Įvertinę tai, kas buvo pasakyta pirmoje dalyje, galime pereiti prie mums labai svarbaus klausimo – D. Trumpas ir Europa: ar vadinamoji vertybių politika gali susikalbėti su sandorių logika? Lietuvos žiniasklaida yra tikra rėksnių arena, kurioje D. Trumpo atžvilgiu skamba aštrios ir dažnai įžeidžiančios frazės, dramatiškos įžvalgos bei apokaliptinės prognozės.
Europos lyderiai mėgsta kalbėti abstrakcijomis ir akcentuoti vertybes – demokratiją, žmogaus teises, solidarumą, teisės viršenybę ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios dvi sistemos yra visiškai nesuderinamos, tačiau tikrovė yra daug sudėtingesnė ir įdomesnė.
Kaip jau minėjau, D. Trumpas į politiką žvelgia kaip į sandorį: „Kas man iš to, ką gaunu, ką duodu mainais?“ Europoje politikos komunikacija dažnai pateikiama per abstrakčių vertybių prizmę, nes tai yra bendras kodas, kuriuo komunikuojama su rinkėjais, partneriais ES institucijose ir tarptautinėje bendruomenėje. Tačiau, nepaisant deklaratyvaus tono, net ir Europa labai vangiai, bet stengiasi veikti savo interesų sistemoje: solidarumas, parama, saugumas, finansavimas dažnai paremiamai konkrečiais įsipareigojimais ir bandoma siekti kažkokių rezultatų.
Nors retorika skiriasi, bet pritemptai galime teigti, kad realūs politikos darymo mechanizmai abiejose Atlanto pusėse yra panašūs.
Tačiau tikras nesuderinamumas atsiranda tada, kai vadinamoji vertybinė politika susiduria su D. Trumpo spektakliais. Europoje dažnai teigiama, kad jo pareiškimai yra tiesioginė ataka prieš europines vertybes: „Jis žemina sąjungininkus“; „Ignoruoja demokratines normas“; „Kelia moralinę grėsmę“ ir t.t. Tačiau tai — tik paviršinis spektaklio sluoksnis.
Interpretuoja tik D. Trumpo retoriką
Politikai ar komentatoriai, kurie stebi ir interpretuoja tik D. Trumpo retoriką, dažniausiai praleidžia tai, kas yra svarbiausia – struktūrinę logiką ir realius veiksmus. Toks klaidingas suvokimas ir interpretavimas veda prie iliuzijos, kad su D. Trumpu neįmanoma turėti reikalų ir susitarti, nes jis tik kelia chaosą.
Tačiau kai dialogas persikelia į realių interesų erdvę, D. Trumpo logika tampa suderinama su europietiška politika.
Europos lyderiai, siekdami saugumo, ekonominės ir politinės naudos ar regioninio stabilumo, veikia racionaliai, kaip ir D. Trumpas. Pavyzdžiui, karas Ukrainoje. Europa skiria pinigus ir perka amerikietiškus ginklus Ukrainai. Taip JAV mažina savo gynybos išlaidas Europoje ir sulaiko Rusiją.
Tuo tarpu tol, kol vyksta karas Ukrainoje, Europa jaučiasi santykinai saugi, nes V. Putinas tikrai neturi resursų kariauti plačiau. Be to, Europos lyderiai jau ne kartą yra viešai prasitarę, kad užsitęsęs karas yra naudingas Europai.
Štai ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Kaja Kallas neseniai pareiškė: „Greita taika Ukrainai būtų nenaudinga“. Taigi, tai yra akivaizdus JAV ir Europos sandoris ir nepaisant retorikos skirtumų, abiejų pusių logiką galima suprasti. Toks požiūris leidžia pasiekti bendrą supratimą ir vystyti veiksmingą dialogą.
Tačiau nesuderinamumas išlieka ir dialogas nutrūksta, kai europietišką „vertybinę kalbą“ bandoma naudoti kaip derybinį įrankį. Štai Europa sako: „Mes remiame Ukrainą, nes tai vertybinis pasirinkimas“.Tuo tarpu D. Trumpas klausia: „Kiek tai kainuoja ir ką už tai gaus Amerika?“ Kai į šį klausimą atsakoma tik dar viena „vertybine“ fraze, dialogas stringa.
Nepriima moralinių argumentų kaip derybinės valiutos
Tačiau jei vertybes galima suformuluoti taip, kad jos turėtų aiškią ir matomą naudą interesų lygmenyje, sandorių logika ir vertybinė politika gali susidraugauti. Juk D. Trumpui svarbiausias yra rezultatas, todėl vertybės jam naudingos tik tiek, kiek jos gali būti paverstos konkrečiais ir rezultatyviais sandoriais.
Taigi, esmė: abstrakčių vertybinių deklaracijų lygmenyje dialogas su D. Trumpu dažniausiai yra neįmanomas, nes jo veikimo logika nepriima moralinių argumentų kaip derybinės valiutos.
Tačiau interesų ir struktūrinės politikos lygmenyje viskas gali būti suderinama — tiek Europai, tiek Amerikai tai leidžia siekti realių rezultatų, jei abi pusės sutinka kalbėti apie konkrečius veiksmus, o ne žongliruoti vien simboliais.
Rimtų analitikų nuomone, JAV ir Europos susikalbėjimo problema nėra fundamentali, nes ji slypi komunikacijos lygmenyje. Europai reikia suprasti, kad D. Trumpas reaguoja į konkrečius veiksmus, o ne į deklaratyvias frazes. Kai į tai atsižvelgiama ir veikiama atitinkamai, politinis dialogas tampa ne tik įmanomas, bet ir efektyvus. Spektaklis gali išlikti triukšmingas ir dramatiškas, tačiau struktūrinė logika, jei ją supranti, leidžia pasiekti tikrų susitarimų.
Viename iš savo ankstesnių tekstų „Kodėl Lietuva – šalis be lyderystės? (3) Psichologinė dresūra: žmonės išmokyti bijoti“, kai dar turėjau iliuzijų dėl premjerės Ingos Ruginienės galimos politinės lyderystės, leidau sau paeksperimentuoti ir ekspromtu parašiau kalbą, kurią jos vietoje tuomet būčiau pasakęs. Gavau labai palankių atsiliepimų iš rimtų žmonių.
Stebiu ir klausau kaip ir ką kalba mūsų pagrindinis užsienio politikos formuotojas prezidentas Gitanas Nausėda. Visiškai tuščios kalbos. Regis, jis kalba tik tam, kad nebūtų tylos, o ne tam, kad siektų kažkokių užsibrėžtų tikslų arba konkretaus rezultato.
Taip pat atidžiai stebėjau, ką neseniai Vašingtone nuveikė užsienio reikalų ministras K. Budrys. Jis buvo susitikęs su JAV valstybės sekretoriumi Marco Rubio, iždo sekretoriumi Scottu Bessentu, JAV specialiuoju pasiuntiniu Baltarusijai Johnu Coale’u.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos, susitikimo metu K. Budrys informavo JAV atstovą specialųjį pasiuntinį Baltarusijai J. Coale‘ą apie besitęsiančius oro erdvės pažeidimus meteorologiniais balionais, taip pat besitęsiančius nelegalios migracijos srautus, ir pabrėžė, kad Baltarusijos veiksmai yra tyčiniai ir priešiški.
Teigiama, kad taip pat buvo aptartas Baltarusijos įgalinantis vaidmuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste. „Nepaisant visų priemonių, kurių ėmėsi Lietuva, bei tarptautinio spaudimo, Baltarusijos režimas tęsia hibridines atakas prieš Lietuvą, taip keldamas grėsmę tarptautinės aviacijos saugumui ir didindamas įtampą regione, todėl ypač svarbu didinti spaudimą režimui, toliau stiprinti sankcijas“, – pranešime cituojamas K. Budrys.
Jis padėkojo J. Coale‘ui už išreikštą JAV solidarumą su Lietuva Baltarusijos hibridinės atakos kontekste. Šis susitikimas – visiški protokoliniai niekai. Susitikimą su valstybės sekretoriumi M. Rubio ministras K. Budrys apibūdino kaip produktyvų, kuriame, anot jo, „kėlėme visus Lietuvai aktualius klausimus“. Jų yra keliolika ir „visas tas temas perbėgome per dvigubai ilgai nei planuotai trukusį susitikimą“.
Rekomendacijos mūsų prezidentui ir ministrui
Kokius konkrečius rezultatus parsivežė ministras? Buvo kalbama apie viską, o kartu – apie nieką.
Įvertinę užsienio šalių patirtį, analitikų bei mokslininkų išvadas, rašome rekomendacijas mūsų prezidentui ir ministrui.
*Visų pirma, negalima vykti į susitikimus su amerikiečiais su portfeliu, kuris neužsidaro nuo puikiai žinomų temų, kaip tai daro K. Budrys.
*Būtina vertinti D. Trumpą ir jo administracijos žmones kaip deal-maker’ius, kuriems svarbus viešas rezultatas, palankus naratyvas ir galimybė pateikti Vašingtoną kaip sprendimų lyderį. Tai reiškia, kad būtina turėti parengtus konkrečius pasiūlymus, kurie:
(a) turi greitą, aiškų rezultatą;
(b) gali būti viešai komunikuojami kaip laimėjimas;
(c) duoda ekonominę ir reputacinę naudą JAV interesams arba tarptautinėms rinkoms.
*D. Trumpas ir jo administracija vertina stiprius, tikslius veiksmus, orientuotus į aiškų rezultatą, o ne ilgas kalbas apie viską, padebesines strategijas, moralizavimą ar begalinius susirūpinimus, kuriuos taip mėgsta europiečiai ir lietuviai. Tai padeda sukurti tarpusavio pasitikėjimą be perteklinio emocinio užsidegimo. Būtina turėti konkrečių gerai apgalvotų pasiūlymų, kurie būtų naudingi ir mums, ir JAV. Labai svarbu suprasti sprendimų logiką.
*Būtina demonstruoti lojalumą ir savo efektyvumą. D. Trumpas ir jo komanda vertina žmones, kurie veikia rezultatyviai. Tai raktas į sėkmingą dialogą.
Lietuvos diplomatinė taktika turėtų būti paprasta: įvertinant savo labai ribotas galias ir minimalią tarptautinę reikšmę, būtina siūlyti nedidelio masto, bet greito poveikio bendrus projektus. Tai geriausias būdas gauti D. Trumpo ir jo administracijos įsipareigojimą darbams, o ne žodžiams.
Taigi, Lietuvos strategija turi būti orientuota į konkrečius sandorius, nors ir nedidukus. Reikia siūlyti aiškius, greitai įvykdomus win-win sprendimus, kurie leis jo administracijos atstovams ir, suprantama, pačiam D. Trumpui pasikabinti laimėtojo medalį, o tai kartu realiai sustiprins ir NATO rytinį flangą.
*Portfelyje būtina nusivežti vadinamąjį greito laimėjimo paketą, kuriame būtu vienas ar maksimaliai – du akivaizdūs ir greitai įvykdomi punktai. Kodėl? Todėl, kad D. Trumpas vertina aiškias ir viešai skelbiamas pergales. Kaip rašo „Financial Times“, greiti rezultatai leidžia jam gauti hero photo ir viešą susidomėjimą, kur jis gali pademonstruoti savo sėkmę.
*Derybų sąlygos grindžiamos aiškiu mainų pasiūlymu. Diplomatijoje tai vadinama transactional framing. Kiekviename pasiūlyme turi būti aiškiai suformuluota ne tik tai, kas naudinga Lietuvai, bet ir JAV.
Amerikiečiams lengviau pritarti pasiūlymui, jei jie mato grynus mainus – „aš perku – jūs padedat – kartu komunikuojame“. Svarbu turėti ir vizualų sandorio pristatymo planą, kad Vašingtonas matytų, kaip bus pristatytas jų sprendimas.
Kaip jau minėjau, nors kalbamasi žemesniame lygmenyje, bet viskas susiveda į D. Trumpą, o jo motyvacija, anot „The Guardian“, dažnai yra reputacija ir politinis palikimas. Kai pasiūlymas jam leidžia „pasirašyti“ sėkmės sandorį, jis linkęs remti jį aktyviau.
*Nors Lietuvai tai ir sunku padaryti, bet reikia sugalvoti kažkokį įsipareigojimą JAV rinkai, nes ekonominiai ir lobistiniai argumentai tiesiogiai rezonuoja su D. Trumpo akcentu į „Amerikos naudą“.
*Santykiuose su JAV dabar laimi tie, kurie demonstratyviai vykdo pažadus – net ir mažas techninis įnašas ar veiksmas padaro bendradarbiavimą lengvesnį. Tokios nuolatinės priemonės suteikia ilgalaikę vertę. Kodėl? Todėl, kad D. Trumpas vertina lojalumą, bet taip pat nori ir aiškumo, kad sąjungininkas tikrai vykdys sandorį.
*Labai naudinga pasinaudoti ir subtiliomis psichologinio spaudimo priemonėmis. Kaip jau ne kartą pastebėjome, labai efektyviai veikia viešos D. Trumpo pagyros. Šią techniką puikiai įvaldė daugelio šalių lyderiai. Gerai veikia ir privačios bei viešos D. Trumpo komandos pagyros, nes ir jiems reikia duoti galimybę pasižymėti. Jos, anot „The Guardian“, stipriai motyvuoja.
P.S. O dabar pagalvokime apie gyvenimo sritis, kurias D. Trumpas labiausiai sukrėtė.
Trumpas smogė
Faktiškai jis smogė į kiekvieną progresyviojo leftistinio fundamentalizmo ramstį. Daugelis tų bangų iki mūsų dar neatsirito, nes, kaip aiškėja, Lietuva yra stagnacijos užutekis, bet štai tik keli pavyzdžiai.
NATO. 2015 m., likus metams iki pirmosios D. Trumpo kadencijos pabaigos, vidutinės Europos gynybos išlaidos buvo 1,44 proc. BVP. Tai gerokai mažiau nei 2 proc., dėl kurių buvo susitarta 2014 m. Velse vykusioje viršūnių susitikime. Šiandien šis tikslas daugeliu atvejų yra pasiektas ir net viršytas, o šiais metais Hagoje buvo susitarta iki 2035 m. jį padidinti iki 5 proc. Žinoma, tam įtakos turėjo karas Ukrainoje, bet ar Europa elgtųsi taip pat, jei JAV ir toliau mokėtų sąskaitas? Europiečių elgesys gynybos srityje daug pasako apie jų savimonę ir vietą pasaulyje.
D. Trumpo vidaus politika privertė, pavyzdžiui, Britaniją ir kitas šalis persvarstyti savo pernelyg tolerantiškus požiūrius į musulmonų nusikalstamumą ir nesugebėjimą ginti krikščioniškąsias vertybes. Jei jis tikrai paduos BBC į teismą ir reikalaus 5 mlrd. dolerių kompensacijos už jo kalbos klastotę, D. Trumpas nuplėš kaukę, po kuria slepiasi veidmainiška tarptautinė progresyvioji ideologija.
Tiesa, jis gali būti nemalonus, trikdantis ir – Ukrainos atveju – visiškai nenuspėjamas. Bet nėra abejonių, kad be D. Trumpo buvusi šventė Baltuosiuose rūmuose būtų tęsusi iki dar baisesnės ir katastrofiškesnės pabaigos. Todėl mąstantys europiečiai sako: „Padėkokime Donaldui Trumpui, nes jis gali mus išgelbėti nuo mūsų pačių“.
Išrauti iš JAV ir Europos leftizmą net ir trijų Trumpų nepakaks.Niekas labai nepasikeitė po pirmos jo kadencijos,nepasikeis ir po antros.Leftistai tik palauks savo valandos, kai Trumpo nebeliks ir vėl kels galvas.Kitais metais midterm rinkimuose Kongresas greičiausiai atiteks demokratams ir Trumpui bus surišta viena ranka ir nuspausti šiokie tokie stabdžiai.Tada pasibaigs ir visokie apgaulingi leftistinių šalių vadovų nuolaidžiavimų ir meilikavimų bizniai su Trumpu.Ką ir matome Europos šiuo metu leftizmo citadelėje Britanijoje,kai Trumpo politinis atitikmuo galimai būsimas JK ministras pirmininkas Faradžas jau be jokių meilių ceremonijų apkaltintas rasizmu,antisemitizmu,nors iki rinkimų dar 3,5 metai.Čia ES pašonėje leftistai jau tikrai nedasileis tokio liapsuso,mažosios Trumpo kopijos išrinkimo:). Europoje leftizmą/marksizmą ir Islamą tegali išrauti pilietinis ar daugiašalis karas.
Kaip drįsti kaltinti leftizmą, kurio veikėjai laimėjo karą prieš Vokietijos kraštutinius dešiniuosius, klaidingai profesionalių dezistų vadinamus fašistais ir nacistais? Tyčia pamiršai, kas tokie parinko, lavino, ugdė, rėmė ir į Rusijos imperiją atfutbolino K.Marksą, ypač drg.L.Trockį tiesiai iš Niujorko su Amerikės diplomatiniu pasu iš prezidento rankų. Internacizmas (leftizmas) nugalėjo nacizmą. Su šia pergale kapsukiečiai sveikina vieni kitus visur ir viskame slapčia net dabar, ypač dezi LRT ir ten valdžios aukštybėse. Kas tokie slapčia pas mus tebetraukia Internacionalą – internacių himną. Jei pamiršai, susirask SSRS Bolševikų partijos suvažiavimus Kremliaus rūmuose. Ten drg.L.Brežnevas net atsilošęs plėšia Internacionalą, kuriam ne ką prasčiau pritardami traukia ir atstovai iš Lietuvos. Karo laimėtojai leftistai nesmerkiami. Ką ten apie tai sakė legendinis USA generolas G.Patton‘as?