Bundestagas galiausiai patvirtino 2025 metų federalinį biudžetą. Politikų kalbos buvo pompastiškos – apie „epochų lūžį“, apie būtinybę sustiprinti Bundesverą ir paremti Ukrainą. Tačiau kai lentelėse nugula skaičiai, kalbos nublanksta. O skaičiai rodo ką kita: Berlynas pinigus skirsto taip, lyg pagrindinis priešas būtų anglies dvideginio molekulės, o ne Putino tankai.
„Žaliasis kursas“ gauna daugiau, nei visa gynyba
Gynybai 2025 m. skiriama apie 86 mlrd. eurų. Iš jų 62 mlrd. tenka nuolatinėms Bundesvero išlaidoms, dar 24 mlrd. ateina iš šimto milijardų specialiojo fondo, kurio lėšos turi būti panaudotos iki 2031 metų. Tai lyg ir rodo bandymą bent kiek pasivyti dešimtmečius trukusį atsilikimą, tačiau Bundesvero amunicijos sandėliai ištuštėję, kariuomenės brigados nesukomplektuotos, logistika stringa, infrastruktūra neatitinka karo realijų. Tad šie milijardai – labiau skylių lopymas, o ne ilgalaikės vizijos išraiška.
Tuo tarpu kitos sritys sulaukia daug dosnesnio finansavimo. „Žaliasis kursas“ – žaliųjų partijos dogma gauna daugiau, nei visa gynyba. Vien iš SVIK fondo (Specialusis infrastruktūros ir klimato neutralumo fondas) 2025 m. numatyta 37 mlrd. eurų, iš Klimato ir transformacijos fondo (KTF) – 37 mlrd. ir dar 19 mlrd. skiriama įvairioms „žaliosioms“ biudžeto eilutėms – renovacijoms, transportui, energetikai. Iš viso susidaro 93 mlrd. eurų. Tai yra daugiau, nei gauna Bundesveras, nors už Vokietijos rytinių sienų jau keletą metų vyksta kruvinas karas ir Putinas nežada sustoti.
Išlaidos migrantams
Išlaidos migrantams – dar vienas riebus biudžeto straipsnis. „Siauruoju pjūviu“ – priėmimui, apgyvendinimui, pašalpoms pagal įstatymą dėl pašalpų prieglobsčio prašytojams, sveikatos ir švietimo paslaugoms – 2025 m. numatoma 48–52 mlrd. eurų. Įskaičiavus socialinių pašalpų, skirtų nedirbantiems ir mažas pajamas gaunantiems asmenims dalį, tenkančią migrantams, bendra suma viršija 70 mlrd. per metus. Kitaip sakant, vien migrantų išlaikymas Vokietijos valstybei kainuoja panašiai, kaip visas Bundesveras.
Atsiskleidžia tikrieji prioritetai
Štai čia atsiskleidžia tikrieji prioritetai. Skaičiai kalba aiškiai: gynybos stiprinimas nėra šios Vokietijos valdžios svarbiausias darbas. Pirmoje vietoje – klimato politika, antroje – migrantų išlaikymas. Ir už tai atsakingas kancleris Friedrichas Merzas. Kai jis perėmė valdžią, daugelis konservatyvių rinkėjų tikėjosi „grįžimo prie sveiko proto“: fiskalinės drausmės, riboto išlaidavimo, griežtesnės migracijos kontrolės, didesnio dėmesio Bundesverui. Bet vos tik prasidėjo biudžeto derybos, paaiškėjo, kad Merzas yra tik formalus vadovas, o tikruosius prioritetus diktuoja kairieji partneriai – socialdemokratai ir žalieji.
Žalieji išsireikalavo savo didžiausią pergalę – milijardinius fondus klimatui. Jie užsitikrino, kad klimato neutralumo siekis iki 2045 m. būtų ne šūkis, o finansiškai įtvirtintas šimtų milijardų planas. Jie spaudė griežtai – be fondų kovai su klimatu nebus koalicijos. Merzas, neturėdamas alternatyvos, sutiko. Socialdemokratai laimėjo pergalę migrantų klausimu. Jie apgynė taip vadinamą „Bürgergeld“ reformą, kuri prilygino išmokas migrantams išmokoms vietiniams gyventojams. Vienišam suaugusiajam išmokos dydis yra apie 560 eurų per mėnesį. Papildomai dengiamos nuomos, šildymo, sveikatos draudimo išlaidos. Šeimos gauna dar daugiau pinigų ir visokių kompensacijų už vaikus – tiek, kad beveik neapsimoka dirbti. Ypač – iš skurdžių šalių atvykusiems migrantams, pripratusiems prie prastesnių gyvenimo sąlygų. Socdemai išsireikalavo ir tai, kad federalinė valdžia pervestų papildomus milijardus žemėms ir savivaldybėms, kurios dėl migrantų srauto balansuoja ties socialinių paslaugų griūties riba. Kairieji elgėsi kietai: be šių nuolaidų jie būtų blokavę biudžetą. Merzas neturėjo kur trauktis. Laisvųjų demokratų partija – vieninteliai tikri Merzo sąjungininkai bandė kalbėti apie skolos stabdį, bet galiausiai ir jie sutiko, kad 2025 m. federalinis deficitas viršys 140 mlrd. eurų.
Merzas paaukojo savo partijos programą ir rinkėjų pasitikėjimą
Rezultatas akivaizdus: 2025 m. biudžetas labiau primena kairiųjų programų rinkinį, nei konservatyvų finansų planą. Merzo vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos rinkėjai tikėjosi fiskalinės drausmės ir aiškių prioritetų, o gavo dokumentą, kuriame žaliajai politikai ir migracijai skiriama daugiau nei gynybai. Kodėl Merzas negalėjo pasipriešinti? Todėl, kad koalicijų dėlionės matematika jam surakino rankas. Derybos su dešiniąja Alternatyva Vokietijai – tabu, o vien tik su Laisvųjų demokratų partija balsų parlamentinei daugumai nepakanka. Tad lieka tik socdemai ir žalieji. O šie partneriai moka spausti – jie puikiai žino, kad be jų Merzas netektų daugumos ir savo kėdės. Tad jis verčiau paaukojo savo partijos programą ir rinkėjų pasitikėjimą, negu rizikavo prarasti valdžią.
Opozicija tuo metu stiprina savo padėtį. Alternatyva Vokietijai atvirai vadina šį biudžetą beprotiška „skolų orgija“ ir sulaukia plojimų, nes bent jau siūlo aiškią kryptį: mažinti klimato ir migracijos išlaidas, o lėšas nukreipti į Bundesverą ir vidaus tvarkos palaikymą. Nors partijoje yra ir radikalių veikėjų, jų kritika vis tiek artimesnė eilinio vokiečio nuotaikoms nei Merzo kapituliacija prieš žaliuosius ir socialdemokratus. Krikščionių demokratų rinkėjai pereina pas Alternatyvą Vokietijai, o Merzas šiandien yra vyriausybės vadovas be realios galios. Jis sėdi kanclerio kėdėje, bet tik tiek, kiek leidžia kairieji partneriai. Už šį titulą jis moka didžiausią kainą – Krikščionių demokratų programa užbraukta, rinkėjai jaučiasi išduoti, o biudžetas tapo žaliųjų ir socialdemokratų triumfu.
Biudžetas yra ne tik finansinis planas. Tai valstybės veidrodis. Ir šiandien tas veidrodis rodo ne Bundesvero kareivį, o klimato aktyvistą su plakatu ir vyriausybės klerką, dalinantį pašalpas migrantams. Jei taip atrodo pagrindinė Europos valstybė karo metu, nenuostabu, kad Kremlius šaiposi iš „epochų lūžio“.
Ekologinė katastrofa gali pražudyti visą žmoniją. O karas Ukrainoje…Kiek yra pasaulio istorijoje buvę karų? Visi kartu sudėti žmonijos anaiptol nepražudė. Ekologija nėra tai kas gali nusibosti kokiam Trumpui ir būti „uždaryta”.
Joks Trumpas negali uždrausti visiems matomo Alpių ledynų tirpimo. O šiaip, žmonija nuo sutvėrimo yra iki ausų įklimpusi šios dienos reikaluose. Visada visko trūksta ŠIANDIEN, rezervas ateičiai yra prabanga, ir ŠIANDIEN rūpintis porytojaus klimatu, kada VAIKUČIAI ŠITAIP BADAUJA ŠIANDIEN, net ir nesant karo, juk būtų labai nehumaniška. Net jei po 100 metų visa žmonija, kiek jos tada bus, iškeptų ar išvirtų nuosavame pačios sau susikurtame ateities klimate.