Vytauto Sinicos išsamus interviu naudingas ir svarbus tuo, kad jame pirmą kartą tiksliai ir aiškiai atskleidžiamos telkiamos politinės jėgos pasaulėžiūrinės bei idėjinės nuostatos ir jai keliami tikslai.
Taip jau susiklostė, kad viešojoje erdvėje paplito ir net spėjo šiek tiek įsitvirtinti gerokai supaprastintas ir iškreiptas vaizdinys, jog ketinama sukurti tik „nišinę“, išimtinai tik krikščionims atstovaujančią partijėlę, didvyriškai kovosiančią dėl kelių procentų rinkėjų balsų.
Arba, kitaip sakant, sisteminę ir konformistinę partiją, sieksiančią nugvelbti keletą trupinių nuo nomenklatūrinių partijų rinkiminės puotos stalo.
Toks įvaizdis būtų labai klaidinantis ir apgaulingas. Neverta vargti siekiant tik to, kad surankiojus tuos trupinius keletas asmenų patektų į Seimą tik tam, kad priartėtų prie valdžios lovio – būdami bejėgiai vien dėl negausumo, nieko vertingesnio jie tokiu atveju neįstengtų nuveikti net ir labiausiai norėdami.
Steigiamas politinis darinys iš principo negali būti ir nebus įprastinė siauro ideologinio profilio partija, apsiribojanti siekiu įgyvendinti jau ne kartą mėgintas vykdyti nieko šalyje nekeičiančias iš esmės dalines ir kosmetines reformas.
Būtina savo forma partinė, o programiniais politiniais tikslais ir turiniu viršpartinė, tai yra tradicines partines skirtis peržengianti, iš esmės foruminio-sąjūdinio tipo partija-santalka.
Tik šitoks susivienijimas pajėgtų spręsti visai visuomenei ir tautai svarbų uždavinį – įgyvendinti sisteminę ir kompleksinę valstybės atnaujinimo programą, grindžiamą sąjūdinės Kovo 11-osios Respublikos vizija ir idealais.
Jo nariais, rėmėjais ir šalininkais galėtų būti visi politiškai sąmoningi ir aktyvūs piliečiai, suprantantys, kad vienintelė ir paskutinė galimybė išsaugoti Lietuvą yra kuo greičiau pradėti esmines svarbiausių valstybės gyvenimo sričių pertvarkas.
Visi besikuriantys politiniai dariniai skirti surankioti tuos trupinius balsų, kad „keletas asmenų patektų į Seimą tik tam, kad priartėtų prie valdžios lovio.”