Po Emmanuelio Macrono pergalės Prancūzijos prezidento rinkimuose Europos žiniasklaida džiūgavo, kad populizmas nugalėtas. Tačiau rinkimų Vokietijoje rezultatai, kai „Alternatyva Vokietijai“ tapo trečia jėga Bundestage, vėl kelia isteriją įvairiuose mūsų žemyno politikos sluoksniuose: nuo kairiųjų grupuočių iki elitinių politikų.
Rinkimų rezultatai 2017 m. liudija apie aukščiausius alternatyvios arba naujos dešinės partijų rodiklius ne tik Vokietijoje, bet ir visur Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Nyderlandų laisvės partija parlamento rinkimuose buvo antra, tokį pat rezultatą parodė Prancūzijos nacionalinis frontas, o Norvegijos pažangos partija išvis laimėjo rinkimus su koaliciniu centro dešinės bloku. Pasak apklausų, geri rezultatai laukia ir Austrijos laisvės partijos, kuri tikisi prisijungti prie koalicinės vyriausybės po parlamento rinkimų, vyksiančių šį mėnesį. Jei prisimintume, kad šios srovės partijos Suomijoje ir Švedijoje yra itin populiarios, kad tautinės vyriausybės valdo Vengriją ir Lenkiją, kad įvyko „brexitas“, kad įsiplieskė ukrainiečių tautinė savimonė, o škotai ir katalonai puoselėja valstybingumo idėjas, tuomet turėtume pripažinti, kad mūsų žemyno politinė sankloda patiria tektoninį lūžį.
Nieko nuostabaus, kad šiais procesais yra nepatenkintas Europos politikos elitas. Kairieji ir liberalai savo esme yra priešiški išreikštoms tautinėms aspiracijoms, o tradiciniai dešinieji jaučia grėsmę savo pozicijoms iš dešiniojo sparno išsišokėlių. Būtent tradiciniai dešinieji „pramiegojo“ procesus, kurie vyko jų panosėje. Paprasčiausiai tradiciniai dešinieji, perėmę kultūrinį liberalizmą ir kairiųjų socialinio teisingumo idėjas, pamiršo tradicijas. Nors tokia taktika leido dešiniesiems daugelyje šalių eliminuoti iš valdžios kairiuosius, tačiau tai gali būti Pyro pergalė, nes jos kaina – ideologinis supanašėjimas tarp trijų (dešiniųjų, liberalų ir kairiųjų) politinių banginių. Tradicinis dešinysis rinkėjas buvo susijęs su konservatyviomis socialinėmis ir liberalios rinkos idėjomis. Privačios nuosavybės, verslo, šeimos, religijos ir nacionalinio pasididžiavimo šventybės jam buvo neliečiamos. Programa, kurioje yra mažiau valstybės, mokesčių ir socialinės naštos, tradicinės klasikinės šeimos, mokyklos, kultūros ir bažnyčios vertybės, buvo standartinis teisingas pasiūlymas ir pasirinkimas.
Tačiau šis rinkėjas nebematydamas skirtumo tiek retorikoje, tiek programose tarp dešinės ir kitų partijų, atsidūrė ideologinėje aklavietėje, pasijuto išduotas. Šis jausmas tik stiprėjo, kai išaugo viršvalstybinio kapitalo dominavimas, viršnacionalinių struktūrų įtaka, plūstelėjo emigracijos banga su atvykėliais, kurie nenori integruotis, o beveidė eurosąjunginė biurokratija pradėjo reguliuoti kone visas gyvenimo sferas. Tradicinė dešinė, užuot identifikavusi problemas, jas ignoravo, tad alternatyviai dešinei liko tik užimti atsiradusią nišą. Atplėšta elektorato dalis liudija, kad šios problemos yra gyvos šiuolaikinio europiečio sąmonėje. Kaip ir gyvybiškai svarbus nacionalinio intereso pirmenybės grąžinimas į politinę darbotvarkę. Gynybinė reakcija yra pikta: „marginalai“, „rasistai“, „ksenofobai“, „fašistai“, – tokios ir panašios etiketės (aklai perimamos ir mūsų viešojoje erdvėje) yra klijuojamos į valdžios viršūnes besibraunantiems nacionalistams. Tačiau nūdienos europiečio Antrojo pasaulio šmėklos negąsdina…
Daugiau skaitykite ČIA
