Prašosi trumpas grynai politologinis komentaras dėl TS-LKD „demokratijos šventės“, kurią šiurkščiai nutraukė I. Šimonytės įsikišimas. Jai pasiskelbus kandidate į prezidentus, tarsi po žemėmis pranyko ne tik G. Landsbergis ir Ž. Pavilionis – idėjiniai ir aršūs partijos leftistiniai vedliai, lemiantys griežtai antilietuvišką ir antivalstybinę valdančiųjų vykdomos politikos kryptį. Tarsi didelės varnos šešėlio išsigandę žvirbliai į visas šalis išsilakstė ir dėl teisės atstovauti partijai prezidento rinkimuose ketinę pasivaržyti „krikdemiškojo“ ir „respublikoniškojo“ sparnų atstovai.
I. Šimonytės sprendimas visus juos vienu mostelėjimu išvaikyti iš partijos vidaus rinkimų trasos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keistas ir net laikytinas klaida. Kam dalyvauti iš anksto pralaimėtuose prezidento rinkimuose ir atsisakyti galimybės užimti beveik garantuotą šiltą eurokomisarės vietą?
Vertinant įprastu rinkiminės sėkmės matu – turi Šimonytė šansų tapti prezidente ar ne? – paskelbtas sprendimas iš tiesų panašesnis į politinę savižudybę. Aišku, kad šansų neturi. Šio įspėjamojo gesto tikslas yra visai kitas – tai gyvybiškai svarbus ir todėl beveik neišvengiamas prevencinis žingsnis.
Silpniausios iš visų iki šiol buvusių vyriausybių nevykęs darbas ir jau net nebemėginamas slėpti siekis sunaikinti lietuvių tautą ir pačią Lietuvos valstybę darosi akivaizdus ir kelia didėjantį nepasitenkinimą net patikliems ir ištikimiems TS-LKD nariams bei rėmėjams.
Partijos „krikdemai“ ir „respublikonai“ yra patekę į padėtį, kurią savo kailiu kadaise patyrė ir prolietuviškesni kolaborantinės LKP veikėjai. Jie taip pat neabejotinai supranta, kad priklauso partijai, kuri faktiškai įgyvendina Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo programą. Jos esminiai punktai niekuo nesiskiria nuo M. Burokevičiaus „platformininkų“ skelbtų politinių nuostatų ir jų keltų tikslų. O pasakant trumpai ir paprastai, TS-LKD ideologiškai vadovaujantis ir partijos politinį kursą – sunaikinti Lietuvą – brėžiantis vadinamųjų leftistų branduolys yra ne kas kita, o „europeizuoti“ šių dienų neoburokevičininkai.
TS-LKD „krikdemai“ ir „respublikonai“ kuo puikiausiai suvokia, kokioje draugijoje yra ir kokiam darbui talkininkauja. Tačiau jie, kitaip negu patriotiškesni ano meto LKP nariai, nedrįsta atvirai ir principingai pasipriešinti antilietuviškos vadovybės politikai. O ką jau kalbėti, kad nutrauktų ryšius su Lietuvą naikinančia partija, kaip kadaise sugebėjo pasielgti gerokai drąsesni ir ryžtingesni panašioje padėtyje atsidūrę jų komunistiniai pirmtakai.
Kita vertus, šie veikėjai jaučia dalies patriotiškesnių partijos eilinių narių nuotaikas ir augantį visuomenės nepasitenkinimą TS-LKD vykdomu prigimtinės šeimos, tautos ir valstybės griovimu. Tad vienintelis būdas pateisinti savo tolesnį priklausymą tokiai partijai yra kurti ir palaikyti iliuzijas, kad „krikščioniškas ir tautinis“ sparnas yra stiprus ir net gali iš pagrindų pakeisti jau spėjusią visiškai „suleftistėti“ partijos vadovybę, o su ja – ir ideologinę politikos kryptį.
Todėl P. Saudargas ir L. Kaščiūnas paskelbė stojantys į išankstinių partinių rinkimų trasą. Tačiau nespėję net apšilti buvo iš jos be ceremonijų išspirti. Mat tai buvo palaikyta mėginimu mesti pirštinę TS-LKD vadovybei, netyčia galinčiu peraugti į šiokį tokį maištą partiniame laive. Veikiausiai tas maištas nebūtų buvęs stipresnis ir pavojingesnis negu audra stovinčiame tvenkinyje ar vandens stiklinėje.
Pasiskelbdama partijos kandidate, ji be vargo pasiekė, kad sumanę pakelti galvas „krikdemai“ ir „respublikonai“ vėl būtų sutramdyti ir klusniai sugrįžtų į leftistinį politinį narvą.
Tačiau partijos vadovybė nutarė apsidrausti nuo bet kokių netikėtumų. Todėl atsakas buvo tarsi į tikrą laive įsisiautusį ir jį grasinantį apversti politinį uraganą. I. Šimonytė, siekdama užkirsti kelią net menkiausioms nepasitenkinimo apraiškoms ar hipotetiškam partijos byrėjimui, tučtuojau ėmėsi griežčiausios priemonės galimai partijos vidaus krizei suvaldyti. Pasiskelbdama partijos kandidate, ji be vargo pasiekė, kad sumanę pakelti galvas „krikdemai“ ir „respublikonai“ vėl būtų sutramdyti ir klusniai sugrįžtų į leftistinį politinį narvą, iš kurio buvo įsisvajoję, o netyčia bei itin palankiai susiklosčius aplinkybėms dar ir galėjo ištrūkti.
Apskritai tai yra paskutinis toks prolietuviškos arba tokiais besivadinančios „opozicijos“ maištas. Jį nuslopinus, TS-LKD nuo šiol galutinai ir negrįžtamai tampa leftistine partija. O I. Šimonytės sutramdytiems ir su pabruktomis uodegomis grįžusiems į jiems visam laikui skirtą vadovybės liokajų ir patarnautojų vietą maištininkams belieka spręsti vienintelį – savo žmogiško orumo ir politinės savigarbos išsaugojimo klausimą.
