[…] Lietuvoje veikia toks sprendimų priėmėjų atrankos ir kontrolės mechanizmas, kuris neleidžia rinkėjams pakreipti saugumo ir užsienio politikos jokia kita vaga išskyrus tą, kurios nori giluminė valstybė (angl. deep state). O ko nori giluminė valstybė ir kodėl jai pavyksta lengvai apeiti demokratinę santvarką?
Susideda keli veiksniai. Pirmas jų – tai ilgas deep state kaip galios žaidėjo atsiradimo ir įsitvirtinimo procesas, kurio ausys bene pirmą kartą išlindo Rolando Pakso apkaltos politinio spektaklio metu, o kyšoti visu gražumu pradėjo per vadinamąjį „valstybininkų“ skandalą 2006–2007 metais.
Tai buvo pirmas pilietinės demokratijos pralaimėjimas procedūrinei demokratijai ir piliečių valios atsitraukimas spaudžiant jėgos struktūromis paremtai niekieno nerinktų biurokratinio aparato atstovų – „sistemos“, nomenklatūros, giluminės valstybės – galiai.
„Valstybininkų“ skandalas keleriems metams pristabdė minėtos galios tolesnę plėtrą, bet atokvėpis greitai baigėsi. Giluminės valstybės atstovai dar Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais puikiai suvokė, kad jų karas su partine sistema reikalauja per didelių sąnaudų ir kad paprastesnis, efektyvesnis kelias – tiesiog turėti nuolatinę įtaką politinėse partijose (tai ne sąmokslo teorija, o straipsnio autoriaus informacija iš pirmų šaltinių).
Pradėta dirbti ta kryptimi. Ir nuo politinę orientaciją tarp 1998 ir 2003 radikaliai pakeitusio Artūro Paulausko sėkmingai pereita ir padirbėta su kitu projektu: Tėvynės sąjunga, kuri dar 2006–2007 metais aktyviai kovojo su gilumine valstybe („valstybininkais“), o maždaug tarp 2008 ir 2015 metų pamažu pati virto jos dalimi ir partine politine priedanga.
Kita kryptis – įtaka institucijoms, kurios formuoja a) politinį elitą ir b) visuomenės nuomonę. Geriausi pavyzdžiai – Vilniaus universiteto ir LRT administracijos. Dvi nuomonių kalvės: viena – „teisingam“ elitui, kita – „teisingai“ mąstančioms ir „teisingai“ balsuojančioms masėms formuoti.
Dar du svarbūs veiksniai – tai prezidento institucijos įtraukimas į giluminės valstybės veikimo dvasią bei logiką (sritys, už kurias prezidentas atsako pagal Konstituciją, Lietuvoje virto sritimis, atsakingomis už prezidentą) ir politinių partijų arba jų politikų bei vidaus tendencijų, neturinčių deep state palaiminimo, diskreditavimas ir marginalizavimas.
Ir štai mus pagaliau aplankė šventė, kuri, kaip sakė Ernestas Hemingway’ius, dabar jau visada su mumis: vadinamės demokratine respublika, bet šis pavadinimas iš dalies nebeatitinka tikrovės, kaip kad „liaudies demokratijos šalyse“ – taip sovietmečiu buvo vadinami SSRS satelitai – demokratijos, švelniai tariant, nebuvo.
Demokratija tampa valdoma, o respublika – nebe tiek res publica, kiek res factionis. Ir tai paaiškina, kaip mus galėjo ištikti užsienio politikos kolapsas, kurio bene aštriausią per visą nepriklausomybės laikotarpį stadiją dabar išgyvename.
Tai, kas ir kaip veikiama šioje srityje pastaruosius kelerius metus, yra tikrų tikriausias piliečių mulkinimas. Nesikeičianti vadinamosios „vertybinės“ užsienio politikos retorika ir praktika keičiantis vyriausybėms, bene blogiausi ir kvailiausi visoje Europoje santykiai su Kinija ir Baltarusija – vieni ryškesnių nuo demokratijos principų atitrūkusios užsienio politikos pavyzdžių.
[…]
Visas straipsnis – 15min.lt
Toks yra už užsienio politiką atsakingas jos neišmanantis šalies vadovas.
Dabar kolapsas. O po kolapso – kas ? Ogi lyg niekur nieko tas kas buvo iki kolapso.
Įdėmiai skaičiau teorinę dalį , o kai pabaigoje buvo pateikti santykių su Kinija ir Baltarusija pavyzdžiai, supratau kad nieko nesupratau, Kas jei ne dypas steitas turėjo išsaugoti kuo geriausius santykius su Kinija?.Ką jis pagal galimybes ir darė, sabotuodamas Landsbergio pastangas. Su Baltarusija vėl – ką tokio turėjo daryti dypsteitis , arba kas kitas, kad santykiai su BY nebūtų kvailiausi Europoje?
Napsimesk, kad nesupranti. GHilumine valstybe visomis isgalemis didino Lietuva paziedziamuma. Buvo ruosiama kaip dar vienas avinelis aukojimui ant neoloberalizmo lauzo. Konflikto eskalavimui su Rusija. Nepavyko. Trumpa isrinko