Skaitant VST buvusio vado R. Pociaus pasakojimą apie jo atleidimo priešistorę ir priežastis galima beveik neabejojant daryti svarbiausią išvadą: tai nėra paprastos intrigos ir smulkmeniškas kerštavimas. Tai pirmiausia politinis klausimas.
Ši vyriausybė ir su vadu susidorojusi ministrė A. Bilotaitė nuosekliai tęsia D. Grybauskaitės valdymo laikotarpiu pradėtą vykdyti naują ir radikaliai antilietuvišką valstybinę kadrų politiką. Jos esmė ir paskirtis yra metodiškai šalinti iš atsakingų vadovaujančių pareigų nors kiek patriotiškesnius ir valstybei besąlygiškai lojalius asmenis. Ideologinis sprendimo atleisti R. Pocių pamušalas iš karto tampa matomas vos atkreipus dėmesį į dvi aplinkybes.
VST vado pašalinimo istorijoje minima K. Lančinsko pavardė. Taip, to paties Vilniaus policijos vadovo, kuris 2012 m. nėrėsi iš kailio, kad už tariamai neteisėto mitingo organizavimą būtų nuteisti Nepriklausomybės akto signatarai B. Genzelis ir R. Ozolas bei Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys A. Medalinskas. R. Pocius neįtinka ir todėl, kad 1991 m. sausio 13-ąją gynė Lietuvą. Tai – didžiulė nuodėmė Sąjūdžio aklai nekenčiančios valdančiosios daugumos akyse.
Tačiau šį politinį susidorojimą akivaizdžiai skatina ir praktiškesni motyvai.
VST vadas nurodo, kad VRM sistemoje VST yra vienintelė struktūra, turinti ginkluotos gynybos ir mobilizacijos planus. Tačiau šiai pasiruošusiai ginti kraštą struktūrai kasmet nurėžiama po milijoną.
Iš tiesų originalus būdas stiprinti valstybės gynybą. Kadaise panašiais keistais būdais tą gynybą „stiprino“ krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė.
Netektų stebėtis, jei ministerijos nemalonės sulauktų ir kitos ne mažiau finansiškai apleistos tarnybos vadovai. Galimai laikas „nebepastebėti“ nelegaliai per sieną besibraunančių ekonominių migrantų ir Baltarusijos siunčiamų hibridinio karo kovotojų.
Nereikėtų stebėtis, kad netrukus bus surastas ir Lietuvos priešams naudingas „humaniškesnis“ ir „tolerantiškesnis“ VSAT vadas, kuris tyliai nurodys savo valdiniams „nematyti“ į šalį plūstančių ir nežinia, kokiais tikslais atsibasčiusių svetimšalių minių.
Taigi galima pagrįstai klausti: R. Pociaus atleidimas – dar viena valdančiųjų paslauga Kremliui?
Na, o stebėdamas nesibaigiančią virtinę tokių paslaugų norom nenorom turėtų susimąstyti ir LR prezidentas: ar nėra ši paslauga visuomenės kantrybės taurę perpildantis paskutinis lašas ir ar nederėtų pasiūlyti ne tik A. Bilotaitei, bet ir visai vyriausybei pagalvoti apie paskutinę ir didžiausią paslaugą Lietuvai? Apie savanorišką atsistatydinimą, kad ir koks jis atrodytų keblus siaučiančio karo fone.
Autorius, kaip visada visiškai teisus. Bilotaitės proto neužtenka jai suvokti savo veiksmų kenksmingumo Lietuvai. Gaila, kad ir jos bendražygiai to nemato. Kažin ar Prezidentas pastebės šitą niekingą jos veiksmą ir žinoma, pačios Seimo daugumos tylų pritarimą, paslaugai Kremliui.