Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuvos premjerė organizavo renginį, kuriame dalyvavo įvairaus lygio politiniai ir visuomenės veikėjai. Tarp pakviestų svečių buvo ir žymūs Lietuvos dvasininkai.
Renginio metu garsiausias Lietuvos būgnininkas atliko performansą. Po jo renginio dalyviai atsistojo ir plojo, pagerbdami muzikantą. Tačiau vienas iš vyskupų sukryžiavęs rankas ant krūtinės, liko sėdėti savo vietoje ir rūškanu veidu žvelgė į sceną. Svečiai vogčiomis žvilgčiojo į nesusipratėlį ir kuždėjosi tarpusavyje apie mandagumo vingrybes.
Po renginio buvo išplatinta nuotrauka, kurioje matyti ekscelencijos veido išraiška. Netrukus vyskupo komunikacijos atstovas išplatino pareiškimą, kuriame teigė, kad vyskupas nėra šio muzikos žanro gerbėjas ir kad toks muzikavimo būdas jam nekelia jokių sentimentų.
Socialiniuose tinkluose kilo diskusijos, kuriose vyskupas buvo kritikuojamas kaip esąs atsilikęs nuo gyvenimo, tamsybininkas ir nesuprantantis šiuolaikinio meno formų.
Praėjus parai, vyskupo komunikacijos atstovas dar kartą pateikė paaiškinimą, nurodydamas, kad nors vyskupas paprastai nėra šio stiliaus muzikos mėgėjas, bet kartais jis pasiklauso ir džiazo, paprasčiausiai tą vakarą jis taip pat jautė stiprų galvos skausmą. Ten buvo teigiama, kad vyskupas turi sveikatos problemų, susijusių su kraujospūdžiu, todėl jam mušamųjų garsai sukelia diskomfortą.
Ši groteskiška situacija neblogai iliustruoja įvykį, kuris pateko į socialinių tinklų akiratį per sekmadienį vykusias iškilmingas Mišias Vilniaus arkikatedroje, kai premjerė Inga Ruginienė pamaldų metu demonstratyviai liko sėdėti. Dėl vėlesnių premjerės pasiaiškinimų ši situacija ne tik nebuvo išspręsta, bet dar labiau pagilino jos dviprasmiškumą.
Žinoma, kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas nuspręsti, ar jam reikalingos religinės apeigos, tikėjimas ir jų praktikavimas. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti, kas jam svarbu ir kokį dvasinį kelią jis renkasi. Ši laisvė galioja visiems be išimties – taip pat ir politiniams vadovams.
Taip pat negalima pamiršti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina Bažnyčios ir valstybės atskyrumo principą.
Aptariamas atvejis parodo, kad neįmanoma „sėdėti ant dviejų kėdžių“. Premjerė turėjo aiškų pasirinkimą – arba dalyvauti iškilmingose pamaldose, išlaikant pagarbą liturgijai ir tikintiesiems, arba apskritai jose nedalyvauti. I. Ruginienė pasirinko dalyvauti, tačiau jos elgesys labiau priminė paauglę, tėvų ar senelių atitemptą į pamaldas, o ne brandžią valstybės vadovę, suvokiančią savo pareigų simbolinę ir moralinę reikšmę.
Panašus buvo ir premjerės pasiaiškinimas visuomenei. Visa situacija buvo suversta į tariamą smilkalų netoleravimą. Tai skamba kaip ne vienos merginos ar moters pasakojimai, kad vaikystėje ją bažnyčioje erzindavo smilkalų kvapas.
Kiekvienas yra laisvas pasirinkti, kas jam svarbu ir kokį dvasinį kelią jis renkasi. Ši laisvė galioja visiems be išimties – taip pat ir politiniams vadovams.
Tačiau toks argumentas šiandien skamba sunkiai įtikinamai. Ypač turint omenyje, kad katedrose naudojami aukštos kokybės smilkalai, o ne bet kokie pigūs pakaitalai. Todėl toks pasiteisinimas veikiau primena bandymą ieškoti patogios dingsties, o ne rimtą ir įtikinamą paaiškinimą.
Be to, jeigu tokie kvapai organizmui yra netoleruotini, visuomet galima tyliai ir pagarbiai pasitraukti iš patalpos, o ne demonstratyviai reikšti nepasitenkinimą.
Pavyzdžiui, tose pačiose pamaldose dalyvavusi pirmoji Ukrainos pora, nors ir nėra katalikų tikėjimo išpažinėjai, tačiau elgėsi pagarbiai ir akivaizdžiai buvo susipažinę su tuo, ką galėtume pavadinti protokolu.
Žinoma, galima paprieštarauti, kad bažnyčioje nutinka visko ir žmonės patenka į įvairias, kartais netikėtas situacijas. Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie eilinius tikinčiuosius, o aukštus valstybės pareigūnus – politikus, kuriems galioja ne tik asmeninio pasirinkimo, bet ir viešojo etiketo bei protokolo standartai.
Čia išryškėja ir platesnė problema. Reikia prisiminti, kad Bažnyčios liturgija pirmiausia yra skirta tikintiesiems. Pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo amžiais buvo įprasta praktika, kad Eucharistijos slėpinys buvo švenčiamas tik tarp praktikuojančių krikščionių. Žodžio liturgijoje galėdavo dalyvauti visi norintys – besidomintys tikėjimu, besiruošiantys Krikštui ar tiesiog ieškantys.
Tačiau po Žodžio liturgijos diakonas išeidavo prieš susirinkimą ir paskelbdavo vadinamąjį „šventųjų šauksmą“, po kurio nekrikščionys ir dar nepriėmę tikėjimo buvo paprašomi pasitraukti. Tai pabrėždavo, kad Eucharistijos slėpinys yra skirtas tiems, kurie tiki ir priklauso Bažnyčios bendruomenei.
Deja, laikui bėgant tikėjimo šventumo pajauta ir suvokimas daug kur yra nublukę. Dar šv. Augustinas yra sakęs, kad bažnyčias trypia pagonių kojos. Žinoma, Evangelija neskirsto žmonių į „savus“ ir „svetimus“ – ji yra atvira visiems. Tačiau kartu Bažnyčia visada pabrėžė, kad tikėjimo slėpinių šventimas nėra vien kultūrinis ar protokolinis renginys*.
Todėl tikintieji yra kviečiami saugoti aiškią ribą tarp tikro tikėjimo ir vien formalaus dalyvavimo, tarp šventumo ir vien išorinio, propagandinio ar reprezentacinio buvimo. Be šio suvokimo liturgija rizikuoja tapti tik dar vienu viešu renginiu, spektakliu, prarandančiu savo sakralinę prasmę.
Klausimų kelia ir po iškilmingų Mišių katedroje sakytos minėjimo bei politinio pobūdžio kalbos. Ar katedra yra tinkama vieta politiniams ir istoriniams pareiškimams? Tai rodo, kad situacija turi daug platesnį kontekstą, į kurį patenka ir pati premjerė.
Šis atvejis kartu iškelia ir platesnį klausimą patiems katalikams: kaip aiškiai apibrėžti savo liturginių pastatų paskirtį. Ar tai pirmiausia ir iš esmės yra Dievo garbinimo vietos, ar jos vis labiau tampa ir kultūrinėmis, visuomeninėmis, reprezentacinėmis erdvėmis? Nuo šio apsisprendimo priklauso ir tai, kaip bus vertinamas politikų, valstybės pareigūnų bei kitų viešųjų asmenų elgesys tokiose erdvėse.
Todėl ši istorija nėra vien apie sėdėjimą / stovėjimą ar pasiteisinimą dėl smilkalų. Ji atskleidžia gilesnę problemą – ribų tarp sakralumo ir politinio reprezentavimo nykimą. Kai liturgija praranda aiškų sakralinį statusą, ji neišvengiamai tampa scena simboliniams gestams, interpretacijoms ir politinėms žinutėms.
Valstybės vadovų pareiga tokiose erdvėse yra ne demonstruoti asmenines nuostatas, o laikytis pagarbos, tylos ir etiketo, net jei asmeniškai jie nėra tikintys ar nepraktikuoja. Tuo pat metu ir pačiai Bažnyčiai tenka atsakomybė vis aiškiau saugoti liturgijos sakralumą, kad Dievo garbinimo vietos nevirstų dar viena viešųjų ryšių ar politinio simbolizmo arena.
Tik aiškiai įvardijus šias ribas galima išsaugoti ir pagarbą tikėjimui, ir brandų valstybės bei Bažnyčios santykį.
laikmetis.lt
Reikia kažko panašaus į atviras mišias, kada pagal protokolą jose dalyvauja įvairių konfesijų atstovai, įskaitant laisvamanius Kaip tokie turėtų nieko neįžeisdami ir kartu neveidmainiaudami elgtis? ..Ruginienė davė skaidrų paaiškinimą su reikšme palikit mane ramybėje. Reikėjo suprasti ir palikti.