1909 metais Palangoje gimė berniukas, kurio likimas vėliau taps neatsiejamas nuo Lietuvos laisvės istorijos. Tai buvo Jonas Žemaitis-Vytautas – karininkas, partizanų vadas ir žmogus, kuris tamsiausiais okupacijos metais išdrįso kalbėti valstybės vardu.
Jaunystėje jis pasirinko karininko kelią. Baigė Kauno karo mokyklą, tobulinosi Prancūzijoje. Atrodė, kad laukia ramus tarnybos gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau istorija pasirinko kitą scenarijų.
Kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, daugelis karininkų buvo sunaikinti arba priversti tylėti. Jonas Žemaitis pasirinko kitą kelią – pasipriešinimą.
Miškai tapo jo štabu. Bunkeriai – jo kabinetu.
Ir vis dėlto ten, po žeme, tarp žvakių šviesos ir šaltų rąstų sienų, buvo kuriama valstybė.
1949 metų vasario 16 dieną partizanų vadų suvažiavime Jonas Žemaitis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Iš esmės – žmogumi, kuris okupacijos sąlygomis vadovavo kovojančiai Lietuvai.
Tai buvo ne simbolinė pareiga. Tai buvo atsakomybė už visą pogrindinę valstybę.
1953 metais jis buvo suimtas. Išvežtas į Maskvą, į Butyrkų kalėjimą. Tardomas, spaudžiamas, tačiau neišsižadėjo savo pasirinkimo.
1954 metų lapkričio 26 dieną Jonas Žemaitis buvo sušaudytas.
Tačiau istorija turi savybę sugrąžinti vardus į šviesą.
2009 metais Lietuvos Respublikos Seimas pripažino, kad Jonas Žemaitis okupacijos metais faktiškai vykdė Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.
