Oficialiai yra pripažinta, kad Vilniuje praktiškai nėra slėptuvių apsisaugoti nuo atakos iš oro. Todėl pavojaus atveju siūloma naudotis priedangomis. Tuo tarpu priedangos visiškai neapsaugo nuo tiesioginio pataikymo.
Pagal Vilniaus m. savivaldybės pateiktą informaciją nuo 2001 m. buvo parduotos 63 slėptuvės. Tačiau sovietmečiu ne visos slėptuvės buvo inventorizuotos, dažnai jos buvo įskaičiuojamos į pastato bendrąjį plotą, dėl to Nekilnojamojo turto registre nebuvo galima jų visų identifikuoti.
Visgi iki 2010 m., parduodant valstybei ir savivaldybėms priklausančias slėptuves, naujieji savininkai būdavo įpareigojami naudoti slėptuves pagal sutarties sąlygas.
2010-aisiais įsigaliojo naujos redakcijos Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas, buvo priimti nauji teisės aktai, reglamentuojantys slėptuvių ir kolektyvinės apsaugos statinių poreikį, paskirtį ir įrengimo reikalavimus. Nuo to laiko privatūs slėptuvių savininkai nebėra įpareigojami.
Prisiminkime, kas 2010 m. valdė Lietuvą – ogi TS-LKD, save pristatantys bene vieninteliais didžiaisiais patriotais, kurie apgins Lietuvą nuo Rusijos agresijos.
Visas patriotizmas ištirpo, kai privatūs slėptuvių valdytojai panoro padidinti savo turto vertę.
Šių metų gegužės mėnesį, kaip Vilniaus m. tarybos narys, kreipiausi į Vilniaus m. savivaldybę, kad būtų pasiruošta pavojaus atveju gyventojų apsaugai panaudoti ir privačių asmenų valdomas slėptuves.
Birželio mėnesį gautame atsakyme savivaldybė teisinosi, kad nieko negali padaryti, nes trukdo įstatymai, o spręsti dėl privačių asmenų valdomų slėptuvių panaudojimo bus galima tik kai bus paskelbta karo padėtis. Taip valdininkai pademonstravo savo biurokratizmą ir visišką abejingumą sprendžiant gyventojų saugumo klausimą.
Nedelsiant išsiunčiau pakartotinį paklausimą, kuriame išsamiai išdėsčiau ką visgi savivaldybė gali padaryti (nuoroda į mano laišką).
Savivaldybė ilgai mąstė ką atsakyti. Teko priminti apie mano užklausimą. Galiausiai gautame atsakyme atsirado konkretūs planai dėl privačių asmenų valdomų slėptuvių panaudojimo gyventojų saugumui (nuoroda į savivaldybės atsakymą).
Šešių etapų veiksmų planas didelio optimizmo nekelia. Kažin kiek metų prireiks jo įgyvendinimui? Ignoruotas pasiūlymas nedelsiant viešai kreiptis į tuos, kurie valdo slėptuves dėl bendradarbiavimo, kad kuo greičiau galima būtų atrasti naujų galimybių gyventojų apsaugojimui.
Kviečiu sekti savivaldybės veiksmus ir reikalauti, kad procesas nebūtų numarintas biurokratinėse procedūrose.
Ši istorija vėl iliustruoja apgailėtiną situaciją, kad politikai greitai veikia, kai reikalas liečia finansinius interesus ar viešą pasirodymą, bet tokiems neapibrėžtiems dalykams kaip gyventojų saugumas reikia arba atkaklių nuolatinių reikalavimų arba, neduok Dieve, žūčių.
