Vladimiras Laučius. Apie dvi Lietuvas: Donaldo Trumpo ir Kamalos Harris

Šioje diskusijoje, kai vieni abejoja Trumpo, o kiti – Bideno intelektu, kai vieni šaukia: „Pasižiūrėkite į tą savo Trumpą“, o kiti atkerta: „Pasižiūrėkite į tą savo Bideną“, iš esmės nėra dėl ko ginčytis, nes galima sutikti su abiem pusėmis ir pasižiūrėti į abu ginčo objektus. Ir pasidaryti išvadas ne tiek apie Trumpą ar Bideną, kiek apie JAV politiką, rinkėjų lūkesčius ir tų lūkesčių kokybės kartelę.

Trumpas ir Bidenas šiuo atžvilgiu sudaro bendrą vardiklį. Pasirodo, galima tapti valstybės, laikomos laisvojo pasaulio avangardu, vadovu net ir būnant Bideno intelekto būklės arba Trumpo intelektinio lygio žmogumi. „Nieko tokio“, kaip sakydavo vienas nuostabus LRT kolega, atsakydamas į pasisveikinimą „Laba diena“. Juk būdavo į juos panašių valdovų luominių valstybių laikais, ir kažkaip nesugriūdavo tos valstybės, atsilaikydavo.

Bet dabar situacija – kita: valstybės vadovo mąstymo būklė pasako kur kas daugiau nei anksčiau apie politinės santvarkos būklę. Ne todėl, kad asmenybės tapo svarbesnės, o todėl, kad demokratijose už jas balsuojama ir, vadinasi, išrinktieji tam tikra prasme tampa šių laikų suvereno – tautos – valios ir kolektyvinio proto išraiška. Ir dar jie – savo atstovaujamų partijų geriausi (nes iškelti kandidatais) veidai.

[…] O juk galima tęsti ir prisiminti Baracką Obamą, George’ą W. Bushą ir Billą Clintoną. Reikia pripažinti, kad šie buvo aukštesnės lygos žaidėjai už pastarojo dešimtmečio Amerikos ir jos didžiųjų partijų numylėtinius. Ir vis dėlto, jei nagrinėsime jų politiką ir ją lėmusias idėjines prielaidas, matysime, kad daugeliu atžvilgių jie buvo tos pačios tendencijos, kuri iškėlė Trumpą ir Bideną (Harris), dalis. Dar ne tokia ryški, ne tokia pažengusi, ne tokia baisi, bet – dalis.




Kad ir kalbant apie Trumpo prorusiškumą arba izoliacionistinį nusigręžimą nuo Europos. Obama irgi buvo prorusiškas, irgi traukė karius iš Europos, irgi leido Putinui pasiautėti Ukrainoje. Po Gruzijos užpuolimo ir jos teritorijų užėmimo nutarė „perkrauti“ – pagerinti santykius su agresoriumi: Rusija. O kai jo konkurentas rinkimuose Mittas Romney pasakė, kad Rusija yra didžiausia JAV geopolitinė priešininkė, Obamos rinkimų štabas jį išjuokė.

Galime prisiminti ir Busho įsimylėjimą į Putino akis […] Amerika barstė savo per šaltąjį karą sukauptą ir pergale tame kare įtvirtintą geopolitinį kapitalą, darydama neapgalvotus, žalingus ir brangiai kainuojančius užsienio politikos viražus (baisu pagalvoti, kiek kainavo beprasmė Afganistano „demokratizacija“).

Tačiau, vertindami Amerikos vaidmenį, dalis Lietuvos politikų ir apžvalgininkų vis dar matuojasi ideologines uniformas ir skelbia tikėjimo išpažinimus: arba tiki Trumpu, arba demokratais, ir abiem atvejais žavisi Amerika, jei tik rinkimus laimi jų tikėjimo objektas. Ir čia, ko gero, slypi esminė problema: blaivaus ir kritiško požiūrio į Amerikos politiką trūkumas. Ne neigiamo požiūrio, o būtent racionalaus ir ramaus, pagrįsto visumos matymu, o ne įsimylėjimu į kokį nors Trumpą arba Obamą.

Žinote, kur didžiausia Amerikos fanklubo klaida? Iš šaltojo karo laikų paveldėtame požiūryje, kad būti JAV fanu – beveik tas pats, kas būti vienoje stovykloje su kiečiausiais Rusijos oponentais. Iš čia plaukia daug nepagrįsto tikėjimo tuo, kad JAV neva esančios geriausia mūsų sąjungininkė prieš Rusiją ne tik todėl, kad jų karinė galia yra kiečiausia Rusijos atgrasymo priemonė (tai – tiesa), bet ir todėl, kad pačios JAV yra tikroji, „prigimtinė“, istorinė ir tradicinė, idėjinė ir vertybinė, geopolitinė ir sociokultūrinė atsvara Rusijai (tai – fantazija).

Visais išvardytais kampais Amerika tradiciškai yra veikiau Rusijos protagonistė nei antagonistė. Pažvelkime į istoriją. Joje apstu panašumų ir net veikimo išvien. XVIII, XIX ir XX amžiais ir Rusija, ir Amerika įtvirtino savo viešpatavimą, savus imperiumus, naikindamos čiabuvių tauteles, be skrupulų tvarkydamos reikalus kaimynystėje ir Europoje.

JAV su indėnais ilgą laiką elgėsi panašiai kaip Rusija – su Sibiro tautomis. Rusija XVIII ir XIX amžiais užgrobė Livoniją, Abiejų Tautų Respubliką ir Suomiją. JAV XIX amžiuje Karibų jūroje, Filipinuose ir Guame sudaužė Ispaniją, o XX amžiuje aktyviai dalyvavo naikinant britų, prancūzų, olandų ir portugalų kolonijinę galią. Vokietijos ekonominės ir geopolitinės konkurencijos problemą JAV išsprendė radikaliai – dviem karais ir visišku priešo sutriuškinimu, po kurio Vokietija kaip imperiumas nebeatsigavo.

Rusija XIX amžiuje palaikė laimėtojus JAV pilietiniame kare: šiauriečius. XX amžiuje Rusija buvo JAV sąjungininkė dviejuose pasauliniuose karuose. Maža to, būtent JAV kapitalas padėjo industrializuoti ir pastatyti ant kojų baisiausią XX amžiaus monstrą – Sovietų Rusiją.

Ir net šaltojo karo metais Amerikos ir Rusijos ideologinės bei karinės varžybos buvo nulemtos ne tiek giluminio, struktūrinio priešiškumo ir geopolitinės logikos, kiek istorinių aplinkybių, kurias jos, viena kitai nuolat padėdamos, pačios ir nulėmė: iš pradžių sunaikino ir susilpnino visus galimus savo priešus, o tada – Jaltoje – mandagiai, ciniškai, makiaveliškai pasidalijo parklupdytą pasaulį.

Tad ko vertos šių dienų tikinčiųjų aimanos ir litanijos, kuriose kartojami arba „Trumpas mus išdavė, Amerika jau prorusiška“, arba „Trumpas – šaunus tėtušis, be kurio viskas tik subyrės“ naratyvai? Jos vertos dėmesio tiek, kiek verta gyventi vadinamųjų aktualijų pasaulėlyje, kurio istorinės žiūros gylis siekia poros dienų, poros mėnesių arba – kone geriausiu atveju – poros metų ribą. Leidžiantis giliau dažnai pradeda kamuoti galvos svaigimas ir kliedesiai.

Bet jei galva treniruota ir atspari, reikia stengtis matyti visumą: ir politinę, ir istorinę. O ta visuma byloja, kad aklas atsidavimas įsivaizduojamam šeimininkui, patronui, laisvojo pasaulio garantui, kad ir kas juo skelbtųsi – Vašingtonas ar Briuselis, mums nėra politikos panacėja, jei norime eilinį kartą neatsidurti Rusijos glėbyje.

Mūsų problema ta, kad savo didžiuosius sąjungininkus mes linkę sudievinti. O sudievinę – nematyti jų galimų klaidų ir kvailumo.

Tai, gink Dieve, nereiškia, kad reikia nutraukti sąjungas arba paskęsti sąmokslo teorijose apie tai, kad Amerikos kariai atsigręžtų prieš mus, jei Rusija užpultų Europą. Šiandien girdime tokių juokingų blėvyzgų, skelbiamų rimtais ir iškilmingais veidais.

Ne: tai tik reiškia, kad nereikėtų iš didelio noro turėti visagalį šeimininką ir jam įsiteikti atsisakyti savo galvos ir stuburo, aukoti šias kūno dalis jam, o patiems likti tuo, kas yra po stuburu. Ir tuo didžiuotis, kaip kad, deja, didžiuojasi mūsų politinio elito dalis.

Visą straipsnį skaitykite ČIA

1 KOMENTARAS

  1. Labai įdomi autoriaus evoliucija nuo fašistų ir naciukų gaudytojo iki tiesos skleidėjo arba padedančiojo skaitytojams artėti link tiesos.

Parašykite komentarą :

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Dramaturgė Rasa Bugavičute-Pēce: „Kas gi čia galiausiai aklas – aš ar jie“

Vilniaus senajame teatre spalio 10 ir 11 d. įvyko režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklio „Tas, kuris matė tamsoje“ premjera....

Monospektaklių festivalis „MANO/MONO“. Vieni prieš žiūrovus

Rugsėjo 7 – spalio 5 d. Vilniuje, Lietuvos teatro sąjungoje, įvyko trečiasis monospektaklių festivalis „Mano/Mono“, kuriame buvo parodyti...

Kunigas Robertas Grigas. Apie „vatnykus“

Jėzus buvo „vatnykas” – Jis už priešus meldėsi, Kai tėvynių patrijotai Tarpu savys skerdėsi. Skerdėsi kūrybiškai – Peiliais, kulkom, dujomis, Nes mąstyt valstybiškai Pratino buduliai...

Vilniuje bus paminėtos Mažosios Lietuvos gyventojų genocido metinės

Spalio 16 d., penktadienį, 16 val. Vilniuje, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus konferencijų salėje (Aukų g. 2A), bus...