2024 metų vasarą Harisbergo mieste vykusiame rinkimų mitinge Donaldas Trumpas pažadėjo amerikiečiams tiek daug pergalių, kad šie nuo jų pavargs ir maldaus jį liautis laimėti. „Prašau, pone prezidente, mes per daug laimime. Daugiau nebegalime“, – ironizavo jis, o salė kvatojo. Kandidatas žadėjo pigesnį pragyvenimą, jokių naujų karų ir greitą karo Ukrainoje pabaigą. 2026 metų balandį Trumpo paskyroje socialiniuose tinkluose pasirodė klausimas didžiosiomis raidėmis: „ANYONE SICK OF WINNING YET?“ – „Ar jau kam nors nusibodo laimėti?“ Lapkričio rinkimuose respublikonai prarado abu Kongreso rūmus, o demokratai laimėjo net respublikonų tvirtovės Teksaso valstijos gubernatoriaus rinkimus.
Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ į sovietinę Maskvą atvyksta paslaptingas personažas Volandas, lydimas savo svitos: pašaipūno Korovjovo, milžiniško kalbančio katino Begemoto ir niūriojo Azazelo. Maskva didžiuojasi naujuoju sovietiniu žmogumi: Dievo atsisakyta, senoji tradicinė moralė nurašyta, o pažangūs piliečiai tariamai išsivadavę iš praeities prietarų ir silpnybių. Miestas, kuriame valdžia viską aiškina mokslo ir pažangos vardu, nenori nė girdėti nei apie Dievą, nei apie velnią. Tačiau už iškilmingų naujojo pasaulio lozungų tebegyvena godumas, bailumas, karjerizmas ir troškimas bet kokia kaina prasimušti prie privilegijų. Volandas, kaip ir dera demonui, neprivalo nieko įrodinėti. Jis tik nugriauna dekoracijas.
Volando surengtame spektaklyje teatre iš palubės pasipila červoncai. Orūs sovietiniai piliečiai grūdasi, stumdosi alkūnėmis, kemša banknotus į kišenes. Paskui scenoje atsiranda paryžietiškų drabužių parduotuvė: moterys matuojasi prabangias sukneles, velkasi kailinius. Viskas veltui, viskas iš dangaus! Vienam iš žiūrovų pareikalavus atskleisti triuko paslaptį, Volando svita vietoj paaiškinimo išviešina jo meilės nuotykius. Salė kvatoja, publika nė neklausia, kodėl jai veltui dalijami pinigai ir prabangūs daiktai. Po spektaklio červoncai virsta popiergaliais, prabangūs apdarai išnyksta, o išsipuošusios damos Maskvos gatvėse lieka nuogos. Tuomet Volandas palieka miestą, kurio gyventojai ką tik savo akimis išvydo, kiek vertos jų iškilmingos kalbos apie naująją moralę.
Trumpas Vašingtone panašiai demaskavo „progresyvistų“ teatrą. Federalinė biurokratija skelbė tarnaujanti piliečiams, bet augino savo įtaką; įvairovės programos žadėjo lygybę, bet skatino žmones skirstyti pagal rasę ir lytį. Kultūrinis elitas skelbė toleranciją, o savo oponentams vis dažniau rengė viešus pasmerkimo ritualus. Garsūs genderizmo, įvairovės ir įtraukties šūkiai tapo tuščiais lozungais, slepiančiais veidmainystę ir dekadansą. Dingo vienodos taisyklės visiems, nunyko pagarba asmeninėms žmonių pastangoms ir darbui. Politikai įprato atsiprašinėti „progresyviųjų“ aktyvistų, vos tik sulaukę kaltinimų „nejautrumu“ ir „fašizmu“. Trumpas atsiprašinėjimo ritualą nutraukė. Jis tyčiojosi iš „progresyvistų“ ideologinio kulto, nuplėšinėjo spalvingas dekoracijas ir parodė jų gynėjų nuogumą.
Net jo svita buvo verta Bulgakovo plunksnos. Elonas Muskas viešai mosavo grandininiu pjūklu, žadėdamas retinti federalinės biurokratijos brūzgynus, o J. D. Vance’as Miuncheno saugumo konferencijoje ėmėsi pačių Europos vadovų. Jis tiesiai pareiškė, kad didžiausia grėsmė Europai kyla ne iš Rusijos ar Kinijos, bet iš pačios Europos politinio elito bejėgystės ir veidmainystės. Nes šis, prisidengdamas demokratijos gynimu, varžo žodžio laisvę, persekioja politinius oponentus ir ignoruoja rinkėjų pasipriešinimą masinei migracijai, vardan iliuzorinių leftistinių dogmų. Vieni piktinosi jo grubumu, kiti džiūgavo matydami dūžtant sustabarėjusios sistemos langus.
Bet, skirtingai, negu Bulgakovo romane, pats Volandas Trumpas pasiliko teatre. Išgriovęs svetimas leftistų dekoracijas, jis pats užėmė režisieriaus vietą ir ėmė statyti savąsias. Ten, kur anksčiau kabėjo „progresyvaus“ elito „įvairovės ir įtraukties“ lozungai, dabar sužibo Volando Trumpo portretai. Vietoje „progresyvistų“ pažadų apie naują žmogų pasipylė pranešimai apie Volando Trumpo istorines pergales, užbaigtus karus ir trilijonines investicijas. Scena išliko ta pati. Pasikeitė tik stebukladario vardas. Dar vakar jis juokėsi iš politikų, kurie savo kalbas painiojo su realiais darbais. Dabar ir jo kalbose vienas pranešimas tapdavo neegzistuojančiu fabriku, kitas – neveikiančia taikos sutartimi.
2025 metais, mirus popiežiui Pranciškui, Trumpas pajuokavo pats norįs tapti popiežiumi. Netrukus jo paskyroje socialiniuose tinkluose pasirodė dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas: Trumpas baltais pontifiko drabužiais, su mitra, sėdi soste. Paveikslėlį išplatino ir Baltieji rūmai savo oficialioje paskyroje. Pasipiktinusiems katalikams Volandas Trumpas paaiškino, kad žmonėms juk reikia mokėti ir pasijuokti. Kituose paveikslėliuose Trumpas buvo Supermenas, karalius su karūna, fantastinių filmų didvyris su šviesos kardu. Vienur jis gelbėjo pasaulį raumeningo galiūno kostiumu, kitur mojavo monarcho atributais.
2026 metų balandį Volandas Trumpas paskelbė dar vieną paveikslą: apsisiautęs baltu apdaru, švytinčia ranka gydo gulintį žmogų. Daugelis jame atpažino Jėzaus Kristaus įvaizdį. Protestavo katalikai, evangelikai, net ištikimi Trumpo rėmėjai. Įrašas galiausiai dingo, o Trumpas paaiškino manęs, kad buvo pavaizduotas kaip gydytojas. Jis dar pridūrė, jog iš tikrųjų daugeliui padeda. Nuo Supermeno iki popiežiaus ir net Kristaus įvaizdžio – Volando Trumpo portretų galerija verta atskiros muziejaus salės.
Dirbtinio intelekto sukurtų vaizdelių pasirodė maža. Trumpo paskirta Kenedžio menų centro valdyba prie Kenedžio pridėjo ir Trumpo pavardę, bet teismas liepė užrašą pašalinti. Trumpo vardas atsirado ant Taikos instituto, planuojamos naujų karo laivų klasės, valstybės programų ir Floridos oro uosto. Amerikos nepriklausomybės 250-mečiui nukaldinta net vieno dolerio moneta su Trumpo portretu. Valstybės jubiliejinė moneta – jau visai kas kita, nei paveikslėlis socialiniame tinkle: ją kuria valstybės monetų kalykla, jos dizainą įteisina oficialūs sprendimai.
Volandui Trumpui prireikė ir apdovanojimų. Jis paskelbė užbaigęs aštuonis karus ir pareiškė, kad už tai turėtų jam priklausyti aštuonios Nobelio taikos premijos. Tik tarp pergalių atsidūrė Egipto ir Etiopijos ginčas dėl Nilo užtvankos, nors šios valstybės nekariavo, ir Serbijos bei Kosovo santykiai, nors naujo karo tarp jų nebuvo. Konge kautynės tęsėsi ir po Trumpo administracijos tarpininkautų susitarimų. Kai kuriais atvejais jo administracijos diplomatai tikrai padėjo pasiekti paliaubas, tačiau paliaubų pažadas ir baigtas karas nėra tas pats. Kai premija atiteko kitam, Trumpas apkaltino Norvegiją užsitraukus „neišdildomą gėdą“.
Netrukus paskelbta, kad Volando Trumpo kalbomis galima sustabdyti ir karą Ukrainoje. Spalį Trumpas paskelbė Rusiją ir Ukrainą susitarus nebeapšaudyti viena kitos energetikos objektų. Kyjivas sakė, kad apie tokį susitarimą nieko nežino, Maskva tylėjo, o rusų raketos toliau daužė Ukrainos elektrines. Žurnalistai paklausė Trumpo, kodėl jis skelbia paliaubas, kurių šalys nesudarė. „Jie sutiko. Žinote kodėl? Nes aš pasakiau, kad jie sutiko“, – atsakė Volandas Trumpas. Ukrainoje tuo metu dirbo elektros tinklų remonto brigados, atkurdamos energijos tiekimą po Rusijos smūgių.
Irano kare pasikartojo tas pats reginys. 2026 metų vasarį JAV ir Izraelis smogė Iranui. Trumpas aiškino, kad kitaip Teheranas būtų įsigijęs branduolinį ginklą, nors prieš pusmetį tvirtino, kad amerikiečių bombos Irano branduolinius objektus visiškai sunaikino. Išeina, kad visiškai sunaikintą objektą teko naikinti dar kartą. Teheranas atsakė karo veiksmais, užblokavo laivybą Hormūzo sąsiauriu. Pradėjo kilti naftos kainos. Balandžio 17-osios rytą Trumpas paskelbė, kad sąsiauris visiškai atviras, kad Hormūzo problema jau „baigta“, o pasaulis sulaukė „nuostabios dienos“ ir priekaištavo spaudai, kodėl ši nepasako: „Puikiai padirbėta, pone prezidente.“ Vakare vėl paklausė, ar amerikiečiams dar nenusibodo laimėti. Tačiau tikrovėje šimtai laivų tebelaukė leidimo plaukti, patį plaukimą tebekontroliavo Irano revoliucinė gvardija.
Amerikiečiai tada, pavasarį matė kitus skaičius. Degalų kainos šovė į viršų. Balandžio viduryje atlikta „Fox News“ apklausa parodė, kad 60 procentų respondentų degalų kainas laikė didele savo šeimos problema. Dar tada, 2024 metais Harisbergo mitinge Trumpas žadėjo pigesnį pragyvenimą daugiavaikei motinai, kuri pasakojo degalinėje paliekanti paskutinius pinigus. Dabar jis gynė Irano karą. O analitikai suskaičiavo, kad nuo sausio degalai pabrango 51 proc. – daugiau nei bet kuriais tarpinių rinkimų metais per pusę amžiaus.
Ekonomikoje iš dangaus irgi biro červoncai. Volandas Trumpas skelbė pritraukęs daugiau kaip 20 trilijonų dolerių investicijų, nors net pačių Baltųjų rūmų sąraše tebuvo tik maždaug 11 trilijonų įvairių negarantuotų pažadų ir galimų būsimų projektų. Daugeliui pasaulio šalių savo įvestus muitus Volandas Trumpas vadino užsieniečių mokama duokle, nors juos JAV muitinei sumoka JAV importuotojai ir jie galiausiai gulasi į prekių kainas JAV parduotuvėse. Gyrėsi sumažinęs biudžeto deficitą net 27 procentais, nors iš tikrųjų, lyginant finansinių metų rezultatus, šis susitraukė vos 2,3 procento. Ne mažesnį stebuklą jis paskelbė ir infliacijos fronte: esą ją numušė iki 1,8 procento, nors oficiali JAV statistika rodė daugiau kaip dvigubai didesnę – 3,7 procento. Vaistų kainas sumažino net 600 procentų! Tam reikėtų, kad vaistininkas dar primokėtų pirkėjui už paimtus vaistus. Bulgakovo romane červoncai popiergaliais virto po spektaklio. Volando Trumpo stebuklams išsklaidyti pakakdavo atversti statistikos lenteles.
Volando Trumpo spektaklio sąskaitą gavo net ir Kanados konservatoriai. 2025 metų pradžioje Pierre’o Poilievre’o partija apklausose lenkė rinkėjams nusibodusius kairiuosius liberalus maždaug 25 punktais. Tačiau Volandas Trumpas pradėjo kalbėti apie Kanadą kaip 51-ąją JAV valstiją, šalies ministrą pirmininką vadino gubernatoriumi ir grasino didžiuliais muitais. Iki tol konservatoriai galėjo kasdien priminti Trudeau valdymo nesėkmes ir pragyvenimo brangimą. Dabar liberalams užteko rodyti į pietus ir klausti, kas geriau atlaikys Baltųjų rūmų spaudimą: jie ar Trumpo draugai konservatoriai. Kairieji Kanados rinkėjus sutelkė prieš Vašingtono agresiją ir laimėjo, o konservatorių lyderis Poilievre’as netgi neteko savo apygardos. Jei Trumpas būtų tiesiog patylėjęs apie Kanados prijungimą, ją šiandien greičiausiai valdytų konservatoriai. Taip Volando Trumpo kalbos įteikė neįkainojamą dovaną Kanados kairiesiems.
Laikui bėgant amerikiečiams darėsi vis sunkiau atskirti, kada prezidentas kalba rimtai, o kada juokauja. Jis dešimtis kartų žadėjo užbaigti Ukrainos karą per parą, o 2025-ųjų kovą prisipažino kalbėjęs „truputį sarkastiškai“. Po dviejų savaičių jis tikino, kad dėl savo trečios kadencijos prezidento poste, kurios Konstitucija neleidžia, jis „nejuokauja“. Kai pažadai virsta pokštais, o pokštai tampa politikos darymo būdu, rinkėjas ilgainiui nustoja tikėti pačiu politiku.
Lapkričio 3 dieną Volando Trumpo spektaklio sąskaita galiausiai pasiekė ir Amerikos respublikonus. Demokratai perėmė abu Kongreso rūmus, o respublikonų tvirtovėje – Teksase demokratas įveikė respublikoną Senato rinkimuose. Tas pats įvyko ir valstijos gubernatoriaus rinkimuose, kas yra labai seniai negirdėtas dalykas. „Pralaimėjome dėl karo Irane“, – lapkričio 4 dieną pareiškė J. D. Vance’as. Konservatyvūs komentatoriai priminė pigesnio gyvenimo, „Amerikos pirmiausia“ ir karų pabaigos pažadus. Tai buvo priekaištas iš tos pačios politinės stovyklos, kuri prieš dvejus metus plojo Trumpo pažadui pergalių turėti tiek, kad jos nusibos ir išvargins. Volandas Trumpas sakė, kad respublikonai būtų laimėję, jeigu jo pavardė būtų buvusi rinkimų biuletenyje. Tik pamiršo, jog dar neseniai pats ragino rinkėjus balsuoti taip, lyg Trumpo pavardė būtų rinkimų biuletenyje. Panašu, jog rinkėjai taip ir padarė.
Bulgakovo Volandas paliko Maskvą, kai jo seansas baigėsi. Volandas Trumpas užsibuvo scenoje, jį sulaikė puikybė. Popiežius Grigalius Didysis veikale „Moralia in Iob“ perspėjo, kad šią ydą sunkiausia įžvelgti savyje. Ji veikia tarsi rūkas akyse ir kuo plačiau plinta, tuo labiau užstoja šviesą. Išpuikęs valdovas nebelygina savo žodžių su tikrove, nes tiki, kad ši turi prisitaikyti prie jo. Jis garbina save, mano, kad jo žodis tampa faktu, ir skelbia pergales, kurių nėra. Konservatizmo tėvas Edmundas Burke’as dar 1791-aisiais apdairumą pavadino pirmąja politikos ir moralės dorybe. Apdairus politikas gerbia tai, kas išbandyta – tradicines visuomenės vertybes, atsakingumą, valstybės ribas, žmogaus prigimtį. Puikybė valdovui kužda priešingai.
Išardęs groteskiškas leftistų dekoracijas, Volandas Trumpas pasistatė savąjį teatrą, kuriame kiekvienas jo žingsnis – istorinis, kiekviena pergalė – didžiausia, o visų spektaklių žvaigždė – jis pats. Tačiau publika ėmė skirstytis. 2024 metais Trumpas žadėjo, kad atneš pergalių tiek daug, jog amerikiečiai maldaus jį liautis laimėti. 2026 metų balandį klausė, ar jiems dar nenusibodo jo pergalės. Lapkritį rinkėjai atsakė: „Mums nusibodo.“
Straipsnis kiek naivokas. JAV niekada nebus valdoma kokio vieno žmogaus,prezidento,politiko,kad ir labai charizmatiško.Yra prezidentai,yra dar ir įtakingi asmenys-sistema.
Šiaip, tai vienodai rodo, ką tie amerikiečiai išrinko savo šalies prezidentu ir ką jis išdarinėja, tai jų ir tik jų reikalas, jei ne dvi detalės.
Pirma. Tai pagrindinės ir stipriausios NATO šalies vadovas. Nesu tikras ar suveiktų Sutarties 5 straipsnis, jei atsitiktų nestandartinė situacija, nežiūrint to, kad Lenkijoje ir Lietuvoje JAV dislokavo savo karius. Juos galima labai lengvai patraukti.
Mažu mažiausiai, tarp NATO šalių sumaišties ir nepasitikėjimo yra daugiau nei iki D. T.
Antra. Visi jo veiksmai ir sprendimai, susiję su karų Ukrainoje, yra naudingi Kremliui. Klausimas: kas jį verčia taip elgtis?
Pavyzdžių daug, paminėsiu du, į kuriuos, mano manymu, niekas nekreipia dėmesio.
Jo „taikdariai“ S. Vitkofas ir J. Kušneris, esant kitam prezidentui, senai ravėtų šieną, dėl tokių „pasiekimų“ taikdarystėje per tokį laikotarpį. Bet neravi!
Kažkodėl niekas nekreipia dėmesio, kad D. T. taidarystėje veikia pagal vieną schemą, kur judėjimas tik viena kryptimi.
„Taikdariai“ vyksta į Maskvą, praleidžia kelias dienas, ką jie ten daro niekas nieko nežino. Grįžę į JAV pateikia V. Putino „taikos“ planą, kurį D. T. perduoda Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui, kurį, žinoma, jis atmeta, nes tai Ukrainos kapituliavimo planas, o ne taikos.
Judėjimo priešinga kryptimi nebuvo nė karto, t. y., kad „Taikdariai“ vyktų į Kijivą, atvežtų D. T. ukrainiečių taikos planą, kurį JAV Prezidentas perduotų V. Putinui.
Rezultatas po tokių „Taikdarių“ vojažų vienas ir tas pats: V. Zelenskis blogas, nes jis taikos nenori, o V. Putinas labai geras žmogus, kaip ne kartą išsireiškė D. T., ir net „humanistas“, anot S. Vitkofo. JAV Prezidentas, šioje situacijoje, žaidžia Kremliaus komandoje prieš Ukraina.
Antras pavyzdys, tai karas Irane.
Dar pereitų metų pabaigoje finansų analitikai skelbė, kad Rusijos federalinės atsargos baigėsi, visi tie trilijonai, kuriuos Rusija buvo sukaupusi, ištratinti karui su Ukraina, pavasarį Rusijos laukė finansinis bankrotas.
Ir… D. T. pradeda karą Irane, naftos kainos šokteli į viršų, $ plaukia į Rusijos biudžetą. Maža to, atšaukiamos sankcijos Rusijos dizelinui, tanklaiviai plaukia į Ameriką, Rusija išsigelbsti.
Tai ne šiaip žaidimas Kremliaus pusėje, tai jau atvira ir demonstratyvi pagalba Rusijai.
Pabaigai du klausimai.
Ar aš, kaip NATO šalies gyventojas, galiu pasitikėti tokiu JAV Prezidentu? Atsakymas – Ne.
Kodėl D. T. padeda Kremliui? Susidaro įspūdis, kad V. Putinas laiko JAV Prezidentą ant trumo pavadžio. Kas galėtų paneigti, kad dar Sovietmečiu, kai D. T. važinėjo į Maskvą su gražuolėmis į konkursus, jis nebuvo užverbuotas tos pačios KGB. Tai įprastas to meto dalykas, kai kokiam nors blatnam veikėjui pakišdavo prostitutę, nufilmuodavo, užprotokoluodavo ir reikalaudavo pasirašyti bendradarbiavimo ir pagalbos sutartį.
Tai tiek, apie tą Donį Pergalistą!
P. S.
Straipsnis geras, patiko.
Gerai, bet dar reikia nepamiršti Sibiro. Jei Rusija subyrės, mums ,lietuviams, bus daug džiaugsmo, o štai Amerikos strategams tai košmaras, nes moment Sibiras su visomis iškasenomis atiteks Kinijai
Trumpo pirmtakai atrodo puikybėje nebuvo pasinėrę. Priešingai, atgaline data nuolankiai pripažindavo ir įteisindavo savaime Amerikoje vykstančias ir senbuvius siutinusias permainas. Visų pirma migrantų antplūdį. Normalių politikų, kurie tam pasipriešintų, neatsirado, o Trumpas pasisiūlė. Kaip dainavo Bulgakovo bendratautis, nastojaščich buinych malo , vot į nietu vožakov. Tikrų padūkėlių mažai, štai ir nėra vadovų. Vienas vis tik atsirado. Žiūrėsim kaip baigs.