Britų istorikas Norman Davies knygoje „Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I-II t. (1981, lietuviška laida 2002) apie 1863-1864 m. sukilimą rašo:
„Aleksandro II (1818-1881), caro išlaisvintojo, įžengimas sostą turėjo didžiulę reikšmę visai imperijai. Tada ir buvo nukaltas terminas „atlydys“, kuris reiškė gyvenimo palaisvėjimą po trisdešimties metų ledinio įšalo – jo tėvo viešpatavimo. Aleksandras nebuvo liberalas ir giežtai priešinosi visiems separatistiniams tautiniams judėjimams. Tačiau žeminančiomis Krymo karo pralaimėjimo aplinkybėmis jis suvokė, kad norint išvengti bendro sprogimo būtina padaryti šiokių tokių nuolaidų.
Sankt Peterburgo vyriausybei vadovavo kunigaikštis Aleksandras Gorčakovas, o vietininku Varšuvoje, Paskevičiaus įpėdiniu, buvo paskirtas Gorčakovo pusbrolis. Pirmą kartą lankydamasis Varšuvoje 1856 m., caras perspėjo lenkus dėl pernelyg didelių lūkesčių. „Pas de rėveries, messieurs“ (Jokių svajonių, ponai!) – sakė jis. Tačiau jo minties niekas nesuvokė pažodžiui. Paskelbdamas amnestiją lenkams, tebesantiems Sibire nuo 1831 m., leisdamas vėl atidaryti lenkišką Medicinos akademiją, o svarbiausia, pakviesdamas lenkų žemvaldžius įsitraukti į vietinius to meto debatus dėl valstiečių išlaisvinimo, caras, žinoma, sudarė įspūdį, jog pagaliau atėjo šiokių tokių permainų metas.
Jis atrėžė colį, o jo valdiniai lenkai iškart nusprendė gauną mylią. Patvirtinus naują vietininką buvo atkurta susirinkimų teisė. Susikūrė nemaža naujų organizacijų bei institucijų, kurių tikrosios funkcijos paaiškėjo vėliau. <…>
Kariniai sukilimo veiksmai neišvengiamai buvo išskaidyti. Yra apskaičiuota, kad iš 200 000 lenkų, sukilusių su ginklu rankoje, mūšio lauke vienu metu niekuomet nebūdavo daugiau nei 30 000. Didžiuma jų buvo susimetę į pasklidusius partizanų pulkus, kurių šimtai veikė miškuose. Per šešiolika sukilimo mėnesių įvyko 1229 ginkluoti – 956 karalystėje, 237 Lietuvoje, kiti Baltarusijoje ir Ukrainoje. Dažniausiai tai būdavo „mušk ir bėk“ tipo antpuoliai prieš izoliuotas rusų įgulas ar staigūs susirėmimai sutelktos kariuomenės sparnuose.
Daugiausia tokių susirėmimų įvyko Šventojo Kryžiaus kalnuose į pietus nuo Kielcų, Liblino gubernijoje, taip pat pasienio su Galicija ir Prūsija rajonuose. Tipiškas partizanų būrys, vadinamas „partia“, paprastai susiburdavo apie koki nors vyrą, jau tarnavusį kariuomenėje, o šis bandydavo savanorių studentų ar valstiečių grupelei suteikti karinio būrio formą.
Šiaip jie stengdavosi išvengti tiesioginių susidūrimų su stipresnėmis priešo pajėgomis. Vienintelis susirėmimas, kuris pasiekė lemiamų kautynių mastą, įvyko prie Malogoszcziaus, netoli Kielcų, 1863 m. vasario 24 d., kai Langiewiczius prieš rusų šautuvus išvedė tris tūkstančius dalgiais ginkluotų valstiečių ir kardais ginkluotų bajorų.
Vienintelis karo vadas, kurio pareigas būtų buvę galima prilyginti reguliariosios kariuomenės generolo pareigoms, – pulkininkas Jozefas Hauke, pramintas „Bosaku“ (1834-1871). Jis pasirodė 1863 m. rugsėjį, vėliau tarnavo vadovaujamas Traugutto.
„Mūšis” prie Žyrzyno Šventojo Kryžiaus kalnuose, vykęs 1863 m. rugpjūčio 6 d., yra tipiškas daugybės sukilimo mūšių pavyzdys. Partizanų būrys, vadovaujamas tokio Heidenreicho slapyvardžiu „Varnas“ ir airių savanorio O’Brieno de Lacey’o, surengė pasalą rusų kolonai nuošalioje kelio Dębliną atšakoje.
Būrį sudarė septyni šimtai vyrų ir jam teko užduotis įveikti dvi rusų pėstininkų kuopas ir kazokų eskadroną. Po penkių valandų susišaudymo beveik visi rusai gulėjo negyvi, o „Varnas“ pasitraukė su 200 000 rublių kariuomenės iždo skrynia, kurią rusų kariai kaip tik ir saugojo. Kare, kuriame sukilėliams nepavyko užimti nė vieno miesto ar didesnės tvirtovės, kautynės prie Žyrzyno laikomos didžiule pergale. <…>
Paskutinis dramos veiksmas vyko 1864 m. rugpjūčio 5 d. Devintą valandą ryto atsivėrė Aleksandro citadelės vartai ir procesijos priekyje pasirodė oficialus budelis. Gretimais ant pylimo stūksojo didžiulės, bendros visiems kartuvės su penkiomis kilpomis.
Raita šalmuotos žandarmerijos palyda apsupo penkis arklių traukiamus mėšlinus vežimus, kuriais važiavo pasmerktieji. Kiekvienas iš jų buvo prirakintas prie rudu gobtuvu apsigaubusio vienuolio kapucino rankos.
Trauguttas, vilkintis tą pačią mėlyną milinę, su kuria buvo suimtas, skendėjo paskutinės savo išpažinties mintyse. Garsiai perskaitomas nuosprendis. Pasmerktiesiems užrišamos akys, jie apvelkami drobiniais mirtininkų marškiniais ir privedami prie kartuvių. Pasigirsta moters balsas: „Drąsiau, broliai“. Paskui užneriamos kilpos, ir vienas paskui kitą Trauguttas, Krajewskis, Toczyskis, ZuldIskis ir Jezioranskis pakimba kartuvėse.
Kaip ir 1831 m., rusų atpildo neteko ilgai laukti. Tik ši sykį caro valdžia buvo pasiryžusi ne vien sunaikinti visus praūžusio sukilimo pėdsakus, bet ir užgniaužti bet kokią viešą lenkų tautiškumo apraišką. <…>
1864 m. oficialiai panaikintas tiek karalystės statusas, tiek Lenkijos vardas. Caras atsisakė savo kaip Lenkijos karaliaus pareigų, o Varšuva tapo Pavyslio krašto (Privislinskij kraj) sostine. 1866 m. dešimt Lenkijos gubernijų buvo padalyta į 85 apskritis (pavietus); didžiuma apskričių miestų prarado savo municipalines teises. 1867 m. uždaryta – jau antrą kartą – Edukacinė komisija.
1869 m. Vyriausioji mokykla pakeista nauju rusišku universitetu. 1871 m., kai Reikalų komitetas baigė savo veiklą, vienintelis dalykas, kuris dar skyrė Pavyslio kraštą nuo kitų Rusijos imperijos dalių, buvo Napoleono kodekso galiojimas civiliniuose teismuose.
Lietuvoje nebuvo lenkiškų institucijų, kurias būtų reikėję uždrausti, todėl čia lenkams taikomos represijos įgijo kur kas atviresnį pobūdį.
1863 m. vasarą generolas Muravjovas „Korikas“ grižo į savo prieš trisdešimt metų pamėgtas medžioklės vietas jau kaip Vilniaus generalgubernatorius ir ėmė be jokio gailesčio dorotis su lenkais. Prieš čia atvykdamas jis dirbo Sankt Peterburge valstybės žemių ministru ir nepritarė valstiečių išlaisvinimo politikai, už tai buvo politiškai pažemintas. Tad dabar liejo pyktį ant visų – tikrų ir įsivaizduojamų – Sausio sukilimo dalyvių.
Nesitenkindamas vien persekiojimu teisinėmis priemonėmis, jis įvedė teroro režimą, kur žmonės buvo žudomi, kankinami, tremiami, kaimai niokojami, dvarai konfiskuojami visiškai nepaisant teisės ar įstatymų.
Ir Lenkijoje, ir Lietuvoje Sausio sukilimo sukeltos represijos paliko nenykstančių randų. Iš visos lenkų kartos buvo atimta galimybė siekti karjeros ar tikėtis kokios nors aukštesnės vietos tarnyboje.
Tūkstančiai lenkų vėl patraukė žiauriais keliais, vedančiais į Sibirą. Suvaryti į gyvulinius vežimus ar surakinti grandinėmis, jie ilgomis voromis iš lėto stūmėsi per tundrą į lagerius ar kalėjimus tolimiausiose imperijos dykrose.
Tai buvo tautos žiedas – aktyviausi, narsiausi vyrai ir moterys, didžiausi visuomenės idealistai. Didžiuma niekuomet nebesugrįžo.
Šįsyk nebuvo paskelbta visuotinė amnestija, net ir po dvidešimt penkerių metų.”
