Vandens telkiniuose jau nuskendo 81 žmogus, nuo koronaviruso mirė 80

Šiemet Lietuvos vandens telkiniuose jau nuskendo 81 žmogus. Gelbėtojų duomenimis, 58 iš nuskendusiųjų buvo vyrai, 13 – moterys. Dar dešimties žmonių tapatybė nenustatyta. Nuskendusiųjų amžiaus vidurkis siekia 53 metus,- skelbia portalas delfi.lt

Lietuvoje užfiksuota 1915 koronaviruso atvejų, o 80 susirgusiųjų mirė,- skelbia tas pats portalas delfi.lt.

Išeitų, kad Lietuvoje vandens telkiniuose per šiuos kelis mėnesius nuskendo žmonių daugiau, negu jų mirė užsikrutę kornaovirusu.

Tai kam keliama tokia isterija?

Viena mokslininkė (redakcijai yra žinoma) rašo, kad Lietuvoje vidurkis mirčių nuo 2009 iki 2018 metų yra 41049. Standartinis nuokrypis – 850. Pagal oficialią statistiką mirčių nuo COVID-19 Lietuvoje yra 80. Šitas skaičius mirčių statistikoje nieko negali pakeisti. Skaičiai yra paimti iš čia:  Nurodyti metai gerokai iki COVID pandemijos pradžios, tad negali būti pritempti. Kas norite, galite patys suskaičiuoti vidurkį ir nuokrypį pagal pridedamą diagramą:

Ta proga skelbiame portale delfi.lt publikuojamą Godos Juocevičiūtės straipsnį „Kiek reikės, tiek tų bangų ir bus”

Kokie netikėti sutapimai! Lietuvos valdžia ir į Seimą zovada šuoliuojantys etatiniai COVID-19 apokaliptikai, truputį atsikvėpę, vėl pradėjo skleisti visokias pseudomokslines teorijas bei prognozes ir kelti paranoją dėl antros mirtinos pandemijos bangos, nors pas mus nė pirmos nebuvo.

Būtent tą pačią savaitę, kai po lengvos pertraukos iš sveikatos įstaigų iš naujo pradėta pumpuoti informacija apie užkratą ir imtos leisti feikinės, nepatikrintos naujienos apie niekam nežinomuose Kinijos pakraščiuose aptiktą buboninį marą ir kitokie šiurpą keliantys gandai, turintys paskatinti covido baimę, – nes žinios formuojamos taip, kad mums tarp COVID-19 ir maro skirtumo neliktų, – Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) apdovanojimais pamalonino medikus, kuriems „teko kovoti su koronavirusu“.

Pastarieji, dar nespėję atvėsti po jaudinančių šlovės akimirkų, kai pats sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sveikino asmeniškai, suskubo šokti į srovę ir iš esmės atkartojo premjero Sauliaus Skvernelio žodžius, esą atsipalaiduoti negalime, esą „ateina antra moduliavimo banga”.

Tik, gali būti, susivaldė ir garsiai nepridūrė, jog kiek reikės, tiek tų bangų ir bus. Primena anekdotą apie buhalterių atranką: pakviečia direktorius pirmąjį kandidatą ir paklausia, kiek bus dukart du, tasai atsako, kad keturi, lygiai tas pats – su kitu, trečiu, kol galiausiai atėjo idealiai tinkantis buhalteris. Jo paprašius paskaičiuoti, kiek bus dukart du, šis šelmiškai prisimerkė: „O kiek reikia?“

Ordinai, medaliai, priedai prie algų sveikatos biurokratams ir gydytojams – tarsi mainais už valdžiai palankią nuomonę ir reikiamus skaičius. Ar ne atviras papirkinėjimas?

Tuo metu nei aplodismentų, nei pagerbimo nesusilaukė į mainstrymą netaikę, tačiau likę ištikimi profesinei etikai bei sąžinei medikai, kurie išdrįso viešai kalbėti apie be reikalo sėjamą klaiką ir abejojo, ar verta, aukojant visos šalies ekonomiką ir normalų gyvenimo režimą, į tokį menką kenkėją kaip COVID-19 šauti patranka, kai užtektų ragatkės.

Vis dėlto Lietuva šiandien – ne išimtis ir ne jokia retenybė, kai šventomis karvėmis laikomų daktarų darbas koronaviruso fone tampa ne tik farmacijos biznio, bet jau ir politikos plano dalimi.

Tuo įsitikinti turėjome gerą pusmetį. Kai isteriškos žinios apie pandemiją jau susigulėjo, peršasi paprasta išvada: COVID-19 tikrai yra, bet tai – vienas iš koronavirusų, kurie žemės atmosferoje cirkuliuoja greičiausiai nuo pat pasaulio sutvėrimo.

Vadinasi, tasai covidas, dėl kurio kilo tiek triukšmo, yra mums visai tolerantiškas brudelis, vienas iš tų daugybės prisitaikėliškų virusų, kurie sau ramiai veisiasi mūsų organizmuose ir nedaro jokios ryškios įtakos mūsų egzistencijai.

Klinikiniai požymiai – panašūs ar tokie patys kaip sergant gripu: karščiavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas, nosį užspaudus slogai, perštint gerklei, laikinai prarandama uoslė ir atbunka skonio receptoriai, rečiau – galimos komplikacijos ir plaučių uždegimas.

Todėl iki Uhano skandalų šie peršalimo simptomai jokiose gydymo praktikose – nei Vakarų, nei Rytų medicinoje – nebuvo išskirti kaip atskira infekcija, o buvo atpažįstami ir gydomi tiesiog kaip gripas, bronchitas ar plaučių uždegimas.

Sergamumas gripu per karantiną formaliai sumažėjo tikrai ne dėl žmonių drausmingumo ar seilėtų kaukių, kaip tai bando išvartyti ekspertai žibančiomis korona akimis, o, matyt, dėl to, kad dalis tų atvejų, kurie, atsižvelgiant į sveikatos sutrikimus, anksčiau būdavo priskirti gripui, dabar testų pagalba tiesiog identifikuojami kaip COVID-19.

Net per akivaizdžias tikrų infekcijų epidemijas jokiai valstybei, jokiam diktatoriui dar nebuvo šovusi tokia išganinga mintis piliečiams drausti eiti į darbą, gyvai bendrauti, stabdyti gamybą ir prekybą, gydytojus ar kitus specialistus grūsti į nepatogius, dirbti trukdančius celofaninius kombinezonus ir paversti juos vaikštančiais prezervatyvais.

Iki jo iškilimo net per akivaizdžias kitų infekcijų epidemijas jokiai valstybei, jokiam diktatoriui dar nebuvo šovusi tokia išganinga mintis piliečiams drausti eiti į darbą, gyvai bendrauti, stabdyti gamybą ir prekybą, gydytojus ar kitus specialistus grūsti į nepatogius, dirbti trukdančius celofaninius kombinezonus ir paversti juos vaikštančiais prezervatyvais, sporto arenose pristatyti tuščių palatų ar morgų, neleisti veikti laidojimo biurams, versti duobkasius sunkvežimiuose vežioti karstus po daugiabučių langais, kad gyventojai iš siaubo kvyktų išsižioję kaip tame Edvardo Muncho paveiksle „Klyksmas“.

Dar taip nebuvo, kad pasaulio žiniasklaida šitaip įkyriai kištų asociatyvines vargingų Afrikos ar perpildytų Europos ligoninių palatų, dar geriau – iškastų duobių statybvietėse, nuotraukas, įtikinėdama, kad tai – užkrato pasekmės, ir kitais būdais žmoniją šiurpintų zombių apokalipse.

Kitaip tariant, peršalimo simptomus sukeliantis karūnuotasis virusas tūkstantmečiais niekam netrukdė, nerūpėjo ir nedarė jokios įtakos ekonomikos raidai, režimų kaitai, santvarkoms, valstybių ir žmonių santykiams, krizėms, kol nebuvo į rinką paleisti testai jam nustatyti.

Maža to, medicinos ir mokslo pasaulyje įvyko stebuklas: šios Žemės gyventojams pradėjus testuotis dėl COVID-19, net atvejai, kai žmogus nejaučia jokių ligos požymių, imti laikyti susirgimu. Ligos nėra, bet ji yra!

Tačiau vis plačiau taikomas testavimas dėl COVID-19 sudaro sąlygas manipuliuoti žmonių įtaigumu ir patiklumu. Tai reiškia, jog netolimoje ateityje informacijos apie asmenų sveikatos būklę nutekinimas visoms iš eilės tarnyboms ir komercinėms įmonėms gali būti tokia neišvengiamybė kaip gyvenamosios vietos deklaravimas ar asmeninio bagažo patikra oro uoste.

Pradžiai tyrimai gali ir nebūti visuotinai privalomi, tačiau didžiajai daugumai gyventojų juos būtų lengva primesti kaip pasirinkimą be pasirinkimo. Antai neturint kokios nors varnelės bendroje testų registro platformoje, sveikatos pasų, imuniteto sertifikatų, sveikatos saugumo kortelių ar panašių popierėlių su barkodais, kurie jau dabar savanoriams gaminami ne liguistoje kokio nors pačiuožusio konspirologo vaizduotėje, o, pavyzdžiui, Lietuvoje veikiančioje farmacijos įmonėje „Lakameda“, gali kabėti riebi špyga virš įėjimų į lėktuvų salonus, viešbučius, per abitūros egzaminus ar stojant į universitetą, dalyvaujant konkurse dėl darbo vietos, imant paskolą verslui ar panašiai.

Paskelbta pandemija jau buvo puiki repeticija daugelio valstybių vyriausybėms, kaip, naudojantis testais, stiprinti savo galias ir su įbaugintais gyventojais išdarinėti ką panorėjus.

Žiūrėkite, ką dabar skelbia Lietuvos premjeras S. Skvernelis ir aukšti medicinos sistemos klerkai. Jie perspėjo, kad privers mus vėl veidus dangstyti burkomis ar prigalvos kokių naujų suvaržymų, jei užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius šalies mastu šimtui tūkstančių gyventojų viršys penkis. Tarytum mes – paskutiniai analfabetai ir nepasiskaičiuosime šių proporcijų.

Premjerui reikia, kad covidas būtų rastas bent šešiems iš šimto tūkstančio. Atsižvelgiant į oficialius duomenis, pagal kuriuos Lietuvoje gyventojų yra nepilni 2,8 mln., išeina, jog užtenka, kad koronavirusas būtų diagnozuotas 168 asmenims per visą šalį! Ne per vieną bendrabutį, ne viename bare vieno vakaro metu, o visoje Lietuvoje.

S. Skvernelis turbūt pats nesuvokia, kokia šio skaičiaus procentinė išraiška. Tai – šešios tūkstantosios procento, t. y. 0,006 proc. Tačiau ne mirusiųjų, ne sunkiai sergančių, o tik užsikrėtusiųjų, ir į šią mikroskopinę procentėlio dalelytę įeitų nebūtinai realiai negaluojantys – į ją patektų ir vadinamieji besimptomiai „ligoniai“.

Palyginimui: net nagų grybelį su visais nemaloniais pojūčiais nešioja šimtus kartų daugiau žmonių – nuo 3 proc., tačiau dėl jų nei batų parduotuvės, nei sporto klubai uždaromi, nei kavinių darbo laikas trumpinamas, nei išleistas įsakas vieniems kitų neliesti ar darytis pedikiūrą tik per guminį apavą.

Prieš rinkimus, keičiantis rudens orams, kai padaugės peršalimų, covido testai išstenės kiek daugiau nei porą šimtų žmonių, gal net iki 0,009 proc. pritrauks, baisiai pasistengus. Tačiau dėl tokio hipotetinių susirgimų kiekio ministras pirmininkas vėl planuoja iš mūsų draudimais ir baudomis tyčiotis. Turėsime džiaugtis, kad dar visai neuždraudė kvėpuoti.

Jau ne tik kalbomis, bet ir darbais vyriausybė ruošiasi testavimą plėsti, kad tik žūtbūt būtų pasiekti reikiami skaičiukai. Ir še tau kad nori – būtent ant premjero žodžių užvežė į Lietuvą tabūną apsikrėtusių uzbekų!

Jei yra tikslas mus visus šokdinti ir pleistruoti burnas, tai korona testais bus išieškoma ne tik iš gasterbaiterių, o iš bet ko, kas juda. Nenustebsiu, jei premjeras, norėdamas atitikti minimalaus apsikrėtusiųjų procento kriterijų, įtrauks į tyrimus ir kates, kurios koronavirusą – tik kitos rūšies – nešioja gana dažnai.

Mažaraščiai, esantys valdžioje, mūsų tautą laiko visiškai kvaila! Ir jokio realaus pasipriešinimo. O juk būtų šaunu surengti naują Baltijos kelią prieš žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau inteligentai, prieš trisdešimt metų drąsiai stovėję vieningoje grandinėje prieš sovietų tankus, dabar apsiriboja politkorektišku „protestu“ feisbuke. Protestams, mitingams, pasipriešinimo judėjimams, intelekto, dvasingumo puoselėjimui, kuris „Vidurio valstybėje“ visada buvo labai svarbus, dabar – jokių šansų.

Pasitelkus moderniausias sekimo priemones, dėmesys nukreiptas vien į viruso paieškas ir gaudymą. Juolab kad lygiagrečiai plėtojama socialinio kredito sistema, skirstanti KLR piliečius pagal „gerą“ ir „blogą“ elgesį.

Dar vienas COVID-19 išskirtinumas: joks kitas, net daug pavojingesnis, užkratas per naujausių laikų žmonijos istoriją taip neišprovokavo visuotinės panikos kaip šis. Ir joks virusas lig tol nebuvo taip profesionaliai įdarbintas grandiozinėms didžiųjų valstybių ir politinių klanų intrigoms kaip šis.

Kinijos Liaudies Respublikos diktatorius Xi Jinpingas nusipelno ultragenijaus titulo už tai, kad kinų komunistų propaganda taip meistriškai pradėjo isteriją ir, pasitelkusi žiniasklaidą bei ligonių, mirčių susimuliuotus rodiklius, paprastą virusėlį išpūtė iki didžiausio baubo, prieš kurį vieningai ėmė drebėti ne tik savi piliečiai, bet ir didžioji pasaulio dalis.

Reikia nepamiršti, kad komunistinė Kinija, užkūrusi koroninę peklą, turi didžiulę įtaką Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO). Per vadinamąją pandemiją tvarkingai suvaryti į gardus, periodiškai vejami iš miestų erdvių, tai viename, tai kitame regione sutupdomi nuosavose keliolikos kvadratinių metrų „kamarose” be galimybės į lauką iškišti nosies ir įkvėpti oro kada panorėjus, selekcionuojami pagal kūno temperatūrą, kurią nustato blūdijantys termovizoriai, suskaičiuoti kaip viščiukai, stebimi filmavimo kamerų ir veido atpažinimo technologijų net viešuosiuose tualetuose kinai turėjo progą galutinai apsiprasti su amžinos totalitarinės kontrolės idėja.

Protestams, mitingams, pasipriešinimo judėjimams, intelekto, dvasingumo puoselėjimui, kuris „Vidurio valstybėje“ visada buvo labai svarbus, dabar – jokių šansų. Pasitelkus moderniausias sekimo priemones, dėmesys nukreiptas vien į viruso paieškas ir gaudymą. Juolab kad lygiagrečiai plėtojama socialinio kredito sistema, skirstanti KLR piliečius pagal „gerą“ ir „blogą“ elgesį.

Kinų pavyzdžiu pasekė ir iš per komfortabilaus gyvenimo baigiantys nuprotėti švedai. Šiai dienai mikročipais džiaugiasi apie 6000 Švedijos savanorių. Antai vienas jų – biohakeris Hannes Sjobladas – lankėsi ir Lietuvoje bei didžiuodamasis mums reklamavo šias technologijas. Tad visaapimantis, centralizuotas duomenų rinkimas per mikroschemas, implantuotas po oda, yra ne joks kliedesys, kaip įsivaizduoja trumparegiai ir naivuoliai, bandantys visomis išgalėmis neigti beprotišką realybę. Užtektų tik truputį patobulinti įstatymus, nukreiptus į tariamo epidemijų valdymo ar saugumo strategijas, ir poodinės mikroschemos gali tapti privalomos.

Taigi, kam virusas, o kam – motina gimtoji. Dar greičiau nei patį užkratą koronapanikos idėją pasigavo šiuolaikinių leftizmo gaivalų skleidėjai – Amerikos demokratai. Jiems dėl koronaviruso kilęs bardakas prieš naujus Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus labai pasitarnauja neįveikiamo konkurento, respublikono Donaldo Trumpo juodinimo ir išjuokimo kampanijose.

Panašu, jog eilinį koronavirusą pasaulio įtakingiausi ir galingiausi asmenys pakinkė puokštei prieštaringų, egoistinių tikslų įgyvendinti. Vienas jų – farmacinė ir skaitmeninė diktatūra.

Kad žmonės lengviau pasiduotų panikai ir po truputį apsiprastų su įkyriai peršamu „naujuoju normalumu“ (new normal), reikia palaikyti viruso, kaip mirtino siaubo, mitą. Dėl gyvybių netekčių medikai pirmiausia turėjo išmokti metodiškai kaltę suversti covidui.

Apie gudrybes, kurių vieningai beveik viso pasaulio valdžios ėmėsi, kad sukurtų neįtikėtinai didelio koronaviruso pavojaus įspūdį, rašiau jau ne kartą. Priminsiu glaustai ir tik klasiką: jei bet kuo sunkiai sirgusiam – ar vėžiu, ar širdies kraujagyslių ligomis – atliktas COVID-19 testas parodė teigiamą atsakymą, ir nabagas mirė, ši siela keliauja tiesiai į oficialius koronaviruso aukų sąrašus.

Tačiau vien nuo mirties priežasčių pakeitimo bendras mirtingumas nedidėja. Todėl reikėjo ištobulinti ir tiesioginio, pagreitinto ligonių siuntimo anapusybėn būdus. Skubiais PSO nurodymais įvairiose šalyse buvo sukeltas chaosas gydymo sistemose: sujaukta pacientų priėmimo ir pagalbos suteikimo jiems tvarka, pavyzdžiui, pradėtos taikyti ligonių kvotos, pirmenybę teikiant sergantiems koronavirusu, smarkiai ribojamos medikų darbo valandos, specialistų pasiekiamumas, kai kurios klinikos ir ligoninės visai nedirbo, neįmanoma buvo prisibelsti iki chirurgų operacijai atlikti, nes kai kurie skyriai buvo uždaryti, kosėjantys ar plaučių uždegimą turintys ligoniai pradėti eksperimentiškai gydyti siaubingo šalutinio poveikio vaistais nuo ŽIV, ebolos, maliarijos. Net Švedija, deklaravusi, kad atsiriboja nuo karantino marazmų, vis tiek ligoniams kišo covido testus ir bandyminius sintetinius preperatus, sutrikdė įprastą ligoninių bei hospisų veiklą, dėl to ir ten mirčių galėjo padaugėti.

Lietuva išvengė masinių tragedijų, priešingai nei, tarkim, išvis prastai organizuota, atsipūtusi Italija ar medicinoje visai atsilupusi Didžioji Britanija, tik dėl to, kad lietuviškose gydymo įstaigose niekada nebuvo didelės ligonių apkrovos, be to, po sovietų jungo dauguma žmonių atsparūs propagandai. Tačiau ir pas mus gydymo įstaigos, regis, visomis išgalėmis stengėsi, kad įvyktų kuo daugiau nelaimių, kurias galima būtų priskirti covidui.

Štai kaip viskas Lietuvoje per karantiną vyko, o iš dalies kai kur vyksta ir lig šiol: žmogus gali ant žemės raitytis, kankinamas konvulsijų, kaukti iš skausmo, tinti ar mėlynuoti, gulėdamas ligoninės prieangy, tačiau kol neišsitirs dėl koronaviruso ir negaus atsakymo, skubios, neatidėliotinos pagalbos irgi negaus, išskyrus tuos retus atvejus, kai empatijos nepraradę gydytojai spjauna į formalius įsakus arba juos apeidinėja, kad gelbėtų gyvybes.

Skaitykite daugiau ČIA