Rusų istorikas Markas Soloninas, atsakydamas į V. Poznerio žodžius apie visuotinį lietuvių dalyvavimą Holokauste, savo straipsnyje nurodė, kad „tuo, reikia pasakyti, užsiėmė 1/10 procento gyventojų“, ir pasiūlė atkreipti dėmesį į Smolensko leidykloje „Rus“ išleista knyga „Babji jary smolenščiny“ (autorius ir sudarytojas – I. Cynmanas) bei sukurti pagal ją dokumentinį filmą.
„Aišku, suprantu, kad rasti šią 900 egzempliorių tiražu (toks skirtas visai Rusijai!) išleistą knygą bus gerokai sunkiau nei Rūtą Vanagaitę“, – parašė istorikas.
Mindaugas Milinis Lietuvos teatro kritikė ir profesionali viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė, neseniai tapusi dar ir rašytoja, 2016 metais išleido knygą „Mūsiškiai“, kurioje pasakojo apie Lietuvoje vykusį Holokaustą ir vietos gyventojų vaidmenį žydų žudynėse. Po šito, tarsi susitapatinusi su „nepagaunamu Džo“ iš garsaus anekdoto, ji visus metus visuose kampuose kalbėjo apie tai, kaip BUS persekiojama, terorizuojama, gujama ir įžeidinėjama.
Daug kartų buvusios teatro kritikės kartotas niūrus spektaklis įgriso Lietuvos publikai – ir štai arenoje pasirodo „sunkioji artilerija“ gerbiamo sovietų bei rusų žurnalisto pavidalu. Vladimiras Pozneris sujaudintas: „Labai norėčiau paimti interviu iš R. Vanagaitės. Taip, reikia skubėti. Kol kruvini lietuvių „banderovcai“ nesurijo mūsų didvyrės, reikia atsivesti ją į centrinį Rusijos televizijos kanalą ir nuplėšti visas skraistes. Papasakoti rusų žiūrovams visą tiesą „apie tai, kaip Lietuvoje buvo naikinami žydai. Beje, tuo užsiėmė ne kažkokie „Sonderkommando“, ne kažkokie piktadariai: tuo užsiėmė, galima sakyti, visi gyventojai“.
Ką aš apie visa tai manau? Visų pirma, žinau, kad per ketvirtį nepriklausomos Lietuvos amžiaus buvo atlikti plataus masto tiriamieji darbai, kuriuose dalyvavo lietuvių, rusų, Izraelio ir kiti istorikai.
Yra specialistų. Sukurtos atitinkamos mokslinės įstaigos. Nors išsamių budelių sąrašų niekas niekada jau nebegalės sudaryti, bendras šių įvykių ir masinių žudynių dalyvių skaičiaus paveikslas yra nupieštas gana tiksliai ir patikimai.
Šių žudynių organizatorė (su labai retomis išimtimis) buvo Vokietijos okupacinė valdžia. Tiesioginiais žudynių vykdytojais tapo 2 tūkst. lietuvių. Tai mažiau kaip 0,1 proc. visų ikikarinės Lietuvos gyventojų. Statistinė paklaida. Jei prie „spaudusiųjų gaiduką“ pridėtume pagalbinį administracinį aparatą, savanorius skundikus ir aktyvius plėšikautojus, susidarytų iki 6 tūkst. vietos gyventojų.
Jei priskaičiuotume tėvus, kurie neprakeikė savo vaikų – išsigimėlių, ir žmonas, kurios nespjovė į veidą vyrams – žudikams ir kartu su vaikais nuo jų nepabėgo, gautume, veikiausiai, 1 – 2 proc. suaugusių gyventojų.
Tačiau nuo kada 2 procentai pradėjo reikšti „visus gyventojus“?
Buvo ir dar viena „statistinė paklaida“: 889 Lietuvos piliečius Izraelio Memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti (Jad Vašemas) yra pripažinęs Pasaulio tautų teisuoliais. Tai žmonės (šeimos, katalikų kunigai), kurie genocido metu gelbėjo žydus. Rizikavo savo vaikų gyvybe, gelbėdami svetimus žmones – „svetimtaučius“ ir „kitatikius“. Kurių daugiau: 889 ar 6000?
Norint atsakyti į tokį klausimą, aritmetika padės mažai. Žudikai niekuo nerizikuodavo (kas 1941 metais Lietuvoje galėjo patikėti, kad Adolfas Hitleris pralaimės karą?) ir nieko neprarasdavo, be to, iš karto gaudavo krūvą naudos: ir prie naujos valdžios prisiplakdavo, ir senas sąskaitas suvesdavo, ir iki soties prisiplėšdavo, ir sadistinius instinktus patenkindavo. Tačiau teisuoliai ryždavosi neįsivaizduojamai rizikai, neturėdami nė menkiausios vilties sulaukti šiame pasaulyje apdovanojimo.
Ir štai, mažytėje šalyje, mažame žemės lopinėlyje, atsiranda beveik tūkstantis teisuolių…
Antra, dar niekur ir niekada kariniai ordinai nebuvo skiriami už žygdarbį, kurį atliko senukas. Atitinkamai negalima ir prakeikti už nusikaltimą, kurį padarė senukas
. Visuomenės diskusijų nusipelno klausimas, ką šiandien daro valstybė ir šiuo metu gyvenanti lietuvių, lenkų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, rusų (taip, taip ir rusų) karta. O ką šioje vietoje galima padaryti, paklausite jūs?
Daug ką: – teisėtiems nužudytųjų palikuonims grąžinti pagrobtą turtą (tai pirmasis dalykas, be kurio visa kita virsta farsu); – įvardyti ir pasmerkti nusikaltėlius (nors ir po mirties); – įamžinti nekaltai nužudytų žmonių atminimą ir visuomenėje sukurti tokį moralinį klimatą, kuriame net menkiausias karingo nacionalizmo proveržis būtų suvoktas kaip niekinga ir gėdinga liga.
Naujoje Lietuvoje kažkas daroma. Žiūrint su kuo lyginsime.
Manau, kad Rusijos piliečiui ir rusų žurnalistui (įskaitant ir patį poną Poznerį) pačiu natūraliausiu ir teisingiausiu atskaitos tašku turėtų būti jo tėvynė – Rusija. Taigi, ar šiuolaikinėje Rusijoje per ketvirtį amžiaus buvo padaryta tiek pat?
Ar galite įsivaizduoti – net ne prezidentą, o bent antrąjį Rusijos pasiuntinybės Izraelyje trečiojo sekretoriaus pavaduotoją, kuris būtų ištaręs „atleiskite mums“?
Jei galite, tuomet esu sužavėtas jūsų vaizduotės galios… Nepaisant to, Rusijoje kažkas daroma – tai neigti būtų kvaila ir nederama.
Štai 2001 metais Smolensko leidykla „Rus“ išleido į pasaulį knygą „Babji jary Smolenščiny“ (autorius ir sudarytojas – I. Cynmanas). Primygtinai rekomenduoju žurnalistui Pozneriui atkreipti į ją dėmesį, nors ir suprantu, kad rasti šią knygutę, išleistą 900 egzempliorių tiražu (ir tai skirta visai Rusijai!), bus kur kas sudėtingiau, negu R. Vanagaitę.
Be kitų dalykų šioje knygoje (158 – 175 psl.) pasakojama, kaip Smolenščinos keliais, nesiliaunant įnirtingam lietui, patraukė į mišką rusų kaimietės. Grybų? Ne. Uogų? Ne. Žydų.
Šaudė juos masiškai ir skubiai, o vaikų kulkos apskritai nekliudydavo – jie būdavo užkasami duobėse gyvi. Kai kam pavykdavo iš tų duobių iššliaužti. Būtent juos kaimietės miškuose ir surinkdavo. Kitaip tariant, pasitelkdavo juos „antrosioms dalyboms“.
Vokiečiai būdavo dosnūs, pagal sąrašus netikrindavo, už tą pačią galvą antrą kartą skirdavo 6 pakelius machorkos.
Ta machorka seniai surūkyta, tačiau kaimietės, gerai paieškojus, liko. Kai kurios gyvena kaimuose, kosti. Jos turi vaikų, kurie kažką matė, kažką iš tėvo girdėjo… Galbūt ir siuvimo mašina „Singer“ troboje tebestovi, laikrodis su gegute…
Turiu įžūlumo pasiūlyti ponui Pozneriui siužetą dokumentiniam filmui. Jei jau norima filmuoti filmą apie statistinę paklaidą, tebūna tai „mūsiškiai“.
Skaitykite daugiau ČIA
Ką gali pasakoti Vanagaitė apie lietuvių genocidą? Ar ji turi žmogiškumą, jei pati nežiūrėjo savo tėvų, o iš sesers vargo vos nesišaipo, apibūdindama kaip nereikalingai paaukotą laiką, prižiūrint tėvus senatvėje.
Aš jaučiuosi įsižeidusi dėl jos skleidžiamos dezinformacijos, kaip lietuviai nekentė žydų. Tai melas! Atsimenu mamytės pasakojimus, kaip ji saugodavo kaimynus, kad pašalinė fašistų akis nepastebėtų kaimynų slepiamo žydo. Atsimenu abiejų savo tėvų tik gerus atsiliepimus apie žydų šeimas. Tad, Vanagaite, netepk visų lietuvių tuo … kuo greičiausiai pati kvepi.