Įdomu, kodėl „didžioji žiniasklaida“ neskiria deramo dėmesio tokiai svarbiai temai? Ar kam nors atrodo, kad ji mažiau svarbi už neskaidriai nuomojamų džipų, politikų landžiojimo į verslo įmones ir pinigų „šakalinimo“ ar brangių kailinių istorijas?
Ar čia jau visi susitaikę, kad Lietuva yra bananinė respublika, kurios Konstitucija – tik muziejinis eksponatas, skirtas pasižiūrėti pro stiklą Seimo Konstitucijos salėje? Man atrodo, kad straipsnis apie Lietuvos teisės aktų viršenybę tebegalioja? Ar aš ką nors praleidau?
Dėl dvigubos pilietybės – tiek iečių laužymo! Konstitucija čia tiek „šventa“, kad pilietybė be skrupulų atiminėjama Lietuvoje gimusiems, užaugusiems, išsimokslinusiems, su šios šalies kultūra neatsiejamai sutapusiems žmonėms. Bet Konstitucija staiga tampa nebe kliūtis gauti Lietuvos pilietybę žmonėms, savo noru emigravusiems iš Lietuvos prieš Antrąjį pasaulinį karą, laisva valia priėmusiems kitų šalių pilietybes, per tris ar keturias kartas nebeturintiems jokių ryšių su Lietuva, nemokantiems lietuvių kalbos, nepažįstantiems čionykštės kultūros, nežinantiems įstatymų. Keista, tiesa?
Tuo metu perleidžiant įgaliojimus spręsti faktiškai esminius šalies raidą lemiančius parametrus kitiems – kapų tyla! Įdomu bus stebėti, ar prieš ratifikavimą Seime kur nors kas nors išdrįs iškelti klausimą, ar Seimas turi įgaliojimus, nepakeitęs Konstitucijos ir be referendumo, perleisti svetimiesiems tą suvereniteto dalį, kurios reikalauja CETA sutartis? Jeigu be referendumo, kaip aiškina konstitucinės teisės žinovai, negalima pakeisti nuostatos dėl dvigubos pilietybės, tai čia gi daug rimtesnis klausimas!
Kita vertus, toje Konstitucijoje parašyta, kad valstybę kuria tauta, kad valstybė gina šeimą. Kaip „kuria“ ir kaip „gina“ – matome. Pasitelkus valstybės instrumentus šeimos institutas yra tolydžio ardomas ir diskredituojamas, o tauta prie valstybės kūrimo proceso neprileidžiama. Valstybės ištekliais naudojasi siaura interesų grupė, kurios galios, Seimui ratifikavus CETA susitarimą, taps praktiškai nekontroliuojamos.
Šitas įgaliojimus gavusių politikų ir kitų, vadinamųjų „viešųjų asmenų“, tuščiažodžiavimas nepabaigiant tuščiai malti liežuviais apie trečiaeilius reikalus, bet tylint apie likiminius labiausiai varo žmones į neviltį.
Manau, kad dabar jau net ne ekonominės priežastys gena žmones į emigraciją. Tai jau praeitas etapas. Kaip čia kažkas neseniai pastebėjo „emigracija jau buvo“ – dabar vyksta socialinės bendruomenės dezintegracija, degradacija ir tikriausiai negrįžtama deformacija.
Kadangi akivaizdu: sprendimus priimančiose grandyse nematyti nei pajėgumo suvokti ištikusios socialinės negandos mastą (socialinės atskirties, žmogiškojo kapitalo nuostolių, žmonių nusivylimo ir netikėjimo ateitimi, etc.), nei pajėgumo pateikti adekvačių priemonių planą padėčiai keisti, nei politinės valios ko nors imtis. Visiškas pasidavimas.
Gal todėl ir CETA klausimu – tyla.
Derybų dėl CETA metu visos ES valstybės narės turėjo galimybę pareikalauti nacionalinių išlygų, t.y. išvardyti sritis, kurių nenori atverti liberalizacijai. Skirtingai nei, pvz., Suomija ir net naujokė Bulgarija, Lietuva į nacionalinį sąrašą neįtraukė sveikatos priežiūros, švietimo, vandens tiekimo ir skirstymo, energijos tiekimo, vaistų platinimo, alkoholio platinimo ir kitų jautrių sričių, t.y. atvėrė šias sritis liberalizacijai, dereguliacijai ir privatizacijai.
