Žodis „nacionalizmas“ tapo nemaloniu žodžiu. Ir taip mes nugriovėme savo paminklus; Mes pasmerkėme savo pačių istoriją

Marco Rubio

Didžiuliai griuvėsiai yra visame pasaulyje. Daugeliu atvejų tai vietos, kur istorija, atrodo, išsemta: tolimų kultūrų likučiai, kurie jau seniai praėjo gyvą atmintį.

Tačiau Akropolis yra kitoks.

Tūkstančius metų civilizacija, kuri pastatė tai, kas stovi už manęs, žavėjo Vakarų pasaulio vaizduotę. Kartos mūsų valstybės vyrų, menininkų ir filosofų žvelgė į ją – su nuostaba ir su pagarba.

Dabar laikas linkęs aptemdyti pojūčius: didelės pergalės ir katastrofiški pralaimėjimai atrodo susitraukia iki tarsi pastabos vadovėlyje – dar vienas faktas, kurį mūsų mokiniai turi įsiminti ir pamiršti. Tačiau senovės graikai, atrodo, turi beveik mistišką įtaką mūsų atminčiai. Jie vėl ir vėl kviečia mus pas save.

480 metų prieš Kristų Kserkso armijos atvyko į šį miestą ir padegė jo šventoves. Dauguma atėniečių tuo metu jau buvo evakuoti laivais į netoliese esančią salą. Tačiau buvo keletas, kurie atsisakė palikti savo namus. Todėl jie užsibarikadavo uolėtoje Akropolio tvirtovėje, kad surengtų nepaprastą paskutinę kovą, mėtydami milžiniškus akmenis nuo uolų ant persų užpuolikų ir kelias dienas sulaikydami didžiausią to meto imperiją. Galiausiai jie buvo priblokšti. Persai plėšė šventyklas, sudegino šventoves ir sudegino Akropolį iki pamatų, tačiau kai atėniečiai sugrįžo, jie surinko senojo Akropolio griuvėsius ir palaidojo juos kalvoje, kur jis stovėjo. O po dešimtmečių, valdant Perikliui, jie įkūrė Partenoną.

Nuo tada Partenonas stovi jau 25 šimtmečius. Imperijos kilo ir žlugo po jo šešėliu. O vyrų, kurie ją pastatė, palikuonys – Atėnų ir Romos sūnūs – nešė savo civilizaciją iki pat pasaulio krašto.

Praėjus dviem su puse šimtmečio po Amerikos respublikos įkūrimo, pusiau pasaulio atstumu nuo mano dabartinės vietos – šiandien stoviu čia kaip tos respublikos valstybės sekretorius ir naujakurių, atvykusių į Naująjį pasaulį iš Ispanijos, proanūkis – stoviu čia, kad liudyčiau skolą, kurios netrūksta, joks kosmoso atstumas niekada neišnyks.

Amerikos istorija, mano šalies istorija yra padengta senovės pirštų atspaudais. Graikija tiesiogine prasme išraižyta mūsų vyriausybės architektūroje: aukštuose stulpuose, kupoluose ir paminkluose visoje mūsų sostinėje. Miestas, kuriame gimė mūsų Konstitucija – Filadelfija – pats yra graikiškas pavadinimas.

Vyrai, kurie įkūrė mano šalį, buvo sužavėti paveldu, kurį paveldėjome iš jūsų. Jie buvo išskirtinai gerai išmanantys istoriją – ryškiai suvokė savo unikalią vietą joje – tačiau nė vienas kitas praeities laikotarpis taip nesužavėjo jų dėmesio ar vaizduotės kaip senovėje. Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad dažniausiai cituojamas autorius Federalistų raštuose nebuvo Apšvietos filosofas ar politinis teoretikas. Ne, dažniausiai Federalistų raštuose cituojamas autorius buvo Plutarchas, Graikijos ir Romos didžiųjų vyrų biografas.

Dabar daug rašyta ir kalbėta apie senovės Graikijos įtaką Amerikos steigėjų idėjoms – ir, beje, visiems Vakarų filosofams bei valstybės veikėjams, kurie juos aplenkė. Dauguma mūsų yra susipažinę su pagrindine istorija. Atėnai mums davė demokratiją. Platonas ir Aristotelis mums davė Vakarų filosofiją. Mūsų įstatymo, dorybės, pilietybės ir respublikinės valdžios idėjos buvo formuojamos graikų miestų-valstybėse. Net didelė dalis mūsų politinės leksikos – tokie žodžiai kaip demokratija, tironija, pats žodis „politika“ – kilo būtent čia.

Visa tai tiesa. Tačiau dalykai, kuriuos esame skolingi šiai vietai – kaip amerikiečiai ir kaip vakariečiai – iš tiesų yra daug daug gilesni. Šios institucijos ir idėjos – šios institucijos ir idėjos buvo išorinė išraiška fundamentalesnių savybių, kurias matome senovės graikuose – savybių, kurių negalima sumažinti iki jokios konkrečios politinės sistemos ar teorijos.

Čia, Atėnuose, radome pirmą pilną visų esminių bruožų, kurie vėliau apibrėžė Vakarus, įgyvendinimą: uolų individualumą ir nesibaigiančias ambicijas; drąsūs tyrinėjimai ir išradimai; ilgesys atradimams, nuotykiams, rizikai ir šlovei. Nepasotinamas smalsumas pasauliui ir jo veikimo principams, alkis pažinti gamtos paslaptis ir suvokti kosmoso paslaptis. Nekantrumas dėl neįmanomybės idėjos, nepasitenkinimas visomis ribomis ir apribojimais, stengiantis pažvelgti į nežinomybės gelmes.

Tai nebuvo tik tam tikros filosofijos mokyklos formulės ar principai. Jie buvo tautos bruožas – išreikštas jų tradicijose, pasakojimuose, vaizduotėje; savybėse, kurių jie reikalavo iš savo piliečių; Dalykais, dėl kurių jie gyveno, kovojo ir mirė.

Pažinti juos reiškia pažinti save

Čia, šioje vietoje, žydėjo vakarietiškas noras atskleisti visą tą neišmanymą, tamsą ir atstumą, kuris slėpė nuo žmogaus proto. Graikai ne tik formavo istoriją; graikai mums davė pačią istoriją. Daug kas, ką žinome apie daugelį senovės civilizacijų, beveik visiškai kyla iš graikų tyrinėtojų ir istorikų, tyrinėtojų ir istorikų, kurie ne tik fiksavo savo tautų istorijas, bet ir leidosi į išorę stebėti bei fiksuoti užsienio tautų ir kultūrų sagas visame pasaulyje.

Kol kiti žvelgė į vidų, graikai pirmieji nukreipdavo dėmesį į išorę, siekdami jaudulio ir šlovės matyti viską, kas keista ir nauja. Būtent ši savybė – ši savybė skatino Vakarus kurti ir statyti tai, ko kiti negalėjo, išskiriant mus iš daugelio kitų kultūrų ir civilizacijų, kur stabilumas ir pragyvenimas buvo aukščiausi gyvenimo tikslai.

Tačiau iš graikų paveldime ne tik ambiciją tyrinėti nežinomybę; tai įsitikinimas, kad nežinomybę galima pažinti. Pasitikėjimą, kad pasaulį galima žemėlapiuoti, išmatuoti, žemėlapiuoti ir suprasti – ir kad kosmose egzistuoja racionali tvarka, valdoma tam tikrų fundamentalių dėsnių, kuriuos žmonės gali stebėti, o protas gali suprasti.

Tai buvo Vakarų mąstymo pagrindas: mūsų matematika, mūsų mokslas, mūsų medicina. Mūsų filosofija, etika ir religija. Tai atvėrė kelią Jėzaus Kristaus evangelijai rasti derlingą dirvą Europoje ir klestėti krikščionybės imperijoje. Tai buvo krikščioniškosios teologijos turtų – Augustino ir Akviniečio – bei visos natūralios teisės tradicijos – pagrindas.

Ji davė pradžią civilizacijai, kurią žymėjo ne tik bendra kultūra, bet ir bendra antropologija – bendras žmogaus ir jo vietos visatoje vaizdas. Jos palikuonys dalijosi ne tik natūralios tvarkos idėja, bet ir išskirtiniu dorybės supratimu; likimo ir likimo; tiesos, gerumo ir grožio; kodekso, kuris nurodo, kaip žmonės turi gyventi; objektyvių standartų ir idealų, kurių siekti.

Senovės graikams tobulumo siekis buvo pats žmogaus egzistencijos principas. Jie organizavo visą pilietinį gyvenimą aplink varžybas, ambicijas, varžybas: filosofijoje ir poezijoje, skulptūroje ir dramoje, lengvojoje atletikoje ir mene, kare ir valstybės valdyme. Klasikinis graikų miestas buvo arena didiems vyrams išbandyti ir įrodyti save, tobulinti savo potencialą per nuolatinę kovą – būti geriausiais, stipriausiais, gražiausiais, stengtis vis arčiau tobulumo.

Dabar žinau, kad šiuolaikinėms ausims tai, ką ką tik aprašiau, toks gyvenimo būdas, gali skambėti keistai; Tai gali net skambėti žiauriai. Daugelio mūsų laikų ideologijų idealas, tiesą sakant, tapo tobulo saugumo pasauliu, be rizikos ar nesėkmės, be pergalės šlovės ar pralaimėjimo gėdos. Per dažnai pastaruoju metu statome žemyn. Mes kuriame savo standartus taip, kad niekas nepralaimėtų; Mes labiau rūpinamės blogiausio komfortu nei geriausiųjų potencialu. Mes laikome pačius išskirtiniausius dalykus tarp mūsų įkaitais vidutiniško, įprasto, vidutiniško.

Tautos praranda valią kovoti, valią siekti, valią išgyventi

Žmonės, kurie sukūrė Partenoną, statė aukštyn. Jie tikėjo, kad aukščiausias ir kilniausias gyvenimo siekis yra pranokti visus kitus, siekti būti geriausiu visose srityse. Senovės graikų miestai-valstybės buvo užpildytos. Jie buvo kupini intensyvios aistros, varžybų, frakcijų ir konfliktų. Tačiau iš nuolatinės kovos dėl išskirtinumo – iš to gimė didysis meno, filosofijos, politinės ir intelektualinės energijos žydėjimas, kuris pavertė Viduržemio jūros miestų kolektyvą didžiausios pasaulio civilizacijos gimtine.

Thumos, kaip senovės graikai vadino – aistros, stiprybės, drąsos, pasididžiavimo ugnis – yra didžiosios civilizacijos širdis. O be jo? Be jo tautos praranda valią kovoti, valią siekti, valią išgyventi.

Šiandien per daug Vakarų pamiršo šią savybę. Laikui bėgant, mes, Vakarai, ėmėme gėdytis būtent dėl tų dalykų, kurie mus darė išskirtiniais. Jautėmės gėdingai, kad mūsų pasiekimai mus išskyrė iš likusio pasaulio. Mūsų klestėjimas kažkaip tapo kaltės šaltiniu. Mes nebetikėjome, kad nusipelnėme ir užsitarnavome savo didybę.

Žodis „nacionalizmas” tapo nemaloniu žodžiu. Ir taip mes nugriovėme savo paminklus; Mes pasmerkėme savo pačių istoriją. Ir per daug vietų mes mokėme savo vaikus gėdytis šalių, kurias jie paveldės. Tuo pačiu atvėrėme sienas, perdavėme pramonę išorės tiekėjams ir leidome savo kariuomenei nykti ir nykti.

Ir su kiekvienais metais atrodė, kad vis daugiau savo suvereniteto perduodame kitiems, perduodami sprendimus pasaulinėms biurokratijoms, kurios yra toli už mūsų kontrolės ribų.

Tačiau kiti mielai užpildė vakuumą, kurį palikome – vakuumą, kurį paliko mūsų silpnumas. Ir kai Vakarų pasitikėjimas silpo, jų priešininkai ir varžovai tik dar labiau užsispyrė, stiprindami savo turtus ir galią mūsų vietoje.

O dabar, šiandien, mes atsidūrėme kryžkelėje. Nes ateinantis dešimtmetis ir sprendimai, kuriuos priimsime, parašys kito amžiaus istoriją. Mūsų pasirinktas kelias nulems, ar Vakarai išlaikys savo vietą pasaulio priešakyje, ar susitaikys su ateitimi, kurioje vyrauja atrofija, tarnystė ir nuosmukis. Mes arba pasirinksime veikti dabar, arba prarasime galimybę veikti apskritai.

Prezidento Trumpo laikais Jungtinės Valstijos priėmė sprendimą. Mes pasirenkame neatsiprašinėjamą nacionalinės galios siekį: susigrąžinti kontrolę kritinėse tiekimo grandinėse, reindustrializuoti ekonomiką, atstatyti gynybą, kovoti dėl ateities technologijų ir pramonės dominavimo.

Mes pasirenkame siekti naujų ribų: pažangioje gamyboje ir superintelekte; dronų, ginklų ir karo srityse; čipuose, mineraluose, kibernetinėje erdvėje ir visose kitose žmogaus galimybių srityse. Išlaisvinti savo energiją, atstatyti gamyklas, sugrąžinti astronautus į Mėnulį ir pradėti naują kosmoso tyrinėjimų amžių.

Nepaisant visų jų kilnių idealų, senovės graikai nebuvo naivūs. Jie suprato, kad tautos turi interesų. Jie suprato, kad valstybės valdymas reikalauja apdairumo ir diplomatijos, bet taip pat suprato, kad reikia gebėjimo panaudoti jėgą, kai apdairumas ir diplomatija nepavyksta. Jie suprato, kad valdžia reikalauja ne tik galimybės apsiginti, bet ir patikimumo, kad esi pasirengęs jas panaudoti.

Tai yra klasikinis politikos ir valstybės valdymo supratimas, kurį Trumpo administracija tikisi susigrąžinti – ne tik mūsų šaliai, bet ir visai mūsų civilizacijai.

Tikime, kad Europa gali pabusti iš ilgo miego ir vėl įžiebti ugnį, kuri čia buvo uždegta prieš tūkstantmečius.

Jau yra ženklų

Visame šiame žemyne stebime, ką tikimės paversti kartų kaitos pradžia: sparčiai augančiomis gynybos išlaidomis, naujų partnerysčių ir programų banga, išplėsta gamyba ir gamyba, po praėjusių metų istorinių gynybos įsipareigojimų Hagoje.

Graikija buvo šio pokyčio centre. Šios tautos žmonės dar kartą įrodė esantys nepakeičiami draugai tiek Europai, tiek Jungtinėms Valstijoms – nuo energetikos iki migracijos ir gynybos, kur Graikija buvo pavyzdinė sąjungininkė.

Ir nuoširdžiai tikimės, kad visa Europa paseks jūsų pavyzdžiu.

Nors aistros kartais galėjo įtempti Jungtinių Valstijų ir Europos meilės ryšius, negalima leisti jiems jų sulaužyti. Kartu turime stiprinti aljansą, galintį susidoroti su mūsų amžiaus grėsmėmis.

Ir mes galime. Nes mes nemanome, kad transatlantinė draugystė turėtų būti nulinė suma. Priešingai: mūsų vizija yra aljansas, kurio jėga yra didesnė už atskirų dalių sumą. Tai vizija, kurią matėme veiksme vos praėjusį mėnesį – precedento neturinčiame naujame susitarime tarp Jungtinių Valstijų, Danijos ir Grenlandijos – susitarime, kuris pakeis Arktį ir sustiprins visos NATO saugumą. Visi trys šio sandorio partneriai iškovojo pergalę. Visa Europa – NATO ir Jungtinės Valstijos – dėl to tapo saugesni, stipresni ir saugesni.

Mes norime laimėti kartu. Turime laimėti kartu

Dabar tapo madinga manyti, kad apšviesta užsienio politika reiškia pasaulio bendruomenės prioritetą prieš savo žmones. Ir manau, kad čia taip pat turime daug ko pasimokyti iš senovės Graikijos vyrų, nes jie žinojo, kad nėra nieko savanaudiško ar blogo lojalume savo tautai, taip pat nėra nieko savanaudiško ar blogo kovoje už savo interesus virš visko.

Jie uoliai tikėjo didžiojo žmogaus idealu: išskirtiniu individu, kuris nemirtingumą pasiekia savo darbais. Bet jie tikėjo, kad šlovė ir šlovė – tai pasiekiama stengiantis, aukojantis ir daug pasiekus dėl kažko didesnio už save. Senovės graikų pasaulio pasikartojantis herojus buvo žmogus, pasirengęs sumokėti bet kokią kainą už priežastį, vertą jo ištikimybės.

Tai matome Sokrate, kuris atsisakė atsisakyti tiesos tyrimo net paaukodamas savo gyvybę. Tai matome legendiniame 300 spartiečių pasipriešinime – apsuptų ir beviltiškai skaičiumi pranašesnių Persijos kariuomenių – kurie atsisakė galimybės išsigelbėti, pasirinkdami kovoti iki paskutinio žmogaus, o ne palikti savo postą ar pareigą. Ir tai matome epiniame Achilo mite, kuriam siūloma galimybė grįžti namo ir gyventi ilgą bei taikų gyvenimą – tačiau jis pasirenka likti Trojoje ir žūti siekdamas amžinos šlovės.

Tai – šios savybės formavo Vakarų moralinę vaizduotę. Nuo krikščionio kankinio, kuris atsisakė išduoti savo tikėjimą, iki patrioto, kuris paaukojo gyvybę už savo šalį; nuo Šv. Tomo Moro iki Alamo mūšio, tęsiant nemirtingus Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos pabaigos žodžius, kurie sako: „Mes abipusiai pasižadame vieni kitiems savo gyvybes, savo turtus ir šventą garbę.”

Būtent iš graikų Vakarai paveldėjo pareigos jausmą – nepalaužiamą ištikimybę savo kodeksui, tikslui, šaliai. Mūsų didvyriai, Vakarų didvyriai, yra tie, kurie pasirenka likti ištikimi savo pareigai būtent tada, kai tai yra sunkiausia ir skausmingiausia: žmogus, kuris laikosi savo žodžio, karys, kuris nepaliks savo posto, kapitonas, proverbialinis kapitonas, kuris skęsta kartu su savo laivu.

Tai visiškai skiriasi nuo to, ką matome net dabar, pavyzdžiui, iš fanatikų, tokių kaip radikalūs Irano mulos, kurių mirties kultas šlovina vaikų savižudžius sprogdintojus kaip nacionalinius didvyrius ir vaizduoja kankinystę kaip tikslą sau pačiam.

Mūsų herojai – mūsų herojai gali būti pasirengę mirti už savo tikslą; Bet mūsų herojai negarbina mirties. Būtent dėl to, kad vertiname gyvybę, mes pripažįstame heroizmą tų, kurie verčiau paaukotų gyvybę, nei išduotų savo principus. Dabar mes laikome Vakarų supratimą apie šiuos dalykus – heroizmą, garbę, pareigą – mes laikome juos savaime suprantamais.

Mes manome, kad šie dalykai kažkaip yra universalūs visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose. Taip nėra. Jie yra išskirtinio charakterio produktas, išskirtinio charakterio, kuris atsirado čia ir formavo visą po to sekusios civilizacijos istoriją. Civilizaciją, kurią šiandien turime ginti su tokia pačia aistra, kokią gynė mūsų protėviai.

Partenono statytojus pakeitė Europos krikščionybės architektai, kurie pastatė Milano, Kelno ir Florencijos katedras. Siekiant tobulinti žmogaus formą, kuri jaudino senovės graikų skulptorius, Mikelandželas įgavo naują išraišką. Graikų filosofų Visatos struktūros paieškas paveldėjo Kopernikas, vėliau Galilėjus, tada Kepleris ir Niutonas.

Troškimas naujoms žinioms – būtent tai ir davė pradžią Magelano pirmajai ekspedicijai aplink pasaulį, Kolumbo Amerikos atradimui ir galiausiai Apollo 11 kelionei į Mėnulį. Ir savybės, kurios paskatino Aleksandrą užkariauti visą žinomą pasaulį, vėl pasirodė Cezaryje, vėliau Karolyje Didžiajame ir Kortese.

Ir Amerikoje ta pati tradicija vėl atrado save. Atvira ir laukinė žemė tapo didelio Vakarų vaizduotės ir ambicijų atgimimo vieta. Graikų siekis naujų horizontų tapo Amerikos pasienio dvasia. Atėnų ir Romos civilizacija pavertė jauną pakrantės respubliką žemynine imperija.

Mes esame lūžio taške

Didžiausi kiekvienos kartos amerikiečiai nešė neabejotinas savo protėvių savybes – gimė Atėnuose, susikūrė Romoje, buvo pakrikštyti krikščionybėje, užgrūdinti viduramžių Europos krosnyje, apdovanoti anglų laisvės genialumu, o vėliau pernešti per Atlantą, kad būtų atgimę naujo pasaulio krantuose.

Kartu dabar turime iš naujo atrasti tą dvasią. Mes esame lūžio taške – lūžio taške ne tik mano tautos istorijoje, bet ir visos mūsų civilizacijos lūžio taške.

Grėsmės, su kuriomis susiduriame šiandien, yra tokios pat realios, kaip ir senovės dramatiškoje scenoje.

Nacionaliniai interesai neišnyko tarptautinių institucijų akivaizdoje. Karas neišnyko vien todėl, kad norėjome taikos. Kitos valstybės toliau ginklavosi, siekė įtakos, varžėsi dėl teritorijų, technologijų, išteklių, rinkų, energijos ir galios.

Ir dabar vėl vyksta karas. Vėl vyksta nauja konkurencija tarp didžiųjų valstybių. Yra pažeidžiamumas, agresija, terorizmas, visa naujų grėsmių ir atakų visata.

Todėl turime atkurti savo institucijas ir aljansus, kad kartu susidorotume su šiomis grėsmėmis – suprasdami, kad šių dalykų tikslas nėra panaikinti tautų, kurios jas sudaro, suvereniteto; tai yra jų gynimas. Ir kad tautos neturi atsisakyti savo skirtingų tapatybių, kad pripažintų bendrus interesus.

Mes kartu su partneriais Graikijoje sukūrėme šio modelio pavyzdį. Mūsų gynybos partnerystėse, energetikoje ir technologijose, mūsų bendrame siekyje apsaugoti Europos sienas nuo masinės migracijos grėsmių.

Mūsų draugystė siekia pačius ankstyviausius mano tautos metus. Kai Graikija 1821 m. pakilo ir atgavo nepriklausomybę po šimtmečių Osmanų valdžios, amerikiečiai atpažino kažką pažįstamo šioje kovoje. Po trejų metų didysis Amerikos valstybės veikėjas Danielis Websteris pasakė garsų kreipimąsi į Kongresą, padėdamas pristatyti Graikijos revoliucijos idėją jaunos Amerikos respublikos atstovams.

Ir jis pradėjo nuo to, kad atkreipė jų dėmesį į viską aplinkui. Štai ką jis pasakė savo kalboje; jis sakė: „Ši laisva valdymo forma, ši liaudies asamblėja… ši laisvos diskusijos ir viešos diskusijos praktika, proto ir proto kova… net pastatas, kuriame susirenkame, šios proporcingos kolonos, ši puošni architektūra – visa tai primena, kad Graikija egzistavo, ir kad mes, kaip ir visa žmonija, esame dideli jos skolingi.“

Šie žodžiai šiandien yra tokie pat teisingi, kaip ir tada, kai jis juos ištarė. Ir visi mes – ne tik amerikiečiai, bet ir europiečiai bei mūsų draugai visame Vakaruose – turime iš naujo išmokti pamokas, kurias mūsų protėviai pasiėmė iš šios vietos ir jos istorijos.

Graikijos istorija – pati Graikijos istorija ne tik suteikia mums žvilgsnį – ji nesuteikia žvilgsnio į mūsų institucijas jų ankstyviausiomis formomis. Graikijos istorija parodo mums mūsų pačių įvaizdį.

Tai parodo, kad mūsų paveldas yra didžiųjų didvyrių palikimas, ir kad turėtume didžiuotis – turėtume būti labai didžiuotis – savo kilme. Turėtume stebėtis, ką mūsų protėviai iškalė šioje kaimo vietovėje. Mūsų civilizacijos istorija yra didžiausia istorija, kada nors žinoma žmonijai. Ir tai prasidėjo čia, su pirmaisiais Vakarų vyrais ir moterimis. Iš jų – iš jų – galime iš naujo atrasti dorybes, drąsą ir stiprybę susidurti su pavojais, su kuriais susiduriame savo laikais.

Ačiū.

Marco Rubio buvo prisaikdintas kaip 72-asis valstybės sekretorius 2025 m. sausio 21 d. Sekretorius kuria Valstybės departamentą, kuris pirmiausia rūpinasi Amerika.

statedept.substack.com