Kūčių dieną – dvi trumpos istorijos apie gražius darbus, kurie liudija apie dviejų labai skirtingų žmonių – sunkvežimio vairuotojo ir heavy metal atlikėjo – požiūrį į gyvenimą, visuomenę…
Iš karto po teroro atakos Berlyne sunkvežimio vairuotojas iš Jorkšyro Dave‘as Duncanas ėmėsi privačios iniciatyvos ir pradėjo kampaniją „GoFundMe“, kurios tikslas – materialiai paremti teroristo nužudyto lenkų vairuotojo Łukaszo Urbano šeimą. Jis teigia, kad lenko nepažinojo, bet juk jis buvo „fellow trucker“…. Vos per pirmas dvi dienas 3 600 britų Urbano šeimai paaukojo daugiau kaip 52 000 svarų, o britų žiniasklaida skelbia, kad šiomis dienomis šeimą tiesiog užplūdo skambučiai ir paklausimai, kokios pagalbos jiems reikėtų… Įdomu, ar bent vienas lietuvis fellow trucker paaukojo bent eurą? Norėčiau manyti, kad taip, bet labai abejoju….
Pirmadienį 46 „Team Rock“ žurnalistai Londone ir 27 Škotijoje gavo pranešimus dėl atleidimo iš darbo, jiems nebus sumokėta ir už gruodį. Priežastis – bankrutuoja kompanija, kuri leidžia ir gerai žinomus žurnalus – „Classic Rock“ bei „Metal Hammer“. Sužinojęs tai, Londone įsikūrusios sunkiojo roko / metalo grupės „Orange Goblin“ frontman‘as Benas Wardas atidarė paramos tinklalapį „JustGiving“, kuriame galima paaukoti atleistiems žurnalistams.
„Mes turime kažką sugrąžinti žmonėms, kurie tiek daug mums padėjo ant scenos“, – kalbėjo Wardas. Jis tikėjosi surinkti maždaug 20 000 GBP, tačiau aukotojų iniciatyvumas viršijo visus rokerio lūkesčius – užvakar sąskaitoje buvo daugiau kaip 66 000 GBP ir Wardas buvo tikras, kad pavyks pasiekti 73 000 GBP ribą, kad kiekvienam atleistam roko žurnalistui Kalėdoms tektų po 1 000 svarų.
Didžiųjų metų švenčių išvakarėse palinkėkime, kad kiekvienas iš mūsų ir visi kartu bent nedideliu žingsneliu priartėtume prie tokio visuomeninio mąstymo nuo kurio vis dar esame nutolę šviesmečiais…
Tik jau nereikia dergti lietuvių, nes jie aukoja. Daugiausiai duoda mažai turintys- toks šioj žemėj dėsnis. Nežinau, ar paaukojo lietuvis sunkvežimio vairuotojas savo „fellow trucker”, bet žinau viena: nei Anglija, nei Škotija neregėjo carinės Rusijos kruvino bato, jiems nebuvo draudžiama kalbėti savo kalba, nebuvo ruskių tremiami į Sibirą, jie nematė pokario košmarų ir nužudytų savo tautos partizanų kūnų aikštėse, jie nematė sovietizacijos ir kolchovizacijos tragedijų savo šalyse- jie tokių dalykų nematė, todėl laisvesni duoti, laimingesni gyventi. Mūsų tauta dar ir dabar dūsta nuo to salsvo rusiško tvaiko, nuo užsislaptinusių vatnikų su sutrikusia psichika, todėl esame uždaresni, nekalbūs, atžagaresni, dažnai nemandagūs, bet, ačiū Dievui, dar nepraradę proto. Kai kalbame apie kitas šalis ir jų pažangą, visada išsiaiškinkime, ar tose šalyse yra užsibuvęs raudonas ruskio batas, ar ne. Padės.