Prof. Rasos Čepaitienės straipsnis apie parazitinę sistemą vienu ypu nubraukia praktiškai visą „vakarietišką ir laisvą“ lietuviškąjį politikos mokslą, parodydamas, kokios šarlataniškos, apgailėtinos ir niekingos yra jau tris dešimtmečius absoliučios daugumos jo atstovų sekamos šalies „sėkmės istorijos“ apie beveik brandžią demokratiją, klestinčią laisvą rinką ir istorijoje niekada neturėtą gerovę ir saugumą.
Verčiamos ir jau beveik paverstos Uroboru – savo uodegą ryjančia gyvate – Lietuvos metafora yra nuostabiai taikli, todėl sukrečianti kraštą naikinančios mirtinos ligos diagnozė.
Straipsnyje dalykiškai atskleista parazitinė „gavybinės“ valstybės sankloda iš tiesų yra ne kas kita, o tą valstybę ir visuomenę iš vidaus graužiantis vėžys, kuris, kaip žinoma, sunaikina jam maitintis ir parazituoti leidžiantį organizmą nepaisant to, kad šiam mirus žūva pats. Straipsnis baigiamas aiškia ir griežta išvada-klausimu, kuris kaip tik dėl savo aiškumo ir griežtumo turėtų veikti kaip vienintelis ligą galintis gydyti vaistas.
„Parazitinės sistemos lopyti, taisyti, remontuoti neįmanoma. Ją belieka tik pakeisti. Bet ar visuomenė tai pagaliau supras ir yra tam pasirengusi?“ Tai – įspėjimas: maldaujantys sistemos viešpačius pridėti keletą eurų prie algos, pensijos ar pašalpos, užuot stengęsi ją keisti iš esmės, vėžiu sergančios visuomenės nariai tik pratęsia savo agoniją. Priėmę tokio vėžinio organizmo gyvenimo taisykles, galiausiai jie patys tampa ligotomis jo ląstelėmis ir pasmerkia save ne tik neišvengiamai, bet lėtai ir skausmingai mirčiai.
Lietuvoje toks merdėjimas trunka jau tris dešimtmečius. Jis liausis, jeigu rasis pakankamai žmonių, skaitančių tokius straipsnius ir darančius išvadas. Straipsnis tuo ir puikus, kad nepalieka galimybių išsisukinėti: į autorės klausimą tenka atsakyti asmeniškai ir sąžiningai.
