Tik priminimas, kad kol mes dirbam, keliaujam, gyvenam savo gyvenimus, Lietuvos veidas keičiasi radikaliai ir neatpažįstamai. Pasigilinus į naujieną aiškėja, kad dabar posovietinių šalių atvykėlius po truputį keičia naujieji, iš Indijos, Bangladešo, Zimbabvės. Blogiausia prasme labai vakarietiška tendencija.
Lietuvai nereikia padaryti stebuklų, kad išvengtų kolonizacijos. Reikalingi trys ne nauji, nors ne visiems lengvi žingsniai, kad suderintų darbo rinkos ir valstybės išlikimo poreikius:
- Verslas, šiandien kviečiantis pigią darbo jėgą iš Trečiojo pasaulio, turi investuoti į automatizaciją ir gerinti darbo sąlygas, kad jos tenkintų vietinius;
- Valstybė turi nutraukti aktyvaus užsieniečių kvietimo ir net paskatų vykti dirbti į Lietuvą politiką, grįžti prie praėjusio dešimtmečio užsieniečių įdarbinimo taisyklių, nepratęsti jau išduotų leidimų.
- Kiek atvykėlių darbo rinkai visgi yra būtina (šiek tiek yra būtina) privalo atitikti griežtas valstybinės kalbos ir elgesio normų mokėjimo sąlygas ir dirbti čia laikinai.
Netikėkite, kai jums meluoja, kad Lietuvos ekonomikai būtina masinė imigracija iš Trečiojo pasaulio. Tai orveliškas būdas pasakyti, kad nei darbdaviai, nei valstybė nenori investuoti į savo problemų (vieniems darbuotojų, kitiems demografinė problema) sprendimą.
