Pasirengimas Kovo 11-osios eitynėms atskleidė didžiausią mūsų politinio gyvenimo skaudulį.
Asmeninis ir grupinis egoizmas – štai kas ne kartą žlugdė ir pražudė mūsų tautą ir valstybę. XVIII a. pabaigoje tai padarė susiskaldžiusios ir besivaidijusios didikų grupuotės.
Valdžios godulys ir siauri partiniai interesai sutrukdė tinkamai pasiruošti ir sutelktai pasipriešinti sovietų invazijai. Dabar kiekvienas blaiviau mąstantis žmogus supranta, kad Lietuva vėl visais atžvilgiais stovi ant bedugnės krašto. Ją tikrai reikia gelbėti.
Netiesa, kad šito daryti jau nėra kam. Nors dėl masinio išsivaikščiojimo po pasaulį tauta smarkiai apnyko ir apsilpo, jėgų gelbėti Lietuvą dar pakaktų. Tereikia susitelkti. Tačiau niekaip nepavyksta.
Daugybė visuomeninių ir pilietinių sambūrių, patriotiškomis save laikančios partijos net augančio pavojaus Lietuvai valandą žaidžia smulkius politinius žaidimus savo užsiimtuose smėlio dėžės kampuose. Vadovaujamasi principu: Tėvynė brangi ir norėtųsi jai pagelbėti, bet savas politinis biznelis svarbiau.
Atsisakę išplėsti savo inicijuojamų eitynių idėjinį lauką ir paversti jas visuotine Lietuvos piliečių manifestacija už Kovo 11-osios Lietuvos Respubliką tautininkai tik dar kartą parodė, kad neįstengia mąstyti tautos ir valstybės interesų kategorijomis.
Atrodo, jie vis dar nesupranta, kad esama problemų, kurių negali išspręsti jokia partija. Tokius uždavinius kaip valstybės išsaugojimas pajėgi spręsti tik susitelkusi tauta. Jeigu jie tai suprastų ir pakiltų virš siauro partinio intereso, turėtų vilčių tapti tikrai nacionaline ir gerbiama partija. Tikėkimės, kada nors šią pamoką išmoks.
O kol kas pasistenkime nuveikti tai, ko nenorėjo ir nepajėgė padaryti eitynių rengėjai. Pamėginkime paversti jas nacionaline manifestacija ar bent jos repeticija mes patys, Kovo 11-ąją ateidami į Katedros aikštę.
