Pora minčių Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga.
Tos dienos prasmė neatsiejama nuo Vinco Kudirkos, jo redaguoto nelegalaus Tilžėje ir Ragainėje leisto „Varpo“ (1889–1905). Publicistikos skiltyje „Tėvynės varpai“ V. Kudirka andai rašė:
„Važinėdamas šią vasarą po Lietuvą, užtėmijau [= pastebėjau], kad piemenukai, paleisti ant vasaros iš pirmamokslinyčių mokintiniai [= pradinių klasių mokiniai] stengiasi kaip įmanydami kalbėti tarp savęs maskoliškai ir noriai rašinėja ant sienų ir tvorų maskoliškai taipgi, bet tokius žodžius, kuriuos galima išgirsti vien tikt nuo maskoliškų kareivių. Tėvai, nesuprasdami nieko, džiaugiasi, kad jų vaikeliai „mokinti“, nes jau moka ir kalbėti kitoniškai, ir da rašyti. Tėvus nei vaikus nėr ką kaltinti – vieni nieko nesupranta, kiti per jauni. Pavyzdys eina iš viršaus. Jeigu inteligentai susirinkę kur meta lietuvišką kalbą ir pradeda kalbėti tarp savęs kitoniškai, idant pasirodyti, kad „mokinti“ ir „navatnesni“ [= modernesni] už prastus žmones, tai ko norėti nuo mažų vaikų, kurie negali da savim valdyti ir iš paikumo geidžia pasirodyti, ką tikt jie moka? Ko norėti nuo tėvų, kuriems juk smagu matyti, kad jų vaikeliai jau „navatnesni“ ir gali apseiti be lietuviškos kalbos? Kada tėvai tų vaikų pamatys, kad mokinti nelaiko sau už nusidėjimą lietuvišką kalbą, pasakys savo vaikams: „Žiūrėk, vaikeli! ana daktaras, kunigėlis ir sūdžia [= teisėjas], toki mokinti, o kalba tarp savęs lietuviškai! daryk ir tu taip, tai turbūt taip reikia!“ Ir pradės maži vaikai kalbėti lietuviškai, ir ant sienų ir tvorų paregėsime parašus lietuviškoje kalboje, kurioje nėr nei tokių piktų žodžių, kokius šiandien rašinėja maskoliškai. Vaikai pripras prie kalbos savo tėvų ir neišmoks piktžodžiauti.“
Rašyta prieš 137-erius metus, o tebėra aktualu. Tik jeigu vietoj „maskoliškos kalbos“ įsivaizduotume „Gyvulių ūkio“ autoriaus gimtąją, o vietoj „piemenukų raštų ant tvorų“ – vaikigalių (nebūtinai amžiaus prasme) „grafiti“ ant Vilniaus sienų ar nuklausytume jų žargoną…
Skaitai anų dienų žmonių godas ir nesunku pajusti, kad tai tikra, gyva, natūralu. Atsiverti dabartinės žiniasklaidos skiltis – gyvenimas daugiausia „silikoninis“: kūno dalys, įvaizdžiai, jausmai, žmonių santykiai. Spigina akis išmoktos šypsenos, nubalinti dantys, retušuoti apgamai, raukšlės; viskas trykšta dirbtinėmis spalvomis, parodomąja laime, vien fotografui demonstruojamu džiaugsmu… Tai akivaizdu. Ir be galo tolima nuo to, kuo iš tikrųjų gyvena dauguma žmonių.
Filosofas Antanas Maceina, kuriam lietuvybės reikalai rūpėjo ne mažiau nei Kudirkai, yra rašęs, kad „išlaikyti lietuviškumą yra geras dalykas, tačiau tik formalus. Kas iš to lietuviškumo, jeigu jis bus pripildytas buržuazinės materialistinės dvasios. Kaip mes nepripažįstame lietuviško komunizmo, taip lygiai neturime pripažinti nė lietuviško buržuaziškumo. Lietuviškumo išlaikymas <…> turi būti esmėje idealistiškai nusiteikusios asmenybės išlaikymas. Tokių idėjų mums reikia dabar paskleisti ir pamėginti suorganizuoti formų joms vykdyti.“
Kai atskiras žmogus šeimos ar tautos praeities buvimą dabartyje išgyvena sąmoningai, kalbame apie žmogaus istorinę sąmonę. Senomis kultūros tradicijomis garsėjančios tautos – ypač kinai, žydai, japonai, taip pat anglai, švedai, prancūzai, ispanai, vokiečiai – pasižymi ypač išreikšta istorine sąmone.
Bet istorinė žmogaus sąmonė nėra istorinių žinių suma. Galima gerai išmanyti senovės Graikijos ar Romos imperijos istoriją, bet neįmanoma susitapatinti su jų praeitimi ir pergyventi tai kaip savastį. Svetimo krašto praeitis niekada negali tapti mano paties istoriniu būviu: jo laimėjimai ir pasiekimai – nei šildo, nei džiugina, jo kaltės – nei saisto, nei slegia. Kadangi tai niekaip nėra susiję su mano paties gyvenimu ir likimu. Tikroji žmogaus būvio versmė – jo šeimos ir jo tėvų krašto praeitis.
Savo tautos praeities išgyvenimas kaip savo praeities – tai ir yra istorinė žmogaus sąmonė, pripildanti kasdienybę prasmės, suteikianti jai turinio ir vertės. Istorinė sąmonė leidžia žmogui jaustis ne atskiruoliu, o nariu, ne užbaiga, o tęsiniu, ne lašu, o srove laiko ir istorijos tėkmėje. Filosofas K. Jaspersas yra sakęs: „Mes tampame žmonėmis ne biologiniu paveldėjimu, o visados tik tradicijos turiniu.“
Tradicija ir yra kultūrinių žmogaus laimėjimų pastovumo apraiška, kultūros formomis įsikūnijusi tautos patirtis.
Vidmantas Valiušaitis savo ” Tikroji žmogaus būvio versmė – jo šeimos ir jo tėvų krašto praeitis” sugalvojo „kyštelti” Kudirkos redaguoto „Varpo” straipsnelį, kurio lietuvių kalbos gramatika yra vieni „lenkizmai su rusicizmais”.. Kur dingo „lietuvių gramatikos GURU” „Skaitytojas”, kodėl nesimato „kompetentingų” Skaitytojo” pastabų dėl „neleistino” šiandieninės lietuvių kalbos „tikros gramatikos, stiliaus, leksikos..” neleistino „kraipymo reklamavimo”, šiandieninių „tautinių intelektualų proto teršimo svetimybėmis”..
Valiušaičio straipsnelio nuotraukoje Kudirka savo „Varpe” rašo: „Reikalai – gi svietiszko ( viename žodyje Kudirka sugeba panaudoti: sz-lenkiškumą, svietiszko – rusicizmą „kaip arklį”) musu gyvenimo beveik suvis apleisti: szita (sz -ir vėl lenkizmas) dirva da apželusi varpuezeis”… Ir toks „pasityčiojimas” iš lietuvių kalbos gramatikos Valiušaičio demonstruojamame Kudirkos straipsnelyje yra beveik kiekviename sakinyje… „Patriotiškai nesuprantama, kodėl „lietuvių kalbos gramatikos GURU Skaitytojas” komentarų erdvėje didvyriškai tyli, „kaip gestape kankinamas tarybinis partizanas”, gal dėl to,kad Rusijoje švenčiama gegužės 9 dieną „Pergalės diena”, taikstosi su lietuvių kalbos gramatikos ” lenkinimo ir rusinimo propagavimu”…
lietuviai prarado savigarbą , o tėvai jaunimo pagarbą, kada patikėjo, kad iš ūkiškai atsilikusios ir dėl to žlugusios SSSR paveldėjo gražią tarybų Lietuvą, su galinga pramone ir klestinčiais kolūkiais. Kurią sugriovė neišmanėlis Landsbergis. Prarasta savigarba atsiliepia visur.
Jūs čia apie ką? Apie G.Principo agentūrą ar „Grand Orient”?
…ar tau,zmogeli,negeda……..