Siūlome diskusiją su politologu, Nacionalinio susivienijimo steigėju Vytautu Sinica apie laisvą žodį, įtvirtintas cenzūros formas, jų priežastis ir kaip cenzūra reiškiasi Lietuvos žiniasklaidoje ir pasaulyje.
Vytautas Sinica:
Diktatūrose yra centrinė cenzūra, o demokratijose plinta redakcijų savicenzūra.
Nekalbėti neteisingai, politiškai nekorektiškai, nekviesti tokių neteisingų pašnekovų, neduoti jiems eterio, ignoruoti jų kalbas.
Vedėjas klausia, o ar nebūtų geriau žiniasklaidą tiesiog atiduoti visiškai laisvai rinkai ir tegu ši dirba savo darbą.
Nebūtų, deja. Tas korektiškumas nėra vien medijų problema, medijose tik atsispindi bendra tendencija stumti į paribius žmones, kurie kalba prieš bendrą „teisingą liniją”, prieš pseudo tolerancijos, įtraukties ir įvairovės religiją.
Jeigu esi turtingas žmogus ir nori kurti mediją, kitokią nei mainstreamas, laikykis, nes tavo socialinį statusą, o gal ir verslą sunaikinti tikrai stengsis. Bent taip yra JAV ir kitose įsigalėjusios „cancel culture” šalyse.
Žodžio laisvei apginti visgi būtinas valingas valstybės įsikišimas. Pradžiai bent LRT įstatymo vykdymą užtikrinti.
Žodžiu, vakar įrašėm pavadinimą, atitinkančią labai keisto formato Neredaguotą laidą apie cenzūrą ir žodžio laisvę.
Jeigu manęs kas klausia, tai gavosi apie viską – nuo V. Pugačiausko iki Dž.Sorošo.
(Politinė reklama. Šypsena).
Mielam str. autoriui Vytautui reikėtų užduoti vieną klausimėlį: jei žodžio laisvei apginti visgi būtinas valingas valstybės įsikišimas, tai paskyk, mielasis, kas tai yra valstybė, t.y. kaip pats ją supranti, nes mes žinome vieną apibrėžimą, kuris , vargu bau, ar atitiks Jūsų minėtame str.?