Lietuvos mokslų akademija
2019-01-16
REZOLIUCIJA
Dėl būtinybės imtis atsakomybės dėl Lietuvos ir Europos ateities
Lietuva šiandien gyvena politinio nuosmukio, ekonominės atskirties ir geopolitinio nesaugumo sąlygomis. Didėjanti socialinė atskirtis ir susvetimėjimas yra vieni pagrindinių ir piliečiams svarbiausių vidaus politikos rūpesčių. Užsienio politikoje egzistencinę grėsmę kelia agresyvėjanti Rusija, Europos Sąjungos silpnėjimas ir didžiųjų Europos šalių kurstomas NATO susiskaldymas.
ES dabartiniu savo pavidalu virsta negyvybinga ir vis labiau praranda Vakarų Europos šalių, tautų ir visuomenių palaikymą. Jai iškilo reali grėsmė žlugti. Ypatingo visuomenės ir politikų dėmesio reikalauja JAV, kaip priešiškos valstybės įvardijimas ES lyderių kalbose. Lietuva atsidūrė aplinkybėse, primenančiose okupuotos LTSR padėtį žlungančioje tarybinėje imperijoje.
Lietuvių tautai ir valstybei iškilusios egzistencinės grėsmės akivaizdoje atėjo laikas vėl tarti savo žodį visuomenei. Nebeįmanoma gyventi save raminant kalbomis apie „sėkmės Lietuvą“. Lietuvos valdžia ir politiniai sluoksniai nepajėgia tinkamai atsakyti į tautai ir valstybei kylančias grėsmes. Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės aklas pritarimas lietuvių tautai (ir visoms mažosioms tautoms) pražūtingam Jungtinių Tautų migracijos paktui, nepaisant artimiausių strateginių partnerių balsavimo „prieš“, liudija, kad valstybės politinės vadovybės elgesys iš esmės niekuo nesiskiria nuo okupuotos Lietuvos administracijos neatsakingos ir konformistinės laikysenos.
Tokia valdžios laikysena lemia, kad visų užsienio politikos iššūkių akivaizdoje Lietuva nesugeba veikti kaip savarankiškas ir savo nacionalinius interesus ginantis suverenus tarptautinės sistemos subjektas. Priešingai, vienintelė užsienio politikos imitacija tampa serviliškas pritarimas bet kokiai Vokietijos diktuojamai politikai. Kad išliktų iššūkių akivaizdoje, Lietuva privalo tapti politikos subjektu – turėti nacionaliniais interesais grįstą poziciją ir ją ginti visuose tarptautiniuose formatuose, o taip pat formuoti nacionalinius interesus atitinkančias sąjungas su panašių interesų ir ateities vizijos šalimis. Pirminis uždavinys naujajai šalies užsienio politikai yra nacionalinio suvereniteto susigrąžinimas reformuotoje ir atsinaujinančioje Europos Sąjungoje.
Akivaizdu, kad tokiems pokyčiams Lietuvos likimą į savo rankas vėl turi paimti tinkamai politiškai susiorganizavusi tautiškai ir valstybiškai mąstanti šalies visuomenė. Jai būtinas organizuotas atstovavimas. Tam pavyzdžiu savo atstovaujamuoju pobūdžiu ir funkcijomis galėtų būti Lietuvos istorijoje visuomenės atstovų jau steigtos institucijos: 1917 m. išrinkta Lietuvos Taryba ar 1988 m. suformuotas Sąjūdžio Seimas. Vilniaus forumas yra pasiruošęs imtis politinės atsakomybės ir iniciatyvos telkiant visuomenę šiam uždaviniui spręsti.
keistas bergždžias tekstas. Annot jo autorių, revoliucinė situacija (na, prisimenam, kaip ji apibrėžiama), o jie pasiruošę „imti Lietuvos likimą į savo rankas”. Na ir kas? Jokio konkretaus įvardinto veiksmo.
Tai, ką jaučia ir supranta atsakingai į esamą padėtį žvelgianti inteligentija, dar nereiškia, kad tą patį jaučia ir supranta tv mulkinama, geltonojoje spaudos jūroje skandinama, dešimtmečiais neatsakingų ir nedorų politikų apgaudinėjama ir pardavinėjama visuomenė. Tokia visuomenė prabusti gali tik tuo atveju jei tai, kas pasakyta rezoliucijoje trinktels jai per galvą, kišenę ar kitą vietą.