1975 metų pavasarį Niujorkas nebeturėjo iš ko mokėti mokytojams, policininkams ir gaisrininkams. Finansų rinkos miesto valdžiai užsidarė, o bankai, kurie daugelį metų lenktyniavo, kas daugiau nupirks Niujorko obligacijų, staiga pasakė, kad jau gana. Niekas nebepasitikėjo miestu, kurio pats vardas anksčiau reiškė klestėjimą. Laikraščių antraštės skalbė: Niujorkas bankrutuoja. Tai buvo tam tikras civilizacinis lūžio taškas – paaiškėjo, kad net milžinas gali suklupti, jei per ilgai gyvena skolon.
Miestas nebepajėgia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų
Gegužės pradžioje miesto finansų biuras bandė parduoti eilinę 450 milijonų dolerių vertės trumpalaikių obligacijų emisiją. Bet niekas jų nebepirko. Niujorko miesto meras sušaukė skubų pasitarimą su pagrindinių bankų vadovais ir Niujorko valstijos gubernatoriumi. Jis pasakė tai, ką iki tol daugelis bijojo garsiai ištarti: miestas nebepajėgia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Be valstijos ar federalinės vyriausybės pagalbos Niujorke gyvenimas sustos. Po kelių dienų laikraščiai pranešė apie griūtį. „Niujorkas prašo valstijos išgelbėti jo finansus“, rašė „The New York Times“. Miesto kredito reitingas krito į „šlamšto“ lygį, o iždo skyriaus tarnautojai atvirai pripažino, kad miestas per kelias dienas pritrūks grynųjų pinigų.
Profsąjungos surengė precedento neturinčią akciją
1975-ųjų birželį, kai po biudžeto katastrofos valdžia paskelbė apie daugiau kaip 50 tūkstančių viešojo sektoriaus darbo vietų mažinimą, tarp jų ir policijoje bei kalėjimų sistemoje, profsąjungos surengė precedento neturinčią akciją. Policijos ir pataisos pareigūnų organizacijos atspausdino apie milijoną skrajučių, pavadintų „Fear City: A Survival Guide for Visitors to the City of New York“ – „Baimės miestas: išlikimo vadovas Niujorko lankytojams“. Ant viršelio – kaukolės piešinys, juodas fonas ir perspėjimas turistams: saugokitės, nes čia pavojinga. Viduje buvo devyni patarimai, kaip išlikti gyvam mieste, kuris nebegali užtikrinti saugumo – venkite metro naktį, nevaikščiokite po atokesnes vietas, nesinaudokite viešuoju transportu po tam tikros valandos, o jei jus bandys apiplėšti – nesipriešinkite. Tai buvo propagandinė akcija, bet kartu ir desperacijos šauksmas. Policininkai, bijodami masinių atleidimų, bandė parodyti, kas nutiks, jei valdžia atims finansavimą – kad be policijos Niujorkas taps džiunglėmis. Tačiau miesto valdžia iš karto įsikišo – kai tik skrajutės pasirodė pirmuose viešbučiuose, griežtai uždraudė tolesnį jų platinimą. Tiražas buvo konfiskuotas, bet laikraščiai spėjo viską užfiksuoti – fotografijos su kaukolės simboliu išplito po visą šalį. Tai tapo vienu iš žymiausių vaizdinių, simbolizuojančių septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios Niujorką – purviną, pavojingą, nusikalstamą.
Subyrėjo pokario gerovės mitas
Miesto meras demokratas A. Beame, buvęs buhalteris, nebevaldė padėties. Jo akyse subyrėjo visas pokario gerovės mitas – tikėjimas, kad gerovės programa gali būti amžina.
Kad suprastume, kodėl ši griūtis įvyko, reikia grįžti į dešimtmetį prieš krizę. Po Antrojo pasaulinio karo Niujorkas tapo socialinės inžinerijos simboliu – miestu, kuriame bandyta sujungti pramoninį kapitalizmą ir valstybės globą. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiais miestas klestėjo, o kartu vis labiau pasinėrė į politinį „gerovės valstybės“ idealizmą. Meras J. Lindsay, valdęs miestą 1966–1973 m., tikėjo, kad valdžia privalo išspręsti visas socialines problemas. Jis didino finansavimą švietimui, sveikatai, būstui, kultūrai, viešajam transportui. Miesto taryba taip pat buvo demokratų partijos rankose, didžioji dalis miesto administracijos – demokratų partijos žmonės, o visa Niujorko politinė kultūra buvo formuojama kairiosios, „pažangios“ darbotvarkės.
Miesto biudžeto išlaidos per jo kadenciją padvigubėjo. Tai būtų dar buvę pakeliama, jei kartu būtų augęs ir pajamų srautas, bet buvo priešingai. Vidurinė klasė ėmė trauktis į užmiestį, kartu išsiveždama darbo vietas, parduotuves, fabrikus, mokesčių mokėtojus. Likusioji miesto dalis – vargingesni sluoksniai, gaunantys socialines išmokas – darėsi vis labiau priklausomi nuo valstybės paramos. Kai išlaidos augo, o pajamos mažėjo, valdžia pasirinko lengviausią kelią – skolintis. Ir skolinosi ne tam, kad statytų ar kurtų, o tam, kad išmokėtų atlyginimus, išlaikytų biurokratiją ir padengtų vis didėjančias socialines išlaidas.
Niujorkas neteko savo finansinio suvereniteto
Dešimtmetį Niujorkas gyveno iš paskolų. 1970–1974 metais miesto valdžia kasmet skolinosi milijardus dolerių, leisdama trumpalaikes obligacijas, kurios būdavo refinansuojamos kas kelis mėnesius. Tai buvo finansinė piramidė: naujos paskolos dengė senas, o viskas veikė tik tol, kol rinkoje dar buvo pasitikėjimas. Kai 1974-aisiais pasaulio ekonomika smuko, naftos krizė pakėlė kainas, o palūkanos išaugo, ši piramidė griuvo. Investuotojai ėmė abejoti, ar Niujorkas pajėgus grąžinti skolas. 1975 m. pavasarį obligacijų pirkėjai tiesiog dingo. Miestas, kuriam atrodė, kad skolintis galima amžinai, per vieną savaitę tapo nemokus.
Kai griūtis tapo neišvengiama, valstijos gubernatorius H. Carey pasiūlė sukurti specialią instituciją, kuri perimtų miesto skolas. Taip gimė Municipal Assistance Corporation (MAC) – finansinė gelbėjimo agentūra. MAC išleido naujas obligacijas, užtikrintas valstijos mokesčių pajamomis, o tai leido atkurti bent minimalų pasitikėjimą rinkoje. Tuo pat metu buvo įkurta ir Emergency Financial Control Board – skubios finansų kontrolės taryba, kuri perėmė miesto biudžeto valdymą. Tai reiškė, kad Niujorkas neteko savo finansinio suvereniteto. Miesto taryba ir meras vis dar egzistavo, bet sprendimai, ką finansuoti ir ką uždaryti, jau buvo priimami nebe ten, o valstijos lygmeniu.
Tokia kontrolė buvo beprecedentė – demokratinė savivalda apribota dėl jos fiskalinio neįgalumo. Po šių sprendimų mieste prasidėjo sunkūs metai. Viešosios išlaidos buvo drastiškai nukarpytos. Tūkstančiai mokytojų, sanitarų, bibliotekininkų neteko darbo. Metro sistema smuko iki avarinės būklės, šiukšlės gatvėse nebuvo išvežamos, kultūros institucijos užsidarė, o nusikalstamumas šovė į viršų.
Supurtė finansų pasaulį
Niujorkas, kuris buvo vadinamas „miestu, kuris niekada nemiega“, atrodė kaip pavargęs senis – purvinas, triukšmingas, skendintis skolose ir beviltiškai bandantis atsitiesti. Bet alternatyvos nebuvo. Kitas variantas – visiškas kolapsas. Geriau jau trumpalaikis skausmas, negu ilga agonija. Kartu su išlaidų karpymais atsitiko ir tai, kas supurtė finansų pasaulį – investuotojų nuostoliai. Miesto trumpalaikių obligacijų buvo išleista daugiau kaip už dešimt milijardų dolerių, ir kai rinka sustojo, jų vertė smuko trečdaliu. Stambiausi kreditoriai – Citibank, Chase Manhattan, Morgan Guaranty, Bankers Trust – patyrė nuostolius. Nukentėjo ir draudimo bendrovės, pensijų fondai, net pačios miesto agentūros, kurios laikė savas lėšas miesto vertybiniuose popieriuose.
Dalis investuotojų prarado iki 40 procentų nominalo, o bendra suma, kuri buvo faktiškai nurašyta arba kompensuota prastesnėmis sąlygomis, siekė milijardus dolerių. Šis smūgis privertė visą Ameriką suvokti, kad net valstybės ir miestai gali bankrutuoti, nors iki tol egzistavo beveik religinis įsitikinimas, kad viešasis sektorius yra saugus, kad savivaldybių obligacijos yra patikimos kaip auksas.
Niujorkas šį mitą sunaikino. Nuo tada kredito reitingų agentūros tapo ne šiaip konsultantais, o arbitrais, nuo kurių sprendimų priklausė miestų likimai.
Niujorkas tapo finansinės drausmės eksperimentu
Krizė pakeitė Niujorką. 1976–1980 metais miestas tapo finansinės drausmės eksperimentu. Buvo įvestas griežtas principas: jokių išlaidų, kurios nėra padengtos pajamomis. Viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius sumažėjo dešimtimis tūkstančių, atlyginimai buvo įšaldyti, socialinių programų plėtra sustabdyta.
Gyventojams tai buvo skaudus laikotarpis, bet per penkerius metus Niujorkas subalansavo biudžetą, nors skolos aptarnavimo išlaidos vis dar buvo didžiulės. Finansinė sistema stabilizavosi, investuotojai po truputį sugrįžo, o MAC obligacijos tapo paklausios rinkoje. Tačiau visuomenės atmosfera buvo pasikeitusi – iš idealizmo ir pasitikėjimo savimi liko tik šaltas realizmas. Žmonės suprato, kad nemokamos paslaugos galiausiai vis tiek turi kainą, o pažadai, kurių nepadengia ekonomika, veda į bankrotą.
Šiandien Niujorkas vėl suka socializmo keliu
Ši krizė turėjo ir platesnį moralinį atgarsį. Ji parodė, kad demokratinė valdžia, kai ji pamiršta atsakomybę, gali pati sugriauti save. Niujorkas žlugo ne dėl priešiškų jėgų ar gamtos katastrofos, o dėl savo valdžios iliuzijų – dėl tikėjimo, kad skolintis galima amžinai, kad „gerovė visiems“ gali būti finansuojama be pabaigos, kad biurokratija gali plėstis be ribų. Kai šios iliuzijos sugriuvo, teko mokėti už dešimtmečius gyvenimo skolon.
1975 metų krizė, atrodytų, išmokė paprastą dalyką: net pasaulio ekonomikos sostinė gali bankrutuoti, jei praranda sveiką protą. Tačiau žmonių atmintis trumpa, ir šiandien Niujorkas vėl suka socializmo keliu.
Nuo 1910 iki 1970 metų 6.5 milijonai juodaodžių amerikiečių migravo iš JAV Pietų į šiaurinius šalies miestus,tai buvo reiškinys žinomas,kaip „Didžioji migracija“. Tai lėmė didelio masto juodaodžių gyventojų persiskirstymą.1910 metais beveik 90 % juodaodžių amerikiečių gyveno Pietuose, o 1970 metais jų ten beliko mažiau nei pusė. Per tą patį 60 metų laikotarpį juodaodžių gyventojų dalis Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir Los Andžele, kai kuriose pagrindinėse juodaodžių migrantų vietose, padidėjo nuo nuo 3 % iki 26 %.
Tuo laikotarpiu Niujorke vyko dideli demografiniai pokyčiai, įskaitant „baltųjų išsikėlimo“ (white flight)judėjimą, kai baltųjų gyventojų mieste per aštuntąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 76 % iki 61 %. Bendras gyventojų skaičius Niujorke 1975 metais buvo maždaug 7,9 mln, iš kurių 6.05 mln sudarė baltieji.
Remiantis 2020 metų JAV gyventojų surašymo duomenimis, Niujorke gyveno maždaug 2,72 mln baltaodžių ,tai sudarė maždaug 30,9 % iš visų 8,8 mln. gyventojų.
Jo jo, ” Didžioji migracija”, kurią nuo XVIII a. „gimdė” ir šiandiena „pagimdė” iš Afrikos JAV baltųjų milijonais į JAV vežami negrai.. Tai jų palikuonys „iš Afrikos atsivežtą” socializmą, leftizmą su „komunizmo šmėkla” Trampo JAV Niujorke, Minesotoje… ir „platina”..
„1975 metų pavasarį Niujorkas nebeturėjo iš ko mokėti mokytojams, policininkams ir gaisrininkams…. Šiandien Niujorkas vėl suka socializmo keliu…”
Belieka Sutkui ir kitiems „tikro kapitalizmo GURU” priminti keletą super puper JAV kapitalizmo istorinių faktelių: po Vietnamo karo ir 1975 Niujorko „socializmo”…, kad pamažintų JAV nepakeliamas „šalto karo” karines išlaidas, JAV buvo 1976 iniciatorė Europinio susitarimo dėl valstybių sienų Europoje „neliečiamumo, dėl „razriadkos politikos” su tuometine SSSR. Šios iniciatyvos JAV pakako iki 1980 metų JAV kapitalizmo „socialistinės” ekonomikos krizės, kurią tuometinis JAV prezidentas Reiganas pradėjo spręsti tuometinę „razredkinę” SSSR paskelbdamas „blogio imperija”, pradėjo JAV ekonomiką „skatinti” gausiai spausdindamas visam pasauliui dolerius.. JAV ekonomikai Reigano super puper ekonominiam „žvaigždžių karų.., stebuklui” gyvavimą pratęsė iki 2008 Gorbačiovo Varšuvos sutarties ir soc. lagerio valstybių sugriovimas, bei Jelcino Baltarusijos Belovežo girios suokalbis, sugriovęs TSRS..
2008 JAV „socialistinė” krizė eilinį kartą laidojo dolerį su visa JAV.. JAV dolerio su visa super puper JAV neįvyko tik todėl, kad tuometinė JAV valdžia sukvietė 20 pagrindinių pasaulio ekonomikų ir įtikino palaikyti, tai yra ir toliau imti, JAV dolerį, kurį JAV žadėjo savo ekonomikos ir išlaidų subalansavimu „pagydyti”..
Šiandiena tik aklas Sutkus ar kiti JAV super puper kapitalizmo „GURU” dar nemato, kad JAV beviltiškai praskolintai super puper ekonomikai jau bet kokia gelbėjimo priemonė yra kaip numirėliui žvakė.. JAV dešimčių trilijonų dolerių ir nuolat augančią valstybinę skolą, JAV ” vertybinių” popierių pavidalu, finansavusios valstybės kaip Kinija, Saudo Arabija… , stengiasi šiais popieriais atsikratyti..
JAV Trumpas noris sulaikyti vietinį Niujorkinį, Minesotinį… „socializmą”, pataisyti JAV ekonominę padėtį prichvatizuodamas Venesuelos naftą, grasindamasis iš Danijos pigiai įsigyti visą Grenlandijos „ledo gabalą”, padaryti Kanadą JAV valstija…, nes iki šiandien JAV vis dar neturi pasitvirtinusi savo metinio biudžeto, kuriame numatyta 1 trilijonas $ kariniam biudžetui.. Pinigai yra reikalingi „socialistinio, autokratinio..” „peremoginiam” Irano pabombardavimui… Su Iranu rimtas pakariavimas JAV „konservatoriniam” Trumpui, kai gali atsirasti grabų į JAV srautas iš gausių Irano regione esančių JAV karinių bazių(kaip tai buvo per Vietnamo karą), yra nepageidautina, nes tai gali dar labiau paskatinti, bet jau visoje JAV, Minesotinį „socializmą su komunizmo šmėkla”…
Taigi, „Anuo metu Amerikoje. Kaip Niujorko miestas bankrutavo..”, super puper Trampo JAV neužilgo gali sulaukti, kada visiems pasirodys, kad tai buvo JAV kapitalistinio klestėjimo metai…
Jo, jo, „šeštajame ir septintajame dešimtmečiais miestas klestėjo” apiplėšus, išvežus technologijas ir griūvėsiais pavertus Europą. Karo nugalėtojų „Barbarizacijos planas” kitaip baigtis ir negali. Niurnbergo proceso Jėgos teisės pergalė pradeda duot vaisių. Trockio svajonė pagaliau iš Peterburgo grįžta į Niujorką iš kur ir buvo nukėliavęs į Rusiją.
Čia minusas už rašybos klaidas ar už Europos barbarizacijos projektą? Už „Advance to Barbarism: The Development of Total Warfare from Sarajevo to Ukraine”? Ar už Niurnbergo popierkų keitimą į Epštaino video failus ir kitas popierkas? Už turtingiausius pasaulio leftistus (kairiuosius) – multimilijardierius?
tai va iš kur Dž.Karpenteris sėmėsi idėjų savo „Pabėgimui iš Niujorko”, mano pusbernystės kultinis filmas