Šiandien kai kas klausia, įskaitant ir išeivijos liberalus, kieno įgalioti ir „kokia politine logika“ sukilėliai 1941 metais drįso skelbti atstatantys paneigtą valstybingumą ir atkuriantys Lietuvos nepriklausomybę?
Taip kelia klausimą žmonės, kurie nėra įsigilinę į istorines aplinkybes, nežino patys ir klaidina kitus, bet garsiai reiškiasi, norom ar nenorim pasiduodami „įtakingesniųjų“ primetinėjamų pasakojimų magnetizmui. O kriterijus turėtų būti vienas – istorinė tiesa, ne politinės kalkuliacijos.
Konstitucinį kontinuitetą sukilėliams suteikė 1940 m. rugsėjo 19–25 d. diplomatų konferencija Romoje. Lietuvos diplomatai – visi be išimties! – pareiškė protestus dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos, toliau atstovavo teisiškai tebegyvuojančiai, nors de facto okupuotai Lietuvos Respublikai, ir minėtoje konferencijoje įsteigė Lietuvos tautinį komitetą, vadovaujamą patyrusio politiko Ernesto Galvanausko, kurio politinio įžvalgumo ir sumanumo dėka šiandien Lietuva turi vartus į jūrą – Klaipėdą.
Taigi, Lietuvos diplomatinis korpusas ir Tautinis komitetas minėtoje konferencijoje nusprendė, kad politinis centras, kuriame priiminėjami lemiami politiniai sprendimai dėl Europos, ergo ir Lietuvos, ateities, yra Berlynas. Berlyno-Maskvos ašis ilgai neišsilaikys, nes prieštaravimai tarp jų per dideli, anksčiau ar vėliau ji žlugs. Lietuvai būtina pasinaudoti jų eventualaus konflikto akimirka ir revoliuciniu būdu paskelbti apie Lietuvos valstybingumo atstatymą, abi šalis pastatant prieš įvykusį faktą. Konferencija įgaliojo K. Škirpą atitinkamai veikti Berlyne, nes kitos sostinės, kuriuose rezidavo Lietuvos diplomatai, šioje politinėje dėlionėje, kai Europa buvo pasidalyta tarp dviejų diktatorių – Hitlerio ir Stalino, – nedaug arba išvis nieko nereiškė.
Diplomatai ir Lietuvos tautinis komitetas iki pat 1941 m. birželio 22 d. palaikė glaudžius ryšius su K. Škirpa. Politinę medžiagą, kurią rengė LAF Berlyne, ne tik skaitė, bet ir aprobavo diplomatai, įskaitant diplomatijos šefą S. Lozoraitį. Todėl bandymai vaizduoti, kad 1941 m. Lietuvos sukilimas buvo kažkoks nuo bendro laisvės kovų proceso atsietas „Škirpos projektas“, yra istorinė klastotė ir Maskvos pasakojimo aptarnavimas lietuviškame informaciniame lauke.
Esu apie tai rašęs plačiau „Kario“ žurnale („Lietuvos diplomatinė tarnyba – neįveikta pasipriešinimo citadelė“, 2021 Nr.5), o čia įkeliu tik kelis dokumentus iš E. Turausko archyvo, saugomo Stanfordo universiteto Hooverio institute, taip pat Lietuvos tautinio komiteto pirmininko Ernesto Galvanauko pavedimą K. Škirpai užimti Lietuvos ministro pirmininko pareigas. Šis pastarasis dokumentas buvo K. Škirpos archyve Putname, nors jo fizinis stovis, kaip matyti iš skenuotos nuotraukos, yra labai labai blogas. Vis dėlto originalus E. Galvanausko parašas dar matomas. Jo tekstas yra toks:
Ponui Kaziui Škirpai
Pirmajam Lietuvos kariuomenės kūrėjui-savanoriui,
Berlyne
Didžiai Gerbiamasis,
Lietuvos tautinis komitetas, po to, kai Sovietų Sąjunga, klastingai sulaužydama visas sutartis su Lietuva, okupavo mūsų kraštą, yra perėmęs Lietuvos valstybės reikalų gynimą ir apjungęs lietuvių pastangas išlaisvinti mūsų kraštą nuo bolševinės okupacijos ir atstatyti nepriklausomą valstybę.
Įvertindamas Rytų Europos politinius bei karinius įvykius, gyvybiškai liečiančius Lietuvą, Lietuvos tautinio komiteto vardu kreipiuosi į Tamstą, kviesdamas šią lemiamą mūsų tautos ir valstybės gyvenimo valandą paimti sunkią naštą ir sudaryti Lietuvos Respublikos vyriausybę, jai vadovauti bei atstovauti, pasiremiant 1938 metų vasario 12 d. Lietuvos konstitucija (Vyr. Žinios Nr. 600).
Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentas yra išvykęs į Amerikos Jungtines Valstybes ir dėl karo sudarytų sąlygų greitai su juo susisiekti negalima, tai Lietuvos vyriausybės paskyrimas pagal Lietuvos konstituciją yra neįvykdomas dalykas. O tuo tarpu Vyriausybės sudarymas yra gyvybinis ir neatidėliotinas Lietuvos reikalas.
Kviesdamas Tamstą imtis taip didelės atsakomybės dėl mūsų tautos likimo, Lietuvos tautinis komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad Tamsta paaukosi visas savo jėgas šiam uždaviniui, aukščiau už viską brangindamas Tėvynės laisvę ir gindamas lietuvių tautos teisę.
Lietuvos tautinis komitetas linki, kad Tamstai kuo greičiausiai pavyktų atstatyti krašto turėtąją santvarką ir sujungti visus lietuvius į brolišką vienybę, vairuojant lietuvių tautą ir valstybę tokiu keliu, kuris užtikrintų visokeriopą Lietuvos gerovės klestėjimą.
Lietuvos tautinis komitetas kviečia visus lietuvius padėti Tamstai, vykdant šiuos didžius uždavinius ir aukoti viską Tėvynės laisvei patikrinti ir lietuvių tautos gerovei sukurti.
Berlynas, 1941 m. birželio 22 d.
(pas) E. Galvanauskas
Lietuvos tautinio komiteto
pirmininkas
Vidmantas Valiušaitis – ” 1941-ųjų sukilimas – Tautos valios išraiška ir Lietuvos DIPLOMATIJOS SPRENDIMŲ PASEKMĖ.. Konstitucinį kontinuitetą sukilėliams suteikė 1940 m. rugsėjo 19–25 d. diplomatų konferencija Romoje. Lietuvos diplomatai – visi be išimties! – pareiškė protestus dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos „…
Su Vilniuje vieną dieną vykusiu, Kaune gal dvi dienas vykusiu „grandioziniu” 1941 metų Birželio sukilimu Valiušaitis šiandiena sudavė galimiems 1941 Birželio sukilimo „neprieteliams” tokį „istorinės politikos smūgį”, kad galimi „neprieteliai” su visais kitais buvusiais lietuvių tautos sukilimais, išsivadavimo kovomis.., sakmėse apdainuotu „didvyrių susikūrenimu Pilėnų pilyje”… yra Valiušaičio pasiunčiami į tokią „istorinę skylę”, į kurią niekas nenori būti siunčiamas.. Iki Valiušaičio šio straipsnelio paskelbimo žmonijos istorijų visokio plauko „guru” dar nebuvo „atradę” savo ir kitų istorijose tokio sukilimo, kuris „buvo diplomatijos sprendimų pasekmė”..
Belieka Valiušaičio ” Lietuvos DIPLOMATIJOS SPRENDIMŲ PASEKMĖ..; Konstitucinį kontinuitetą sukilėliams suteikė 1940 m. rugsėjo 19–25 d. diplomatų konferencija Romoje. Lietuvos diplomatai – visi be išimties! – pareiškė protestus dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos „.. papildyti sekančiais faktais:
– Tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašytas „savitarpio pagalbos susitarimas”. Pagal sutarties nuostatas Lietuva gavo apie penktadalį Vilniaus krašto, įskaitant istorinę Lietuvos sostinę Vilnių, į kurį pretendavo nuo 1920 metų. Mainais Lietuva įsipareigojo įkurti penkias Sovietų karines bazes su 20 000 karių visoje Lietuvoje.
– 1939 spalio 11 d. Smetona pasakė Kaune mitinge kalbą apie „draugingą Sovietų Sąjungą”..
Na ir pagrindinis „Lietuvos diplomatijos sprendimas” lėmęs Birželio sukilimą, Konstitucinį kontinuitetą …” buvo sekantis:
– ” 1941 m. sausio 25 d. Škirpa pulkininkui Grabe iš antrojo abvero skyriaus pateikė Lietuvos išlaisvinimo planą: „I skirsnis, 3 punktas. Vokiečių kariuomenė pristatoma kaip Lietuvos ir kitų engiamųjų TSRS tautų išvaduotoja”; II skyriuje siūloma, pirma, organizuoti bendrą sukilimą Lietuvoje iš karto po vokiečių kariuomenės įžengimo į Lietuvos teritoriją; antra, trukdyti sabotažu Raudonosios armijos aprūpinimui ir bet kokios pagalbos teikimui ; trečia, sutikti vokiečių kariuomenę kaip išvaduotojus, teikiant jiems visokeriopą paramą ir pagalbą.
Aišku, kad Škirpa ketino sukelti sukilimą iškart Vokiečiam įžengus į Lietuvą. Dar 1941 metų sausį Škirpa prašė gestapo, „…kad jie neužsiimtų Lietuva”….