Atsiranda du kariniai ir vienas diplomatinis scenarijai, o Pakistanas vaidina lemiamą tarpininko vaidmenį.
Tebesitęsiantis JAV ir Izraelio karas prieš Iraną įstūmė Hormūzo sąsiaurį į daugialypės geopolitinės krizės centrą. Nuo karo veiksmų pradžios 2026 m. vasario pabaigoje Irano Islamo revoliucijos gvardija ne kartą grasino laivams ar juos atakavo ir sutrikdė tranzitą per sąsiaurį. Tai sukėlė tai, ką Tarptautinė energetikos agentūra apibūdino kaip didžiausią tiekimo sutrikimą pasaulinės energijos rinkos istorijoje.
Šioje sudėtingoje situacijoje išryškėja trys galimi tolesnės raidos scenarijai: regioniniai kariniai veiksmai, bendra tarptautinė operacija ir etapais vykstančios derybos. Pakistano tarpininkavimas – vienas iš nedaugelio veikiančių diplomatinių kanalų tarp Vašingtono ir Teherano – gali suvaidinti svarbų vaidmenį dviejuose iš jų.
Pirmasis scenarijus: vienašališki regioniniai kariniai veiksmai
Šis scenarijus numato, kad regiono valstybės, visų pirma Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos narės ir Jordanija, imsis nepriklausomų karinių operacijų, siekdamos atidaryti Hormūzo sąsiaurį be tiesioginio JAV operatyvinio dalyvavimo. Tokį sprendimą gali lemti užsitęsęs ekonominis spaudimas, išsemtos diplomatinės galimybės ar vidaus politinis spaudimas pademonstruoti ryžtą.
Tačiau šis scenarijus susiduria su „pajėgumų asimetrijos“ problema. Nors Persijos įlankos valstybės per pastaruosius du dešimtmečius reikšmingai modernizavo savo kariuomenes, joms vis dar trūksta integruotos jūrų galios projekcijos, minų neutralizavimo ir pažangios priešlėktuvinės gynybos pajėgumų, reikalingų neutralizuoti daugiasluoksnę Irano keliamą grėsmę sąsiauryje.
Be to, kyla abejonių dėl tokios karinės koalicijos stabilumo: kiekviena valstybė turi paskatą remtis kitų indėliu, ypač atsižvelgiant į galimus Irano atsakomuosius smūgius energetikos infrastruktūrai.
Dar svarbiau – vienašališki veiksmai gali sukelti eskalacijos spiralę. Irano „priešakinės gynybos“ doktrina reiškia, kad bet koks spaudimas Hormūzo sąsiauryje greičiausiai išprovokuotų atsakomąjį spaudimą Persijos įlankos energetikos objektams ir gyventojų centrams.
Pakistanas nuosekliai perspėjo dėl karinės eskalacijos ir siekia išsaugoti diplomatinę erdvę. Jei šis scenarijus būtų įgyvendintas be diplomatinio pasirengimo, Pakistano tarpininkavimo kanalas greičiausiai žlugtų, panaikindamas vieną iš nedaugelio likusių krizių valdymo mechanizmų.
Antrasis scenarijus: regioninis suderinimas su JAV operacija
Šis scenarijus numato, kad regiono valstybės oficialiai prisijungs prie JAV koordinuojamos karinės kampanijos, siekiant atkurti laivybos laisvę. Persijos įlankos šalys suteiktų JAV kariuomenei prieigą prie savo bazių, politinę paramą ir papildomus karinius resursus. Prie tokios koalicijos galėtų prisijungti ir kitos valstybės.
Tai atitinka vadinamąją prievartinės diplomatijos logiką, kai ribota karinė jėga naudojama siekiant pakeisti priešininko elgesį, išvengiant visapusiško karo. Politologas Aleksandras Džordžas išskyrė tris tokios strategijos sėkmės sąlygas: patikimus pajėgumus, priešininko suvokimą apie neproporcingas sąnaudas ir galimybę išsaugoti „veidą“.
Irano atsakas į JAV 15 punktų planą rodo ne absoliutų pasipriešinimą, o derybinę laikyseną. Tai leidžia manyti, kad kai kurios prievartinės diplomatijos sąlygos gali būti nevisiškai įgyvendintos.
Tačiau Izraelio viešas skepticizmas dėl galimo susitarimo ir susirūpinimas dėl JAV kontaktų su Iranu per tarpininkus gali sukelti įtampą koalicijoje ir susilpninti jos patikimumą.
Šiame scenarijuje Pakistano vaidmuo keistųsi – iš aktyvaus tarpininko jis taptų diplomatiniu buferiu, padedančiu išlaikyti komunikacijos kanalus net esant atviram konfliktui. Islamabado gebėjimas palaikyti ryšius tiek su Teheranu, tiek su Vašingtonu išliktų itin svarbus.
Galimas ir hibridinis variantas – ilgalaikis karinis spaudimas kartu su netiesioginėmis derybomis per Pakistaną, siekiant Irano pasitraukimo iš sąsiaurio mainais į dalinį sankcijų sušvelninimą.
Trečiasis scenarijus: ilgalaikis sąsiaurio uždarymas
Tai analitiškai labiausiai tikėtinas trumpalaikis scenarijus. Jis numato, kad Iranas išlaikys kontrolę sąsiauryje ir naudos jo uždarymo grėsmę kaip derybinį svertą prieš JAV.
Tai klasikinis „prievartinių derybų“ pavyzdys – strategija, kurią aprašė Thomas Schellingas: rizikos valdymas siekiant išgauti politinių nuolaidų neperžengiant visapusiško karo ribos.
Irano sprendimas kovo 26 d. selektyviai leisti tranzitą kai kurių valstybių laivams atitinka šią logiką. Tokiu būdu Teheranas demonstruoja kontrolę, apdovanoja palankias šalis ir siunčia signalą, kad visiškas sąsiaurio atvėrimas priklauso nuo politinio susitarimo.
Tai vadinamasis „ribotas zondas“ – grįžtamoji nuolaida, skirta išbandyti priešininko reakciją neprarandant esminių pozicijų.
Irano reikalavimai, įskaitant reparacijas ir suvereniteto klausimus, yra maksimalistinė derybinė pozicija, leidžianti vėliau daryti nuolaidas neprarandant tvirtumo įspūdžio.
Šiame scenarijuje Pakistano tarpininkavimas tampa kritiškai svarbus. Islamabade vykstantys kontaktai atspindi būtent tokį netiesioginį, „veidą išsaugantį“ derybų modelį.
Tikėtinas sprendimas galėtų būti laipsniškas: dalinis sankcijų švelninimas mainais į etapais vykstantį sąsiaurio atvėrimą, prižiūrimą tarptautinių institucijų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų.
Apibendrinant, šie trys scenarijai nėra tarpusavyje nesuderinami – jie atspindi skirtingas jėgas, veikiančias vienu metu. Artimiausią situacijos raidą lems karinių pajėgumų, spaudimo strategijų ir diplomatinių kanalų sąveika.
Labiausiai tikėtinas išlieka trečiasis scenarijus – ilgalaikis spaudimas per sąsiaurį kartu su netiesioginėmis derybomis. Tuo tarpu pirmasis ir antrasis scenarijai priklauso nuo diplomatijos nesėkmės ir kelia didesnę eskalacijos riziką.
Ši krizė nėra paprastas pasirinkimas tarp karo ir taikos. Tai sudėtingas derybinis procesas, kuriame svarbūs abipusio pažeidžiamumo veiksniai, tarpininkai ir galimybė išsaugoti politinį „veidą“.
Pakistano tarpininkavimo išlaikymas, Persijos įlankos valstybių atsargumas ir laipsniškas dialogo atkūrimas tarp Vašingtono ir Teherano išlieka realiausias kelias į bent dalinį, bet tvarų sprendimą.
aljazeera.com
Pirmiausia – tai Tarptautinės teisės pažeidimas, bet mūsų neosovietukams tai pofig. Jie džiūgauja ir bombardavimus, mergaičių žudymus bei genocidą vadina simfonijomis (dezi LRT), nesvarbu, kad eiliniai lietuviai liks be kelnių ir nugrims prastuomenė į gilų skurdą. Lietuvaičiai vėl bus pamažinti pagal planą. Pofig ta JT chartija, tiesa? Svarbu oligarchams viršpelniai bus garantuoti, kaip kadais Lenkijai suteikta Karo garantija 1939 metų kovo 31 dieną, padariusi karą neišvengiamu, o Hormūzas ką padarys neišvengiamu, a, prapiesoriai ir pseudo ekspertukai per buvusio ir dabar vėl galimo okupanto malonę? Mums patinka Europos ekonomikos griovimas pagal planą, juk konkurentai galabijami, tiesa? Mūsų apsišaukėliams irgi reikalinga „Dvižūcha”, o Hormūzas ją duos, be jokios abejonės.