Čia dar viena „ugninė”, padegusi K. Škirpos depeša iš Berlyno į Kauną. Mūsų diplomatijos istorijai, be abejo, nežinoma.
1939 m. spalio 8 d., t.y. Lietuvai dar nepasirašius sutarties su Sovietų Sąjunga dėl raudonosios armijos bazių įsileidimo, o estam su latviais ją jau pasirašius, K. Škirpa susitinka su Estijos ir Latvijos pasiuntiniais Berlyne ir aptaria besiklostančią padėtį. Kitą dieną, t.y. spalio 9-ąją, jis siunčia savo depešą į Kauną.
Dokumentas, kaip matome, apdegęs, dalis teksto neišlikusi, perskaityti nebegalima. Tačiau ir tai, ką perskaityti įmanoma, – iškalbinga. Štai ką K. Škirpa rašo:
„Berlynas, 1939 m. spalių mėn. 9 d.
443/sl. slaptai
Jo Ekscelencijai Užsienio Reikalų Ministrui,
Kaune
Turiu garbės šiuomi pranešti Tamstai sekančią informaciją:
1. Vakar, spalių 8 d. mačiausi su savo Pabaltės kolegomis – Estijos ir Latvijos Pasiuntiniais. Abu buvo labai nusiminę ir pasidavę visiškai pesimizmui. Jų vyriausybių pasirašytąsias su Sovietų Rusija sutartis laiko pirmuoju etapu Latvijos ir Estijos bolševizacijai. Neįsivaizdina sau kaip bebūtų įmanoma jų kraštuose toliau palaikyti dabartine tvarką ir esamas ekonomines bei socialines sąlygas, kuomet teritorijoje stovės Raudonosios Armijos garnizonai, kurių izoliuoti nuo vietos gyventojų praktiškai nebus galima, o kilus tarp vietos gyventojų ir raudonarmiečių kuriems nors vietinio pobūdžio nesusipratimams <…> saugumo organai ne tik negalės, bet stačiai <…>
<…> klausia savęs kur: estas sakė grįžtų į Estiją, nors ir suprantąs koks pavojus jį ten laukia; latvis gi preferuoja pasidaryti emigrantu. Jų pesimizmą ypač padidino tas faktas, kad vokiečiai jau pasiuntė į Latviją ir Estiją laivus tautinei vokiečių mažumai evakuoti. Iš to mano kolegos daro išvadą, kad, matomai, vokiečiai laiko, kad Raud. Armijos užplūdimas ir bloševizacija gresia Latvijai ir Estijai artimiausiu laiku. Abu mano kolegos laikytų išganymu, jei Vokietijai pavyktų greitai karą laimėti ir ji, atpalaidavusi savo jėgas iš Vakarų Fronto, jas galėtų skubiai permesti vėl į Rytus prieš Sovietų Rusiją. Tokio išganymo, esą, gal būtų galima susilaukti, jei Anglija, Prancūzija, susipratusios prie kokio pavojaus veda Sovietų Rusijos brovimasis į Europos Vakarus, padarytų su Vokietija taiką, autorizuojant Hitlerį sudrausti Sovietų Rusiją. Deja, vilties nematyti, kad taika greitu laiku galėtų įvykti. Išganymo iš prancūzų ir anglų laimėjimo mano kolegos nelaukia, nes, pirma, jis būtų pavėluotas, o antra, pirm negu sudraudus Sovietų Rusiją, gal priseitų jiems gelbėti <…>
<… > Vokietija užleidusi Pabaltės valstybes Sovietų Rusijos malonei ir bendrai dar didelių koncesijų Sovietų Rusijai, kad atkeršijus Anglijai, kurią skaito pagrindine kaltininke tuo, kad lenkų-vokiečių karas nepasiliko lokalinis. Taikos raktas buvo ir tebesąs Anglijos rankose, bet ši iki šiol nerodanti noro karą nutraukti. <…>”
Veidaknygė
