingas iš pradžių padėkojo vakar Trumpui už taikos pastangas, vėliau pažymėjo lyg tai, kad Trumpas turi labai gražią žmoną, pasveikino su 11-ąja anūke. Tada iš karto pasiūlė tikrus ar tariamus milijardus, jeigu Trumpas atnaujins prekybą su Rusija bei paprašė, matyt, palikti taikos klausimą su Ukraina pačiam tam gudriam ir klastingam išspręsti vienas ant vieno su tuo atseit sunkiu žmogumi Zelenskiu, kurį Trumpas taip ir įvardina viešojoje erdvėje. O Putinas yra, aišku, geras žmogus ir nori tik taikos.

Išgirdęs tokius malonius žodžius iš to gudraus ir klastingojo pusės bei pasiūlymą apie milijardus iš prekybos su Rusija tas kitas pokalbio dalyvis atrodo, kad užmiršo, ko skambino. Juk buvo skelbiama, kad bus griežtai pareikalauta iš Putino nutraukti ugnį kare prieš Ukrainą, aiškinant, kad, jeigu tai nebus padaryta, tai grės labai griežtos jungtinės Vakarų šalių, įskaitant JAV, sankcijos.

Bet Putinas įtikino, jog nutraukti ugnį neįmanoma, neaptarus prieš tai daugybės ugnies nutraukimo detalių ir Trumpas liko patenkintas, matyt, regėdamas prieš akis daugiau Rusijos milijardus, nei baisias geopolitinės pasekmes Ukrainos ir bendrai Europos saugumui, jeigu Ukrainai bus įpiršta taika pagal Putiną ir rusų pasaulį.

Ar galima spėti, kad po šio telefono pokalbio Trumpas paliks reikalus su Ukraina spręsti Putinui su Ukraina vienas ant vieno? Matyt, kad taip.

Ir visiškai suprantamas nerimas Ukrainoje bei kitose Europos šalyse, išskyrus Orbano Vengriją ir Fico Slovakiją. Bet nemažiau svarbus klausimas yra kitas: jeigu Trumpas karo eigą prieš Ukrainą palieka spręsti geram žmogui Putinui (kaip Trumpas jį vadina), tai klausimas, ar pasitraukimas nuo Ukrainos reikalų reikštų ir JAV ekonominės, karinės pagalbos (tegu ir už pinigus, naudojant tam susitarimą dėl retųjų mineralų Ukrainoje) bei žvalgybinės informacijos nutraukimą, o gal Trumpas, kaip verslininkas, būtų nieko prieš dar išnaudoti ir šį instrumentą, kaip vėzdą prieš Putiną, siekdamas patogesnių sąlygų išmušti iš Rusijos dar milijardų Ukrainos kovos už laisvę sąskaita.

O Europos šalims reikia labai rimtai galvoti apie stiprią lyderystę savo žemyne ir ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Juo labiau artėjant rudeniui ir Rusijos karinėms pratyboms Zapad 2025. Kol kas, deja, panašu, kad nepaisant tam tikrų vilčių po susitikimų Vatikane ir telefono pokalbių su Trumpu, demokratinių Europos šalių ir kitų Vakarų demokratinių šalių lyderiai stengiasi bėgti šį nelengvą kelią kartu su Ukraina, o Trumpas akylai žvalgosi, ar nebėgti jam kitur, kur spindi milijardai.

Ir tokios bjaurios politikos šachmatų žaidimas, kai partnerystė keičiama pinigais, artėja prie Lietuvos…

Veidaknygė

Edvardas Čiuldė. Paminklo nepastatytiems paminklams projektas

Redakcija
-
2
Edvardas Čiuldė. Paminklo nepastatytiems paminklams projektas

Kai praeitą kartą kalbėjau apie galutinį sprendimą (terminas iš nacių ideologinio žodyno) pašalinti Salomėjos Nėries paminklą iš Vilniaus miesto erdvių, kaip refrenas mano mintyse skambėjo klausimas – o ar miestiečiai, apskritai Lietuvos gyventojai rinktųsi ginti paminklo nuo tokio neprotingo sprendimo, jeigu juos į protesto akciją pakviestų kokia nors visuomeninė organizacija, kūrybinė sąjunga, poezijos mylėtojų susivienijimas ar, tarkime, Vilniui vaduoti draugija?

Tada susilaikiau nepasakęs, kad abejingumas šiam klausimui būtų savotiškas rodiklis, kad apskritai mūsų ryžtas apsiginti yra sumenkęs iki pavojingos išlikimui ribos, nes tauta vidujai kapituliuoja ir dezintegruojasi jau tada, kai pasiduoda neprotingiems valdžios sprendimams, tapdama bežade minia.

Edvardas Čiuldė

Tačiau gerai suprantu, kad ryžto apginti poetės, kuriai kabinama išdavikės etiketė, paminklą nuo sunaikinimo prilyginimas žmonių nusiteikimui ginti šalies nepriklausomybę nuo mirtinų pavojų, būtų spalvų sutirštinimas, jeigu ne šventvagystė.

Kita vertus, jeigu žiūrėtume į tai apsigynimo nuo agresyvaus bukumo požiūriu, minėti atvejai gali būti atpažinti kaip nutolę vienas nuo kito per begalinį atstumą, be galo skirtingi, tačiau kaip tos pačios skalės, taigi iš esmės vienarūšiai reiškiniai.

Kaip jau esu kita proga bandęs priminti, nesugebėjimą pritaikyti bendros taisyklės atskiram atvejui I. Kantas vadina bukumu*, o čia labai akivaizdžiai pasimato kad ta taisyklė, kuri tiko ir prašėsi pritaikoma baibokų nuo Žaliojo tilto ir Cvirkos paminklo nukėlimui, tikrai yra nepritaikoma S. Nėries paminklo atveju. Apskritai nereikėtų pasikliauti įsibėgėjimo inercija, ar ne?

Taigi, mano pasiūlymas yra labai paprastas: atlaisvintoje nuo S. Nėries paminklo vietoje Vilniaus mieste būtų prasminga pastatyti paminklą Bukumui, kaip gyvojo priekaišto įpaminklinimą, kuris mums visados primintų tai, ko neverta daryti.

Tiesą sakant, aš pats neturiu jokios tokio paminklo kompozicinės idėjos, tačiau gal iš tiesų Vilniaus centre, išlaisvintame nuo S. Nėries paminklo, reikėtų užveisti žiemą vasarą žaliuojančių bukų giraitę?

Daug geriau išsivaizduoju tai, kaip turėtų būti įamžintas atminimas tų veikėjų, kurie padarė viską, kad Vilniuje neatsirastų paminklai Vyčiui, Justinui Marcinkevičiui, Antanui Smetonai…

Kaip atrodo bent man, tai turėtų būti balvono skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti užpakalį su giliai įstatytomis ir drauge elektrifikuotomis, dieną naktį mirksinčiomis kiaulės akutėmis – vieni čia galimai atpažintų -ašiaus, kiti -unsko, dar kiti -atkos veido bruožus, – tokia štai būtų Vilniaus iliuminacijos, vainikuojančios paminklų nužudymo dar įsčiose praktiką, idėja.

_____________________

*Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio“, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a“ į tašką „b“, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

123...1 716Nuo 1 716 1 puslapis