Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė
Dar vienas rožinius ideologijos akinius nusiimti padedantis ir praregėti kviečiantis prof. R. Čepaitienės straipsnis. Puikios įžvalgos ir tiesiog stulbinamai taiklus Maskvos, kaip dviejų sistemų konvergencijos simbolio, apibūdinimas.
Praėjusio amžiaus 60-ajame dešimtmetyje buvo sukurta komunizmo ir kapitalizmo konvergencijos (suartėjimo ir supanašėjimo) teorija. Jos branduolys – mintis, kad industrinė visuomenė, kurios varomoji jėga yra technologijų plėtra, galiausiai ištrins ekonominius, socialinius, kultūrinius net ideologinius ir politinius skirtumus tarp Šaltojo karo sąlygomis gyvavusių Rytų ir Vakarų pasaulių. Naujoji santvarka turėjo pašalinti abiejų sistemų trūkumus ir išsaugoti jų pranašumus. Ir štai konvergencija tapo tikrove. Visiškai atvirkščia tai, kuri buvo projektuota jos teoretikų darbuose.
Vakarų demokratijose Šaltojo karo metais lyg ir aptramdytas komunizmas grįžo iš „viso pasaulio proletariato tėvynės“, kad atgimtų dar agresyvesnio neokomunizmo pavidalu. O į pačią užsimojusią sunaikinti pasaulinį kapitalizmą „proletariato tėvynę“ tas kapitalizmas sugrįžo brutaliausio neoliberalaus kapitalizmo forma.
Neokomunizmo ir neoliberalizmo samplaika ir yra konvergencijos teorijos nenumatytas ir nelauktas rezultatas. Ji Rytuose ir Vakaruose sukūrė vėžines — Parazitų — visuomenes. Nes kas yra plačiausius visuomenių sluoksnius — nuo viršūnių iki apačių — apėmusi masinio parazitavimo aistra ir liga, jeigu ne mirtinai pavojingas tų visuomenių kūną ėdantis ir visus jo audinius graužiantis socialinis vėžys?
