Praėjusią savaitę vėl buvau įvairiose laidose, tarp jų ir nuostabiausioje tinklalaidėje „Neredaguota“. Kalbėjomės apie „AntiDavosą“ – Londone spalio pabaigoje vykusią milžinišką konferenciją, organizatorių kiek pretenzingai pavadintą ARC (Alliance for Responsible Citizenship, bet kartu ir nuoroda į Nojaus arką). Konferenciją inicijavo garsus leftistų labai nesėkmingai „cancelinti“ bandytas profesorius Jordanas Petersonas, o politikos, verslo ir akademinių žvaigždžių komanda, kurią jis surinko šiam renginiui tiesiog priverčia prisėsti. Lietuvoje ar bent konservatyviame, tikrosios laisvės ir Vakarų prabudimo ištroškusiame burbule ši konferencija sukėlė daug klausimų ir susidomėjimo, tad nutarėm, kad reikia ją plačiau aptarti.
Laidos neatpasakosiu, tikrai kviečiu jos klausytis, bet norisi sudėti kelis akcentus. AntiDavosu žiniasklaida tai praminė gana taikliai, nes jei Davoso forumas yra skirtas pasaulio ir ypač Vakarų perkrovimui, tai šios konferencijos pagrindinis klausimas buvo kaip išsaugoti ir prikelti Vakarus naujam gyvenimui, savęs teigimui, stiprėjimui, inovacijai ir dominavimui pasaulyje. Konferencijoje kalbėta apie šiandieninius kapitalizmo išsigimimus (ne prieš kapitalizmą!), apie klaidingą ekologinių problemų suvokimą, energetikos vystymo svarbą, ypač atsilikusiose šalyse, pristatyti naujausi tyrimai apie socialinių tinklų, nepilnos šeimos, medijų ir kitas neigiamas įtakas Vakarų vaikams, jų psichinei sveikatai ir gyvenimo pasiekimams, pasmerktas multikultūralizmas ir tapatybių politika, baltųjų ir kolonijinės kaltės primetimas ir atgaila, moralinis reliatyvizmas (čia kai žmonėms „nėra vienos tiesos“), jau nekalbant apie daugiau nei dviejų lyčių kliedesius, su kuriais niekas nepolemizavo, bet reguliariai pajuokė.
Gali skambėti kaip labai konservatyvus renginys*, kuriame susirinko kažkokie „radikalai“, bet yra kaip tik priešingai. Susirinko daug iškiliausių ir, pavadinkime, nuosaikiausių mokslo, meno, politikos, verslo veikėjų, kurie gyvenime nevadinti radikalais ir tokie tikrai nėra. Dažnas net yra liberalas. Šiandien tokie žmonės bent anglosaksų šalyse yra visiškai pasisotinę leftistinės beprotybės ir atsistoję ploja krikščioniškos moralės normas, nacionalines valstybes, Vakarų išskirtinumą ir technologinę pažangą ginančioms pozicijoms. Ir tai yra galbūt įdomiausia žinia, kurią galima išsinešti iš šio renginio. Nepasitenkinimas leftizmo beprotybe plečiasi ir, panašu, plėsis toliau. Mes Lietuvoje jį dar tik priimame, valdantieji bando jį įvesti įstatymuose, karjeros mokslininkai – universitetuose, nejausdami, kad tai vakar diena. Rytojui ruoškis šiandien.
P.S. Laidoje ant stalo turėjome pasistatę mano išleistą JAV mokslininkų Helen Pluckrose ir James Lindsay knygą „Ciniškosios teorijos“. Tai „Times“ ir „Financial Times“ metų knyga, pasakojanti apie tai, kaip postmodernizmas ir ideologinė cenzūra sužlugdė įvairias mokslo sritis ir sukūrė naujas parazituojančias pseudomokslo sritis. Nuostabiai prasminga studija. Pasidėjau ją ant stalo, nes renginyje susipažinome su knygos autoriumi Jamesu Lindsay. Sakė, kad knygos viršelis labai patiko 
