Darius Kuolys. Holokausto industrija ar sąžinės balsas?

Kadaise tokį klausimą kėlė kolega Mindaugas Kvietkauskas, aptardamas Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir partneriai“. Ir atsakė į klausimą teigiamai: taip, Parulskio knyga priskirtina amerikiečių politologo Normano Finkelsteino aprašytai holokausto industrijai – ji manipuliuoja žydų tautos kančiomis ir atmintimi.

Parulskis tąsyk neliko skolingas: spaudoje išvadino Kvietkauską blusa ir blake. Tačiau romano recenzentas, regis, buvo teisus.

Stebėdamas dabartinius ginčus dėl Vilniaus sporto rūmų, vis prisimenu kolegos keltą klausimą… Kas šiuose ginčuose ima viršų – nuoširdus rūpestis bendrapiliečių žydų paveldu ar manipuliavimas skaudžia atmintimi?

Rusijos imperijos valdžia šias kapines uždarė

Taip, Šnipiškėse buvo vienos seniausių Vilniaus žydų kapinių. Istorikų žiniomis, čia žmonės laidoti nuo XVI amžiaus, o gal ir dar anksčiau. 1831-aisiais Rusijos imperijos valdžia šias kapines uždarė, žydų bendruomenei išmokėjo kompensacijas, o kapinių žemėje įrengė karinius įtvirtinimus bei kareivines.

Kiek anksčiau – 1829-aisiais – Vilniaus generalgubernatorius skyrė naujoms žydų kapinėms sklypą Užupyje, buvusiose stačiatikių vienuolyno valdose. Čia perkelta didelė dalis vilniečių žydų palaikų iš senųjų kapinių. Sovietmečiu buvo sunaikintos ir Užupio kapinės, ir Šnipiškių kapinių likučiai. Dalis palaikų perkelta į naująsias Sudervės žydų kapines.

Panašus likimas ištiko senąsias Vilniaus evangelikų reformatų ir naująsias evangelikų liuteronų kapines. Per šimtmečius negailestinga istorija sostinėje sunaikino ne vienas katalikų, stačiatikių kapines, senąją liuteronų kapavietę.

Šiandien sunaikintos žydų kapinės Šnipiškėse ir Užupyje pagerbtos, įamžintos paminklais. Kitos dingusios vilniečių kapinės, deja, tokių atminimo ženklų neturi.

 Buvusių kapinių vietoje iškilo Karaliaus Mindaugo apartamentai

Nebūta jokių ginčų dėl senųjų Šnipiškių kapinių nei Sąjūdžio laikais, nei pirmąjį atkurtos valstybės dešimtmetį. Niekas nereikalavo nugriauti nei čia veikusio baseino, nei Sporto rūmų. Veik tyliai buvusių kapinių vietoje iškilo ir prašmatnūs Karaliaus Mindaugo apartamentai…

Prisiminkime: ginčai dėl Šnipiškių kilo tik tada, kai du Lietuvos verslininkai nepasidalino čia esančių sklypų ir pralaimėjęs apskundė laimėjusį pasaulio žydų organizacijoms…

2024-ųjų liepą premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujama vyriausybė nusprendė: apleisti Vilniaus Sporto rūmai „taps paminklu ten buvusioms žydų kapinėms“. Visuomenei atskleistoje „paminklo koncepcijoje“ vyriausybė teigė:

„Pastate turėtų būti pateikta išsami informacija apie kapinėse palaidotus asmenis, įskaitant vardus, biografijas, rašytinius kūrinius ir jų poveikį. Pastate taip pat turėtų būti pristatoma Vilniaus žydų bendruomenės istorija tais metais, kai kapinės buvo naudojamos. Čia galėtų būti pateikiami kapinių žemėlapiai ir nuotraukos, antkapiniai paminklai ir išsamesnė informacija apie kapinėse palaidotus žymius asmenis“.

Ir visa tai – milžiniškų erdvių Sporto rūmuose?

Makabriška. Ir didelė nepagarba bendrapiliečiams žydams, jų palikimui.

Ir kodėl „paminklas kapinėms“ tik Sporto rūmuose? Kodėl nutylimi buvusių kapinių vietoje stovintys Mindaugo apartamentai?

Kodėl vyriausybei ir Vilniaus savivaldybei neįrengus juose ekspozicijos tęsinio – nepateikus „išsamios informacijos apie kapinėse palaidotus asmenis, įskaitant vardus, biografijas, rašytinius kūrinius ir jų poveikį“?

Nugriauta Didžioji Vilniaus sinagoga – paminklas Lietuvos žydų gyvenimams

Graudu, kai Vilniaus savivaldybė dėl fantasmagoriško „paminklo kapinėms“ atsisako menininko Ray Bartkaus sukurto ir sostinei seniai siūlomo paminklo holokausto aukoms.

Liūdna, kad iki šiol Lietuvoje neturime muziejaus, siekiančio aprėpti, priminti, iškelti visą didį litvakų palikimą.

Ne paminklo XIX amžiuje carinės administracijos nusipirktoms ir iškeldintoms žydų kapinėms, bet paminklo daugel amžių istorinėje Lietuvoje kurtai žydų kultūrai Vilniuje reikia. Ir ne Sporto rūmai, bet sovietmečiu nugriauta Didžioji Vilniaus sinagoga būtų kilniausias paminklas Lietuvos žydų gyvenimams.

Sostinės senamiestyje, buvusiame žydų kvartale tebestovi sveiki Didžiosios sinagogos pamatai, išlikę daug jos nuotraukų ir nuostabių fragmentų. Tad ar nebūtų tikros, nuoširdžios pagarbos bendrapiliečiams žydams veiksmas – svarbiausio dvasinio litvakų centro, jo erdvės, atkūrimas ir litvakų paveldo atvėrimas šioje erdvėje?

Juk gerbdama save, Lietuvos valstybė turi nuoširdžiai gerbti ir istorinį šalies žydų palikimą. Tapusi tik šokdinama holokausto industrijos patarnautoja, mūsų valstybė neteks ir savigarbos, ir kitų pagarbos.

„Sporto rūmai – paminklas kapinėms“ būtų daugsyk beviltiškesnis kūrinys už Išganytojo kalno papėdėje pamestą ir užmirštą paminklą žydų gelbėtojams?

Paminklą, kurio net Žydų gelbėtojų dieną niekas neprisiminė…