Tomas Rutkauskas. Keletas minčių po renginio „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika“

Prieš keletą dienų aš, kaip Nacionalinio susivienijimo Panevėžio skyriaus narys, dalyvavau renginyje „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika“, vykusiame Panevėžyje. Vedamas pareigos tam, kam profesoriaus Vytauto Radžvilo, Sąjūdžio pirmeivio, buvo suburtas NS – ginti Lietuvą ir jos pagrindinę sudedamąją dalį, prigimtinę šeimą, saugoti ją nuo vidinių ir išorinių demografinių pavojų ir iššūkių. O iššūkių mums tikrai netrūksta – kad ir tokių kaip Lietuvos ir Panevėžio valdžios skatinama masinė migracija, steigiant migrantams gyvenamuosius centrus mūsų mieste (ko verti vien šie faktai: miesto gimstamumo rodiklio mažėjimas nuo 2000 iki 500 vaikų per metus; gyventojų mažėjimas nuo 120 tūkst. Nepriklausomybės pradžioje iki 80 tūkst. dabar).

Minimą renginį organizavo ir vedė Aurentas Grubinskas, Panevėžio miesto Šeimos tarybos Pirmininkas (sudėtis ir veiklos nuoroda čia). Renginyje taip pat dalyvavo Seimo nariai Modesta Petrauskaitė (LSDP), Andrius Busila (LSDP), Ramūnas Vyžintas (LSDP), prof. Vilija Targamadzė (DSVL), Rimantas Dagys (Šeima 2050, Šeimos Institutas VŠĮ), savivaldybės civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, Nacionalinės šeimos tarybos atstovės, šeimų atstovai.

Sveikinimo kalbą pasakė vicemeras Deividas Labanavičius (LVŽS). Renginiui iškilumo ir dvasingumo suteikė Lietuvos kankinių Berčiūnų bažnyčios klebonas kunigas Algirdas Dauknys ir Krekenavos Bazilikos klebonas Gediminas Jankūnas.

Po ilgų statistinių duomenų pristatymo, įvairių kalbų ir svarstymų, ką reikėtų daryti, kad Lietuva augtų, žodis buvo suteiktas šeimų atstovams, politikams.

Elona Švipienė, trijų vaikų mama, priminė, kad net maži, elementarūs šeimai, auginančiai vaikus, poreikiai vietinės valdžios nėra tenkinami – privažiavimas prie poliklinikos problematiškas, stovėjimo aikštelės vietos kiemuose šeimai neįrengtos. Jau nekalbant apie strateginių tikslų įgyvendinimą. Buvo priminta skaudi patirtis, kai Skaistgirių bendruomenės sanglaudos pastangomis sukurtas bendrasis gėris – futbolo aikštynas, Panevėžio rajono savivaldybės klerkų neveiklumo, abuojumo pasekoje – perduotas Turto bankui.

Pats kėliau šį man rodos pamatinį klausimą: ar nėra didžiausia problema tai, kad Lietuvoje nėra galutinai susitarta, kas gi yra šeima. Taip ir lieka neaišku apie kokią šeimą šio renginio metu yra diskutuojama ir kokią šeimą norima remti ir jos gerovę skatinti. Ar tai bus „vienalytė šeima“? Ar tai bus laikinai čia užklydusių svetimšalių šeima? Ar tai bus vieno žmogaus ir dirbtinio apvaisinimo būdu (surogatiniu būdu gimusio vaiko) šeima? Ar tai bus dar kokia kitokia „įvairovę“ reprezentuojanti šeima?

Diskusijos metu nustebino tai, kad, pasirodo, šis klausimas per sunkus. Tiek visuomenė, tiek visuomeninės organizacijos, tiek religinės bendruomenės negali aiškiai identifikuoti ir garsiai įvardinti šeiminius prioritetus, taip pat demografinius iššūkius ir esmines problemas.

Aš savo ruožtu taip pat priminiau, kad diskusijos metu buvo užmirštas ir nepristatytas svarbus demografinis dėmuo – migracija. Kaip ryškiausias visuomenės nesugebėjimo reflektuoti demografines problemas atspindys buvo Seimo narių Andriaus Busilos ir Ramūno Vyžinto atsakymai į užduotus klausimus, kuriuose atsispindėjo, kad visuomenė, Šeimos tarybos yra pasyvios ir iniciatyvų Seimo nariams neteikia. Andrius Busila, laikinosios Seimo narių grupės „Prieš masinę migraciją“ narys, į klausimą ar yra iš visuomenės, visuomeninių organizacijų ar religinių bendruomenių gavęs pasiūlymų, prašymų teikti įstatymo pataisas dėl masinės migracijos sprendimo būdų – atvirai atsakė, kad nors šiai grupei pirmininkauja Seimo narys Vytautas Sinica, jis asmeniškai tarp daugybės gautų pasiūlymų kitais klausimai, būtent pasiūlymų migracijos klausimais neprisimena gavęs. Ramūnas Vyžintas į klausimą, ar imtųsi iniciatyvos atšaukti taip vadinamą Dovilės Šakalienės ir buvusio katalikiškojo Caritas vadovo, ministro, panevėžiečio Lino Kukuraičio 2016 metais priimtas Vaiko teisės apsaugos įstatymo, dar kitaip Lietuvoje vadinamo „Vaikų atiminėjimo iš tėvų įstatymo pataisas“, atsakė, kad nėra susipažinęs su šiuo įstatymu. Todėl ką nors daugiau pasakyti negalįs. Vyžintas taip pat išreiškė abejonę, ar Nacionalinė Šeimos taryba, sudaryta iš dešimties žmonių, yra pajėgi aprėpti šeimos politiką, kuri išskirstyta net per kelias ministerijas. Šmaikščiai priminė, kad vis dar laukia pasiūlymų iš visuomenės ir jau pasibaigus renginiui tikriausiai žinosiąs sprendimo būdus.

Renginį būtų galima vertinti teigiamai, nes diskutuoti šiais klausimais išties reikia. Bet reikia ne tik diskutuoti, reikia ir suprasti: civilizuotoje politinėje bendruomenėje šeima negali įgyvendinti savo prigimtinių ir neatimamų teisių vien savo pastangomis, todėl valstybė privalo padėti šeimai, sudarydama sąlygas jai skleistis ir klestėti, bet ne siaurindama jos autonomiją ir teises. Prigimtinė šeima yra savarankiška bendruomenė, tautos ir valstybės pagrindas, turintis teisių, kurių valstybė nei perimti, nei panaikinti negali.