Vidmantas Valiušaitis. Tai spjūvis visuomenei ir į atminimą tų, kurie per kartų kartas aukojosi
Lietuvos, gal tiksliau būtų sakyti – jos valdymo ir sprendimus priiminėjančių grandžių, idėjinio ir intelektualinio suskurdimo laipsnį geriausiai iliustruoja konkursai, įamžinti istorinius simbolius ar asmenybes.
Blogai buvo Basanavičiaus paminklo atveju. Bet dar ne taip blogai, kaip su Lukiškių aikštės memorialu. Čia stačiai negali suprasti kas vyksta – sąmoninga patyčia ar profaniškumo ekspozicija? Ir nėra kam pasakyti, kad “karalius nuogas”.
Žmonės rimtu veidu Lukiškių aikštėje siūlo statyti autobusų stoteles, išlieti gabaliuką sovietinių laikų gamyklinio vestibiulio grindų arba tiesiog pakrėsti aikštės viduryje betono…
Kaune žaliai dažyti dviračių takai atrodo išradingiau…
Gaila, nemoku keiktis, mandagiais žodžiais išreikšti nusivylimo negaliu…
Pasakyti, kad tai spjūvis visuomenei į barzdą ir atminimą tų, kurie per kartų kartas aukojosi, buvo kariami būtent šioje aikštėje, o priešais esančiuose rūmuose kankinami ir prievartaujami išdavinėti šią valstybę, bet jie vis tiek verčiau rinkosi mirti, negu išdavikiškai gyventi, būtų pagyrimas tiems, kurie dabar turi sąlygas naudotis sudarytais patogumais ir šaipytis iš tų kankinių atminimo.
Trūksta žodžių, tikras mankurtizmas…
Veidaknygė
Norisi vilku kaukti dėl to kas vyksta. Tai kur tas elitas, tie intelektualai, kurie būtų pajėgūs išgirsti Tautos balsą? Ar jau tokių neliko? Negi mes jau taip degraduojame?
Tauta kalba vienu balsu, o “elitas” sau kažką mamlena