Andrius Švarplys. Artėjant rugsėjo 1-ajai
Apie naujuosius studentus. Nepaseno.
”Kad nereikėtų pačiam galvoti, kad nereikėtų gerbti oponentą, kad suvokti jog pasaulyje egzistuoja begalė skirtingų, radikaliai skirtingų, metafizinių, politinių ir psichologinių žmonių tipų ir pozicijų– nuo abstrakčių pažiūrų iki tiesiog emocinių-psichologinių skirtingumų – „naujasis studentas“ eina lengviausiu keliu.
Jis galvoja, kad yra pasaulio bamba ir visi aplinkui turi keistis pagal jo poreikius. „Aš jaučiuosi taip, todėl reikalauju, kad valdžia pakeistų viską aplinkui: tą dėstytoją, tą dalyką, tą idėją, tas pažiūras, tą instituciją“.
„Naująjį studentą“ galima atpažinti pagal vieną požymį arba veikimo metodą: jo poreikius greičiausiai išpildo valdžia ir įskundimas (žinoma, tai bendra naujojo pasaulio tendencija, tą puikiai matome facebooke, bet reikalo esmės tai nekeičia).
Įskųsti valdžiai ir taip prasivalyti kelią. O kad pridengti gryniausią emocinį-sentimentalųjį „patinka-nepatinka“, randami argumentai: dėsto ne pagal aprašą, per daug akcentuoja tą ar kitą idėją, ne tą pasakė, palaiko ne tą poziciją ir t.t.
„Naujasis studentas“ staiga tampa didžiausiu studijų entuziastu, jis tiesiog trokšte trokšta mokytis, jam itin pradeda rūpėti aukštojo mokslo kokybė, institucijos prestižas, net valstybės įvaizdis. Tik pašalinkit kliūtį iš jo Teisingo Kelio.
Ir koks sutapimas, dažniausiai šis studentas nėra pasiruošęs skaityti klasikinių tekstų, lankyti seminarus ar atvirai diskutuoti.
„Naujasis studentas“ ateina su nuostata, kad aukštąjį išsilavinimą jam turi suteikti dėstytojai, panašiai kaip kirpėjas – apkirpti, bilietų pardavėjas – parduoti bilietą, banko tarnautojas – aptarnauti. Ir kuo greičiau bei kuo efektyviau.
Aukštasis išsilavinimas pagal serviso šabloną. Ir kuo patogiau – kad nereikėtų grumtis su skirtingumais, su žiauriais pasaulio pažinimo kampais, su kritika, su radikaliu skirtingumu. Plastmasinis aukštasis išsilavinimas.
Esmė tokia: kadangi nėra jokio vidinio poreikio pažinti pasaulį, išgirsti kitas pozicijas, jau „viskas žinoma“, ir dar geriau už nupeipusius lūzerius akademikus, viskas traktuojama instrumentiškai, pragmatiškai, karjeristiškai – tuomet itin svarbiais tampa šablonai, dalykų aprašai, laikymasis taisyklių, procedūros ir t.t.
Šablonizmas yra sublimacija. Tuščio užpildymas dirbtine parodomąja „pilnatve“.
Progresyvūs akademikai turėtų susimąstyti kur link veda Teisingų Pažiūrų kelias.
Vienintelis tikrai teisingas kelias, sumažinantis nereikalingus ekstremalumus/radikalumus: užtikrinti viešas erdves diskusijoms, kad būtų galimybė atvirai išdiskutuoti visus skirtingumus. Vengti anonimiškumo, uždarumo, ypač su valdžios sprendimais susijusio anonimiškumo. Kitaip mūsų laukia Berklio universiteto likimas, kai neįtinkančio asmens vieša paskaita pasitinkama su kaukėmis, laužais, riaušėmis.
Yra ryšys tarp Teisingų Pažiūrų ir tokių praktikų kaip – Įskundimas Valdžiai – Aukštojo mokslo išplovimas/supragmatinimas – Neapykanta, socialinis susidorojimas”.
