Vakar tarptautinė NT skelbimų įmonė „Ria.com Marketplaces“ paviešino įdomius duomenis apie tai, kiek vidutinę algą uždirbantis gyventojas turėtų „nevalgyti“, t.y. kiek mėnesinių algų tektų paaukoti norint nusipirkti 50000 eur. kainuojantį būstą Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Skandinavijoje.
Nenuostabu, kad ilgiausiai – beveik 13 metų nuosavo būsto laukti turėtų mažiausias pajamas (329 eur. po mokesčių) gaunantys ukrainiečiai. Trumpiausiai, vos virš metų, „badauti“ tektų danams, kuriems po mokesčių vidutiniškai lieka keturis kartus daugiau nei ukrainiečiams.
Lietuviai, anot nekilnojamojo turto ekspertų, stovi reitingo viduryje. Mūsų šalyje, 50000 eur. vertės būsto gyventojams reikėtų laukti apie penkerius metus. Kadangi, net prie geriausių norų, gyventi nevalgant pavyktų vos keletą dienų, tikrovėje taupymo būstui laikotarpis būtų žymiai ilgesnis. Taip pat nežinia kokį būstą pavyktų įsigyti po ilgų taupymo metų.
Kopenhagoje, pasak ekspertų, apskritai vargu ar pavyktų rasti butą, parduodamą už 50000 eur. Lietuvoje (kaip beje ir Estijoje ar Baltarusijoje) už tokią sumą būtų galima tikėtis tapti 30 – 50 kv. m. nekilnojamojo turto savininku sovietinės statybos mikrorajone sostinėje. Kituose didžiuosiuose miestuose už tiek greičiausiai pasisektų įsigyti didesnį butą, tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje jaunai šeimai, turinčiai ar ketinančiai turėti (daugiau nei vieną vaiką) naujas būstas reikalautų žymiai ilgesnio taupymo, nei ekspertų nurodomi penkeri metai.
„Ria.com Marketplaces“ siūlo problemą spręsti skolinantis, tačiau taip pat priduria:
„…nors mažos paskolos palūkanos, rodos, jau savaime garantuoja pigesnį skolinimąsi būstui – situacija išties gali būti atrodyti apgaulingai. Bankai nuostolingai tikrai nedirba, tad nepaisant to, jog palūkanos kai kuriose šalyse ir žemos – greičiausiai bankams reikia papildomai mokėti „riebius“ mokesčius, kuriuos sudaro komisiniai, draudimas, tarpininkavimo mokesčiai ir kt. Tad bendrai galima pasakyti – pigaus būsto nėra niekur.“
Tokia neguodžianti išvada norom nenorom verčia galvoti apie valdžios prieš kiekvienus rinkimus žadamą paramą jaunoms šeimoms būstui įsigyti. Poreikis tokiai paramai – akivaizdus, kaip ir ekonominė bei (galbūt) demografinė tokios paramos nauda. Deja, dabartinės Lietuvos vyriausybės planus šioje srityje sumaišė pasiryžimas pagalbą teikti ne visiems, o tik tiems jauniems žmonėms, kurie norėtų įsigyti pirmąjį būstą provincijoje.
Ketinimas tokiu būdu kovoti su Lietuvos miestelių tuštėjimu atrodo gražiai, tačiau tikrovėje, net vyriausybei pasiūlius paramą, bankai dažnai atsisako kredituoti būstų provincijoje įsigijimą dėl jų mažos vertės (kitaip tariant, dėl rizikos, kad skolininkui nesugebėjus išmokėti paskolos bankas liks su menkaverčiu, niekam nereikalingu turtu).
Kita problema – nepaisant ramaus gyvenimo žavesio — daugeliui jaunų šeimų pasiūlymas kurtis provincijoje yra nepriimtinas dėl darbo vietų stokos, nepakankamo socialinių paslaugų pasirinkimo ir kt.
Dėl to, nepaisant Socmino ir bankininkų susitikimų ir pokalbių, paramos pirmojo būsto įsigijimui programa per pastaruosius metus neįgavo didesnio pagreičio.
Artėjant 2020 Seimo rinkimams, tikėkimės, kad politinės partijos į savo manifestus įtrauks realistiškus pasiūlymus kaip tvariai padėti jaunoms šeimoms – ne vien provincijoje – įsigyti pirmąjį būstą „nebadaujant“ penkiolika ar daugiau metų.
