Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Davoso socializmas: kapitalas prabyla kairiųjų kalba (2020–2025)

IX dalis. Ankstesnės dalys čia.

2020 m. sausio 21 d. Į Davoso ekonomikos forumą atvyko žinoma aktyvistė, tuo metu dar moksleivė Greta Thunberg. Ji atvyko ne kaip žymi mokslininkė, ne kaip sėkmingo verslo kūrėja ir ne kaip valstybės vadovė ar politikė, turinti realų mandatą tvarkyti pasaulio ekonomiką. Greta tuo metu buvo 17-metė moksleivė, pasiėmusi metų pertrauką nuo mokyklos dėl klimato aktyvizmo, kuris jai trukdė lankyti mokyklą. Ji buvo pakviesta kaip simbolis, kurio kažkodėl prireikė salėje sėdinčiam elitui.

Greta kalbėjo sesijoje „Tvaraus kelio į bendrą ateitį paieškos“. Šveicarijos kalnuose, tarp bankininkų, investicinių fondų valdytojų, tarptautinių organizacijų veikėjų ir korporacijų vadovų, ji vėl pakartojo prieš metus jos jau sakytą frazę, kuri vėliau tapo naujos ekonominės religijos šūkiu: „Mūsų namai dega, o jūs kas valandą kurstote liepsnas“. Greta nesiūlė diskutuoti. Ji reikalavo paklusti panikos logikai: mažinti emisijas čia ir dabar iki nulio, atsisakyti iškastinio kuro besąlygiškai ir iškart, veikti taip, tarsi ant kortos būtų pastatytas pats žmonijos išlikimas. Pasak jos „esant dabartiniam emisijų lygiui, likęs anglies dioksido limitas bus išnaudotas greičiau nei per aštuonerius metus.“

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai buvo keistas reginys. Didžiausiame kapitalo forume kalbėjo gyvenime dar nieko nepasiekusi moksleivė aktyvistė, kurios žinia faktiškai reiškė ne spartesnę gamybą, ne pramonės plėtrą ir ne laisvosios rinkos proveržį, o ribojimą, stabdymą, draudimą ir moralinį spaudimą. Ji sakė, kad nepakanka „mažinti emisijas“, nes jos turi iš viso sustoti. Ji kritikavo „nulinės taršos“ pažadus ateityje ir reikalavo „tikro nulio“ čia ir dabar.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absurdas. Kodėl kapitalistai ploja kalbai, kuri kaltina jų pačių sukurtą vartojimo ir gamybos pasaulį? Kodėl globalių bendrovių vadovai kviečiasi žmogų, kuris sako, kad dabartinis ekonominis modelis veda į katastrofą ? Atsakymas aiškėja tada, kai nustojame į Davosą žiūrėti kaip į kapitalizmo ir laisvos rinkos forumą ir pamatome jį kaip valdysenos laboratoriją. Davose svarbiausia ne tai, kiek įmonė uždirbo per ketvirtį, o tai, kokiomis taisyklėmis ateityje bus valdoma pati ekonomika. Gretos vaidmuo Davose – būti tradicinės tvarkos griovimo taranu.

„Suinteresuotųjų“ kapitalizmas

Šioje vietoje reikia prisiminti Davoso manifestą, kurį Pasaulio ekonomikos forumas paskelbė 2019 m. gruodžio 2 d., prieš pat jubiliejinį 50-ąjį forumo susitikimą. Jame buvo išdėstyta nauja įmonės paskirties samprata: bendrovė turi kurti vertę ne akcininkams, bet visoms „suinteresuotosioms šalims“ – darbuotojams, klientams, tiekėjams, rasinėms bendruomenėms, mažumoms, gyvūnams ir visuomenei plačiąja prasme. Vienoje svarbiausių manifesto vietų sakoma, kad įmonė yra „daugiau negu ekonominis vienetas, kuriantis turtą“, nes ji turi vykdyti platesnius visuomeninius siekius. Todėl klasikinis akcininkų ir savininkų (shareholders) kapitalizmas turi būti keičiamas į „suinteresuotųjų“ (stakeholders) kapitalizmą. Tokios iš pažiūros švelnios formuluotės dažnai ir būna pavojingiausios, nes jos keičia ne žodyną, o valdžios santykį su visuomene.

Klasikinis kapitalizmas turėjo aiškų ir suprantamą principą. Savininkas investuoja, rizikuoja savo pinigais, kuria produktą, konkuruoja rinkoje ir atsiskaito pirmiausia tiems, su kurių kapitalu veikia – akcininkams arba savininkams. Jeigu jis apgaudinėja klientą, jį baudžia rinka ir įstatymas; jeigu gamina blogai, jis bankrutuoja; jeigu daro klaidų, už jas sumoka. Ši sistema niekada nebuvo tobula, tačiau ji turėjo vieną didelį privalumą: atsakomybės grandinė buvo aiškiai matoma ir suprantama.

„Suinteresuotųjų“ kapitalizmas šią grandinę išskaido. Kai sakoma, kad įmonė turi tarnauti visiems, iš tikrųjų pasakoma, kad jos tikslą aiškinti ir veiklą reguliuoti nuo šiol gali bet kas, kas pasiskelbia „suinteresuotu“. Aktyvistas, fondas, tarptautinė organizacija, universitetinis ekspertas, konsultantas, reitingų agentūra ar politinis biurokratas gali pasakyti: jūsų pelnas nėra tikra vertė, jūsų produktas dar nieko nereiškia, jūsų veikla turi būti vertinama pagal socialinį poveikį, klimatą, įtrauktį, įvairovę, žmogaus teises, tiekimo grandinės moralę ir dar šimtą kitų kriterijų. Taip privati įmonė formaliai lieka privati, bet jos valdymas pamažu tampa progresyviųjų aktyvistų reguliavimo objektu.

Nauja ekonomikos priespauda

Tai ir yra tikroji šio posūkio esmė. Senasis socializmas norėjo atimti gamyklą ir perduoti ją valstybei. Davoso socializmui to nebereikia, nes jis gudresnis, minkštesnis ir daug geriau pritaikytas dabartinei Vakarų kultūrinei aplinkai. Fabriko nereikia nacionalizuoti, jeigu galima nustatyti tokias taisykles, kad savininkas pats vykdytų jam primestą ideologinę programą, samdytų atitikties specialistus, rašytų tvarumo ataskaitas, skaičiuotų savo „socialinį poveikį“ ir bijotų kiekvieno reputacinio smūgio. Nuosavybės forma lieka, bet jos turinys persmelkiamas naujos priežiūros.

Todėl Greta Davose buvo ne atsitiktinė viešnia, o simbolis. Ji įnešė moralinį spaudimą, kuris vėliau gali būti paverstas administracinėmis taisyklėmis. Ji kalbėjo apie degančius namus, o biurokratai po to gali pasakyti: jeigu namai dega, vadinasi, reikia gesinimo plano, privalomų standartų, matavimo rodiklių, anglies apskaitos ir visos naujų priežiūros priemonių sistemos. Tokiu būdu emocinis kaltinimas tampa nauja ekonomikos priespauda.

2020 m. rugsėjį Pasaulio ekonomikos forumas žengė kitą žingsnį ir paskelbė universalius „suinteresuotųjų kapitalizmo“ matavimo rodiklius, paremtus aplinkosaugos, socialiniais ir valdysenos, tai yra ESG (Environmental, Social, Governance) kriterijais. Šie rodikliai buvo plėtojami kartu su Bank of America, Deloitte, EY, KPMG ir PwC, o jų tikslas buvo sukurti bendrą nefinansinės įmonių atskaitomybės modelį. Kitaip tariant, manifestas virto nebe teorija, o gausybės rodiklių apskaitos lentele.

Ribojimų ekonomika

Šis virsmas yra lemiamas, nes valdžios ranka ima veikti tada, kai žodis paverčiamas matavimo sistema. Kol sako „būk atsakingas“, tai yra pamokslas. Kai sako „pateik rodiklį, ataskaitą, auditą ir lyginamąją lentelę“, tai jau yra valdymas. O kai kapitalo srautai, investuotojų pasitikėjimas, viešieji pirkimai, bankų finansavimo sąlygos ir reputacija pradedami sieti su tokiais rodikliais, ideologija tampa nebe nuomone, o įėjimo į rinką ir verslo vykdymo leidimu.

Čia ir išryškėja esmė: augimo ekonomikoje nuolat atsiranda konkurentai, o ribojimų ekonomikoje laimi tie, kurie jau sėdi viršuje. Kai rinka auga, ji kelia grėsmę seniems žaidėjams, nes leidžia atsirasti naujiems. Kažkas sugalvoja geresnį produktą, kažkas pigiau gamina, kažkas greičiau prisitaiko, kažkas sugriauna seną verslo modelį. Kapitalizmas savo geriausiu pavidalu yra ne ramybės, o nuolatinio nerimo sistema, nes viršūnėje sėdintis niekada negali būti tikras, kad rytoj jo nenustums kitas.

Ribojimų ekonomikoje viskas pasikeičia. Joje laimi ne tas, kuris drąsiausiai rizikuoja, o tas, kuris turi geriausią teisininkų, konsultantų ir ryšių su valdžia aparatą, tas, kuris nusiperka aktyvistų malonę. Didelė korporacija gali įkurti ESG (aplinkosaugos, socialinės politikos ir korporacinės valdysenos) rodiklių skyrių, pasamdyti įvairovės, atitikties ir įtraukties vadovą, nusipirkti brangų auditą, sumokėti už tvarumo ataskaitą ir dar viešai pasipuikuoti, kad ji gelbsti pasaulį. Smulkus verslas tokiam žaidimui neturi nei laiko, nei pinigų.

Štai kodėl ribojimų politika labai dažnai veikia priešingai, negu žada. Ji žada sutramdyti didžiuosius, bet dažniau prispaudžia mažuosius. Ji žada daugiau teisingumo, bet sukuria dar daugiau priklausomybės nuo tų, kurie vieninteliai pajėgia panešti naują biurokratinę naštą. Ji žada išlaisvinti visuomenę iš aklo pelno siekimo, bet faktiškai sustiprina tuos kapitalo centrus, kurie jau turi priėjimą prie valdžios, tarptautinių forumų, standartų kūrėjų ir socialinio aktyvizmo industrijos.

Kultūringesnis ir mandagesnis socializmas

Davoso socializmą reikia aiškiai atskirti nuo Lenino socializmo. Lenino socializmas buvo plėšrus, tiesmukas ir kruvinas: klasinių priešų žudymai ir trėmimai, verslo nacionalizacija, partijos valdžia, planinė ekonomika, prievarta. Davoso socializmas kultūringesnis ir mandagesnis: apsirengęs ne karišku kiteliu, o brangiu kostiumu, kalbantis apie atsakomybę, tvarumą, įtrauktį ir bendrąjį gėrį. Jis nesiunčia komisarų perimti fabrikų, jis atsiunčia rodiklių sistemą, investuotojų lūkesčius, reputacinės rizikos perspėjimą ir įtraukties bei įvairovės mokymus vadovybei.

Bet galutinis poveikis turi panašumą. Abiem atvejais privačios iniciatyvos erdvė siaurėja, o ekonominis gyvenimas vis labiau priklauso nuo politizuotos doktrinos. Skirtumas tas, kad senajame socializme įsakymas ateidavo iš partijos komiteto, o naujajame jis ateina per fondą, valdybą, banką, konsultantą, universitetinį centrą, tarptautinę ataskaitą arba socialinių tinklų kampaniją. Tai nebe proletariato diktatūra, o ekspertų, aktyvistų ir kapitalo viršūnių sąjunga.

Kultūrinio marksizmo požiūriu šis etapas yra ypač svarbus. Klasikinis marksizmas pradėjo nuo ekonominės klasių kovos idėjos, bet Vakarų visuomenėse proletariato revoliucijos taip ir neįvyko. Dėmesys buvo perkeltas į kultūrą, tapatybes, kalbą, šeimą, lytį, rasę, kolonializmą ir kaltės politiką. Davose ši ideologinė srovė įgavo dar vieną pavidalą: ji perėjo į korporacinę valdyseną, kuri nebe tik kritikuoja Vakarų civilizaciją, bet pradeda administruoti jos įmones, reguliuoti kapitalo srautus ir reputacinę tvarką.

Korporacinė biurokratija su „progresyvia“ kairiąja darbotvarke

Taip gimsta keistas hibridas: kapitalas, kuris viešai kalba antikapitalistine kairiųjų kalba. Milžiniškos bendrovės skelbia apie socialinį teisingumą, tarsi jos būtų kokios nors labdaros organizacijos, o ne rinkos gigantai. Bankai ir audito milžinai pradeda aiškinti pasauliui, kaip matuoti gėrį, įtrauktį, planetos apsaugą ir žmogaus orumą. Tai jau nebe rinka klasikine prasme, tai korporacinė biurokratija su „progresyvia“ kairiąja darbotvarke, judanti link valstybės planinės ekonomikos.

Šis modelis ypač patogus tuo, kad jis leidžia valdžios prievartą paversti dorybe. Jeigu žmogui pasakai, kad jo gyvenimo būdas bus ribojamas dėl valdžios įgeidžio, jis priešinsis. Jeigu pasakai, kad jis turi mažiau vartoti, mažiau keliauti, mažiau šildytis, mažiau valgyti mėsos ir mažiau norėti, nes taip gelbėjama planeta, jo pasipriešinimą jau galima pavadinti amoraliu ir gėdingu. Tada politika tampa ne interesų kova, o dorovės egzaminu, kuriame eilinis pilietis visada yra kaltinamojo vietoje.

Elitas nekalba apie savo galios mažinimą, jis kalba apie visuomenės elgesio keitimą. Jis neatsisako valdyti kapitalo, technologijų, duomenų, finansų, logistikos ir standartų, neatsisako savo aplinką teršiančių privačių lėktuvų ir jachtų, tačiau reikalauja, kad paprastas žmogus taptų kuklesnis, paklusnesnis ir lengviau administruojamas. Davoso kalba apie „bendrąjį gėrį“ reiškia ne kokį nors bendrą valdymą, o bendrą prievolę laikytis taisyklių, kurias kuria labai siauras, niekieno nerinktas sluoksnis.

Kontroliuojama visuomenė

Sena politinės galios taisyklė sako, kad niekas taip nepadeda plėsti reguliavimo, kaip nuolatinės krizės jausmas. Klimatas, pandemija, nelygybė, rasinė įtampa, technologijų grėsmės, dezinformacija – visa tai sujungiama į vieną didelį argumentą, kad senasis spontaniškas Vakarų gyvenimas neva nebegali pats savęs tvarkyti. Tada žmogui pasakoma, kad jo laisvė yra problema, jo vartojimas yra problema, jo judėjimas yra problema, jo žodžiai yra problema, jo verslas yra problema. Iš šios kalbos natūraliai gimsta ne laisvesnė visuomenė, o labiau kontroliuojama visuomenė.

Ši kryptis tapo akivaizdžia, kai Davoso aplinkoje pasklido „augimo be ekonomikos augimo“ idėja, kuri sako, kad visuomenė nebeturi siekti nuolatinio bendrojo vidaus produkto, gamybos, vartojimo ir materialinės gerovės augimo, o turi pereiti prie „kokybinės gerovės“: mažesnio vartojimo ir labiau reguliuojamo gyvenimo būdo, kuris atitiktų „socialinio teisingumo“ tikslus. Tokios formuluotės politinis svoris milžiniškas. Jeigu gamyba, augimas ir pelnas nebėra pagrindiniai verslo kriterijai, tai juos pakeičia aktyvistai ir biurokratai, sprendžiantys, kas yra „pakankama“, „tvaru“, „leistina“ ir „socialiai atsakinga“.

Čia tenka kalbėti apie interesų sutapimą. Progresyvus aktyvistas nori perauklėti visuomenę, o didžioji korporacija nori nuspėjamos, uždaros ir jai palankios rinkos. Aktyvistas kuria moralinį spaudimą, korporacija duoda pinigus, platformą ir personalo aparatą, o biurokratija pateikia taisykles. Taip susiformuoja trikampis, kuriame kiekvienas gauna savo dalį: aktyvistas gauna įtaką ir „garbę“, biurokratas gauna reguliavimo lauką, o korporacija gauna rinką, kurioje nauji konkurentai uždūsta dar nepasiekę starto linijos.

Šiame trikampyje Įvairovės, lygybės ir įtraukties (DEI) kalba tampa korporacinės drausmės mechanizmu. Iš pradžių tai atrodo kaip kvietimas visiems jaustis geriau darbo vietoje, bet labai greitai ji virsta lojalumo tikrinimu. Darbuotojas turi ne tik profesionaliai dirbti, bet ir teisingai kalbėti, teisingai reaguoti, teisingai tylėti, teisingai dalyvauti teisinguose mokymuose. Įmonės viduje atsiranda ne ekonominis, o ideologinis personalo filtras.

Tokiu būdu kultūrinis marksizmas į korporaciją patenka ne su raudonųjų komisarų revolveriais, o su žmogiškųjų išteklių departamento skaidrėmis. Jis nebesako „atimkime fabriką“, nes jam pakanka sakyti „perrašykime įmonės kultūrą“. Jis nebereikalauja tiesioginio klasių karo, nes darbuotojus galima skaldyti per tapatybes, kaltę, privilegijų kalbą ir nuolatinį moralinį budrumą. Tai patogu ir vadovybei, nes ideologiškai suskaldytas kolektyvas daug rečiau kelia rimtus klausimus apie pačios vadovybės galią ir realų pelno paskirstymą.

Naujas politinis režimas

Dar viena apgavystė yra ta, kad šis modelis apsimeta esąs antielitinis. Jis kalba apie silpnuosius, paraštes, pažeidžiamuosius ir ateities kartas, bet realius sprendimus vis tiek priima tie, kurie sėdi valdybose, fonduose, tarptautinėse komisijose, universitetų katedrose, bankuose ir konsultacinėse bendrovėse. Paprastas žmogus šioje sistemoje yra ne suverenas, o objektas: jis skaičiuojamas, koreguojamas, mokomas, stebimas ir periodiškai gėdinamas.

Todėl klausimas „kodėl socializmas atsirado kapitalistų sambūryje“ turi labai konkretų atsakymą. Todėl, kad tai jau ne socializmas kaip turto atėmimas iš turtingųjų, o socializmas kaip visuomenės valdymo technika. Jis ne naikina kapitalo viršūnes, o padeda joms pagrįsti savo teisę reguliuoti kitus, dar ir pasiskelbiant moraliniais žmonijos globėjais.

Būtent todėl „augimas be ekonominio augimo“ nėra nekalta akademinė idėja. Tai naujas politinis režimas, kuriame pažanga nebematuojama žmonių praturtėjimu, materialinės gerovės kilimu, šeimų tvirtėjimu, pramonės jėga ar technologiniu proveržiu. Ji pradedama matuoti tuo, kiek visuomenė sugebėjo susimažinti, susiveržti, susinormuoti ir prisitaikyti prie viršuje sukurtų ribų. Toks pasaulis ypač pavojingas Vakarų vidurinei klasei, nes būtent ji gyvena iš iniciatyvos, darbo, nuosavybės, profesinio savarankiškumo ir galimybės kilti.

Kai augimą pakeičia ribojimų kultūra, nyksta ir pats civilizacinis Vakarų variklis. Vakarai iškilo ne todėl, kad mokėjo gražiai rašyti ataskaitas apie tvarumą, o todėl, kad tikėjo darbu, nuosavybe, technologiniais atradimais, gamyba, atsakomybe ir rizika. Šiandien jiems siūlomas kitas idealas: ne statyti daugiau, o mažinti CO2 pėdsaką; ne kurti stipresnę pramonę, o skaičiuoti kaltę; ne auginti savarankišką pilietį, o ugdyti paklusnų vartojimo normų vykdytoją.

Todėl matome groteskišką, bet labai dėsningą vaizdą. Korporacija gali remti radikaliai kairią kalbą apie rasę, lytį ar klimatą, bet tuo pat metu puikiai gyventi iš globalių tiekimo grandinių, pigaus darbo, duomenų kontrolės, mokesčių planavimo ir rinkos koncentracijos. Ji gali pasmerkti „privilegijas“ reklamos kampanijoje, bet pati naudotis didžiausiomis istorijoje korporacinėmis privilegijomis. Tai ne klaida, o naujo režimo požymis: moralinis radikalumas paviršiuje, ekonominė koncentracija gilumoje.

Žinoma, neteisinga būtų sakyti, kad kiekviena aplinkosaugos taisyklė yra blogis arba kad kiekviena socialinės atsakomybės formuluotė savaime yra apgavystė. Problema prasideda tada, kai atsakomybė atplėšiama nuo realios atskaitomybės, o gražūs žodžiai tampa instrumentu perimti sprendimų teisę. Tada „tvarumas“ nebėra ūkiškumas, „įtrauktis“ nebėra padorumas, o „bendrasis gėris“ nebėra bendruomenės tvarka. Visa tai tampa kodais, kuriais pateisinamas vis didesnis išorinis valdymas.

Skirtumas tarp Davoso socializmo ir klasikinio marksizmo tik toks, kad senasis marksistas norėjo tiesiogiai fiziškai užimti fabriką, o naujasis nori administruoti žmonių kasdienybę per standartą, reitingą, indeksą, leidimą ir kaltės jausmą.