„Kultūros barai” paskelbė I dalį V.Valiušaičio didelio straipsnio apie svarbiausius lietuvių rezistencijos ryšininkus su Vakarias – Juozą Lukšą ir Antaną Valiukėną. Tiesa, dar buvo trečias svarbus asmuo – Jonas Deksnys, bet ten jau atskira istorija, apie ją plačiau bus kalbama mano naujoje knygoje, kuri pasirodys, tikimės, metų viduryje. O šiame straipsnyje – apie J. Lukšą ir A. Valiukėną.
Straipsnis per didelis publikuoti FB, tad įkelta čia tik trumpa ištrauka. Jei kam tema įdomi – kviečiame nusipirkti balandžio ir gegužės (dar neišėjęs) „Kultūros barų” numerius.
JUOZAS LUKŠA IR ANTANAS VALIUKĖNAS – ESMINĖS REZISTENCIJOS RYŠIO SU DEMOKRATINIAIS VAKARAIS GRANDYS
<…> Pažymėtina, kad Lietuvos pavergėjai ir vietiniai komunistai ilgus metus bandė slėpti informaciją apie Lietuvos partizanų kovas su okupaciniu režimu. Nors laisvės ar mirties kova ištisą dešimtmetį „liepsnojo visuose Lietuvos kampeliuose, bet spauda ir radijas visa tai slėpė, nematė, nieko negirdėjo. Slėpė nuo gyventojų, kurie tą baisųjį vyksmą savo akimis matė, pergyveno, iškentėjo.“
Tik penkiolikai metų praėjus pavergėjai įsitikino, kad slėpimo taktika lauktų vaisių neatnešė: partizanų vardas žmonių širdyse tebebuvo gyvas, jų kovos virto visos tautos pasididžiavimu, apie kritusius partizanus ir jų žygdarbius kurtos dainos, pasakotos legendos.
Tada pradėta ieškoti naujos taktikos. Ir ji rasta. KGB sudarytame „Kontržvalgybos žodyne“ kompromitacija apibūdinama kaip „operatyvinio persekiojimo metodas, kuriuo siekiama užkirsti kelią priešininko veiklai, pateikiant asmenims, su kuriais kompromituojamasis yra susijęs, tikrus arba melagingus faktus apie jo veiklą.“ Istorikė Kristina Burinskaitė pastebi, kad KGB kompromituojančią medžiagą Lietuvoje prieš režimo priešus siejo su žmogaus praeitimi, jo veikla nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos metais, priklausymu politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, tarnavimu kariuomenėje, darbu policijoje. Tai lėmė nepriklausomos Lietuvos valdžios ideologinis vertinimas; ta valdžia esą buvusi „priešiška lietuvių liaudžiai“. 1959 m. SSRS KGB mokykla, rengdama mokomąją medžiagą apie „lietuvių, latvių ir estų buržuazinius nacionalistus“, rašte LSSR KGB nurodė neigiamai vertinti nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, sumenkinti 1941 m. Birželio sukilimo reikšmę kaip neatitinkančią tautos valios.
Vykdant LKP CK biuro 1958 m. gegužės 12 d. nutarimą „Dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti“ 1959 m. pradžioje buvo sudaryta speciali redakcija archyviniams dokumentams rengti ir skelbti. LSSR KGB iš operatyvinių darbuotojų sudarė grupę, kuri sistemino ir rengė medžiagą apie „buržuazinių nacionalistų antiliaudinę veiklą.“
Minėta darbo grupė, pasak Severino Vaitiekaus, dirbo ne viena, jai medžiagą rinko ir rengė „daugelis KGB centrinio aparato ir periferinių organų darbuotojų“. Archyviniams dokumentams skelbti redakcijai vadovavo buvęs LSSR NKGB liaudies komisaro pavaduotojas Boleslovas Baranauskas. Jis parengė ir išleido devynis dokumentų rinkinius „Faktai kaltina“.
„Nors oficialus jų leidėjas buvo LSSR mokslų akademija, bet LSSR KGB pirmininko pavaduotojas H. Vaigauskas pripažino, kad serija „Faktai kaltina“ buvo specialiai sudarytos patyrusios čekistų grupės, „dirbusios prie dokumentų ir kt. įrodymų apie nacionalistų veiklą atrankos ir paruošimo“, veiklos produktas.“
K. Burinskaitės duomenimis, KGB XX a. 5–9-uoju dešimtmečiu parengė 569 propagandinius ir kompromituojančius straipsnius, nukreiptus prieš lietuvių ginkluotą ir neginkluotą antisovietinio pasipriešinimo sąjūdį, lietuvių išeiviją, jos veikėjus ir organizacijas.
Būtent tokios prigimties kūryba kompartijos organas „Tiesa“ pirmąsyk viešai prašneko apie Lietuvos partizanų laisvės kovas. 1959 m. liepos mėnesį pasirodė šio laikraščio žurnalistų Menašo Chieno, Kosto Šmigelskio ir Edvardo Uldukio „dokumentinė apybraiža“, pavadinta „Vanagai iš anapus“. Ten aprašyta, kaip partizanas Lukša su keliais kitais kovotojais 1950 m. rudenį iš Amerikos lėktuvo parašiutais buvo nuleisti tęsti laisvės kovų Lietuvoje.
Vėliau, 1961-aisiais, t.y. praėjus dešimtmečiui nuo Juozo Lukšos žūties, išleista ir visa knyga „Vanagai iš anapus“, kurioje niekinamas ne tik Lukša, visa išžudyta ar žuvusi Lukšų šeima, giminė, bet ir rezistentas Julijonas Būtėnas, partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas ir daugelis kitų išvardintų bei tūkstančiai neišvardintų partizanų.
Tačiau net ir KGB karininkų bei komunistinio laikraščio žurnalistų išmonės nepakako parengti dokumentuotais įrodymais pagrįsto ir įtikinamo pasakojimo apie Lukšos nusikalstamą veiklą. Politinis paskvilis „Vanagai iš anapus“ tėra didaktinio žanro literatūrinė apybraiža su pasakojimo herojų tiesiogine kalba, kur neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.
Bet net ir šiame KGB orkestruotame leidinėlyje nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad ta „kaltė“ sovietų propagandos jam būtų entuziastingai priskirta, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo.
Siekiant kompromituoti ir diskredituoti antisovietinio pasipriešinimo organizacijas „buvo teikiami kryptingai parinkti dokumentai apie pulkininko K. Škirpos ir LAF‘o ryšius su Vokietijos gestapu ir abveru“, pastebi Lietuvos žvalgybos istorijos tyrinėtojas S. Vaitiekus. Svarstant leidinio „Nacionalistų talka hitlerininkams“ projektą, tuometinis LSSR archyvų komiteto vadovas, buvęs NKVD tardytojas ir aktyvus represijų vykdytojas 1940–1941 m. bei pokario metais Eusiejus Rozauskas, pasak Vaitiekaus, „primygtinai ragino rasti ir paskelbti dokumentus, įrodančius, kad lietuvių pasipriešinimo lyderiai (K. Škirpa, K. Veverskis) buvo vokiečių žvalgybininkai.“
Tačiau net ir B. Baranauskas, buvęs E. Rozausko kolega NKVD represinėse struktūrose bei tuometinis archyviniams dokumentams skelbti redakcijos vyriausiasis redaktorius, turėjo pripažinti, kad „nėra lengva, o kartais apskritai neįmanoma rasti dokumentų, patvirtinančių norimą įrodyti teiginį.“ <…>
Daugiau http://www.kulturosbarai.lt
