Pastaruoju metu labai intensyviai skleidžiama mintis apie tai, kad Ukrainoje įstrigusi Rusija užpuls Baltijos valstybes. Esą tokį Kremliaus žingsnį lems degalų stygiaus ir Krymo izoliacijos problemos, kurių Kremlius nepajėgia išspręsti ir kurios tik gilės.
Žinoma, turint omenyje tai, kokia košė verda Vladimiro Putino galvoje, minėta rizika egzistuoja. Tačiau, manding, ši rizika smarkiai pervertinama.
Tam, kad objektyviai įvertintume rusų kariuomenės įsiveržimo į kurią nors Baltijos šalį tikimybę, turime palyginti tokio žingsnio kaštus ir naudą Putinui su esamomis alternatyvomis. Kokios būtų alternatyvos?
Viena jų – tiesiog tęsti karą ir tikėtis, kad, turėdama daugiau vidaus resursų už Ukrainą ir apčiuopiamą Kinijos paramą, Rusija, įvairiomis priemonėmis didindama spaudimą, sugebės pasiekti bent minimalios pažangos fronte, leidžiančios kalbėti apie iš dalies pasiektus „SVO“ tikslus. Tai visai tikėtinas artimiausių metų scenarijus.
Sakantys, kad Rusijos visuomenė neatlaikys ją užgriuvusių sunkumų dėl degalų stygiaus ir „šliaužiančios“ mobilizacijos, o neatlaikiusios spaudimo rusų masės ims maištauti prieš Putiną, kartoja tą pačią klaidą, kurią 2022 m. pavasarį darė ekspertai, žadėję Rusijai baisius ekonominius sukrėtimus, kurie rusų tautai esą nepriimtini.
Rusams istoriškai įprasta kentėti ir per daug nebruzdėti. Dabartiniams jų patiriamiems sunkumams tai galioja lygiai taip, kaip galiojo ir visiems ankstesniems. Nieko naujo.
Kita alternatyva – masinė mobilizacija. Tai jau – rizikingesnis sprendimas, kuris Putinui gali kainuoti dar didesnį visuomenės palaikymo praradimą nei tas, kurį stebime šįmet.
Bet ar masinė mobilizacija automatiškai reikš, kad Putino valdžia susvyruos ir prieis liepto galą? Ne. Papildoma rizika Putino valdžiai, jei būtų įgyvendinamas šis scenarijus, atsiras, bet ji nebus didesnė už tą riziką, kurią keltų visiškas įklimpimas fronte.
Lygiagrečiai su šiais dviem scenarijais gali būti įgyvendinamas ir papildomas scenarijus: hibridinis karas su Europa, pasireiškiantis dažnesnėmis provokacijomis ir teroro išpuoliais prieš karinės ir civilinės infrastruktūros objektus įvairiose Ukrainą palaikančiose valstybėse. Taip, tai įmanoma, to galima tikėtis. Bet tai – ne tas pats, kas Baltijos valstybių užpuolimas.
Baltijos valstybių užpuolimas reikštų karo veiksmus prieš NATO. Ir jei palygintume tokių veiksmų riziką su minėtų trijų scenarijų keliamomis rizikomis, tai būtų gana akivaizdu, jog atvira konfrontacija su NATO – blogiausias pasirinkimas Putinui.
Toks pasirinkimas dar labiau apsunkintų ir taip nelengvą karo Ukrainoje naštą, supykdytų Putiną net su Donaldo Trumpo administracija, galutinai sužlugdytų santykių su Europa normalizacijos viltį ir dar labiau pririštų Maskvą prie Pekino, kuris jau ir taip laiko Kremlių už trumpo pavadžio.
Taip, Rusijos agresijos prieš Baltijos valstybes scenarijus egzistuoja. Bet jis egzistuoja jau gana seniai. Jis egzistavo ir prieš 10–12 metų, kai NATO buvo silpnesnė ir mažesnė. O dabartinės politikų ir ekspertų kalbos, vaizduojančios šį scenarijų kaip beveik neišvengiamą, tik skleidžia nereikalingą ir nepagrįstą paniką.
